Ekspoziciją aplankyti galima KPD darbo dienomis (pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 10 iki 16 val., penktadieniais iki 15 val.). Norintys apsilankyti turėtų kreiptis į Šiaulių turizmo informacijos centrą, kuris sudaro lankytojų grupes. Pavieniai lankytojai, siekiant užtikrinti ekspozicijos saugumą, nepriimami, rašo KPD.
Paveldosaugininkai lankytojų prašo būti supratingais ir be išankstinės registracijos telefonu +370 41 523 110 arba el. paštu ekskursijos@visitsiauliai.lt į G.Bagdonavičiaus ekspoziciją nesibelsti. Šiose patalpose dirbantys KPD specialistai apgailestauja, bet aprodyti ekspozicijos ir vesti ekskursijų darbo metu jie negalės, tačiau tai mielai padarys Šiaulių turizmo informacijos centro gidai. Apie organizuojamas ekskursijas bus skelbiama ir interneto svetainėje Visitsiauliai.lt, socialiniuose tinkluose.
Šiauliuose G.Bagdonavičius su mama apsigyveno 1920 m. Pirmojo pasaulinio karo metais, traukdamasi nuo artėjančio fronto, šeima buvo išvykusi į Rusijos gilumą. Ten 1920 m. mirė Gerardo tėvas. Su mama grįžęs į Lietuvą G.Bagdonavičius eksternu išlaikė egzaminus ir įstojo į Kauno meno mokyklą, kurią baigęs visą gyvenimą atidavė dailei ir fotografijai: 1930–1944 m. dirbo piešimo mokytoju mokytojų seminarijoje, vidurinėje amatų mokykloje, 1934–1939 m. prekybos mokykloje ir kt.
G.Bagdonavičius pats nupiešė eskizus ir savo vieno aukšto namui, kuris buvo pastatytas apie 1930 m. tuometinio miesto pakraštyje, naujai suformuotoje Aušros alėjos atkarpoje. Prie šoninio įėjimo buvo priblokuota išraiškinga, rustuoto gelžbetonio kolonų laikoma lodžija su balkonu.
Dailininkas su motina gyveno namo mansardoje. Čia jie buvo įsirengę gyvenamąsias patalpas ir kūrybines dirbtuves, kur rinkosi mokytis vaikai, kur kūrė pats dailininkas. G.Bagdonavičiaus butas buvo stilingai įrengtas, interjerą puošė mediniai ažūriniai, kaip manoma, paties dailininko kurti pjaustiniai, glazūruotų koklių krosnys, name buvo daug skulptūrėlių ir liaudies menininkų drožinių, ant sienų kabėjo paties menininko dailės bei fotografijos darbai.
Dailininkas yra sukūręs daug vertingų etnografinių, architektūrinių piešinių, pavyzdžiui, Lietuvos sinagogoms skirtą seriją, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumą, taip pat sukūrė daug plakatų, iliustracijų knygoms. Jis yra vienas iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje, sukūręs per du šimtus ekslibrisų, kurių didelė dalis skirta Šiauliams ir šiauliečiams.
Jis yra vienas iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje, sukūręs per du šimtus ekslibrisų.
Dailininkas paliko pėdsakų ir teatre: kūrė dekoracijas ir kostiumus spektakliams. Pirmieji išlikę scenografijos eskizai buvo skirti Kauno Tautos teatre 1923 m. statytai Vydūno dramai „Žvaigždžių takai“ ir Ilya Ehrenburgo pjesei „Aukso širdis“. Apipavidalino Šiaulių dramos teatro spektaklius Molière‘o „Tartiufas“ (1933 m.), Friedricho Schillerio „Klasta ir meilė“ (1941 m.).
Pagal jo projektus 1937 m. pagaminti baldų komplektai Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei. Dailininkas apipavidalino daugelio visuomeninių pastatų vitrinas, sukūrė iliustracijas Šiaulių „Rūtos“ fabriko gaminiams, įvairių prekių etiketes, pramoninių ir maisto prekių pakuotes.
Tad nekeista, kad ir tapetus savo namo kambariams G.Bagdonavičius taip pat nusipiešė pats. Dalis jų išlikę ir yra eksponuojami. Pirmajame Bagdonavičių namo aukšte buvo įrengti du nuomojami butai. Kaip prisimena dailininko amžininkai, jo motina Rūta Bagdonavičienė buvo labai reikli, kėlė didelius reikalavimus būsimai marčiai (ji privalėjo mokėti kelias užsienio kalbas, būti meniškos sielos ir pan.). Kadangi nė viena mergina jai neįtiko, dailininkas mamai gyvai esant taip ir nevedė.
Šiaulių „Aušros“ muziejus, įrengdamas memorialinę dailininko ekspoziciją, jai pasirinko puošniausią namų dalį (ekspoziciją įrengė UAB „Ekspobalta“). Šias patalpas puošia krosnys su glazūruotu reljefinių koklių dekoru, o jų akcentas – ažūrine sienele atskirta poilsio erdvė, kur stovėjo pianinas.
Gana nedidelėje autentiškoje erdvėje siekta perteikti dailininko asmenybės įvairiapusiškumą, daugiašakę jo kūrybą, pomėgius. Kiekviena ekspozicijos detalė pasakoja apie dailininko veiklų įvairovę ir jo asmenybės išskirtinumą. Ekspozicijoje ne tik gausu dailininko piešinių, fotografijų, tapybos darbų skaitmeninių kopijų, bet ir įrengta privati erdvė-kabinetas, kurioje didžioji eksponatų dalis yra memorialiniai.
Gana nedidelėje autentiškoje erdvėje siekta perteikti dailininko asmenybės įvairiapusiškumą, daugiašakę jo kūrybą, pomėgius.
Iš muziejaus fondų čia atkeliavo dailininkui priklausę daiktai: baldai, knygos, gaidų aplankai, buities reikmenys ir kt. Dar viena nedidelė erdvė skirta G.Bagdonavičiui kaip fotografijos entuziastui. Tai fotografo darbo vieta, kuriai žavesio ir tikrumo suteikia fotolaboratorijose naudotas raudonos spalvos apšvietimas, sukuriantis jausmą, tarsi dailininkas, išryškinęs fotografijas ir dar drėgnas sukabinęs ant virvutės, trumpam išėjo į kitą kambarį.
Pirmąjį fotoaparatą G.Bagdonavičius pasigamino iš kartono, lęšiams panaudojęs akinių stiklus. Vėliau pasigamino medinį fotoaparatą, su kuriuo daug fotografavo. Nuo 1932 m. fiksavo prieškario ir pokario metais Šiaulių dramos teatre pastatytus spektaklius, miesto vaizdus, gatves, turgų, aikštę, architektūrą, žmones, gamtą.
1934 m. rugsėjo 11 d. prie Šiaulių kraštotyros draugijos buvo įsteigta fotomėgėjų sekcija, kurios pirmininku buvo išrinktas Česlovas Liutikas, aktyviausi nariai buvo Mykolas Eidrigevičius, G.Bagdonavičius, Peliksas Bugailiškis ir kiti. 1935 m. „Aušros“ muziejuje fotomėgėjų sekcija surengė fotoparodą, kurioje 38 autoriai eksponavo 618 nuotraukų. 1938 m. muziejus surengė parodą „Mūsų senovės kultūra vaizduose“, kurios pagrindą sudarė fotosekcijos narių darbai.
Penzeliuku vadinamas G.Bagdonavičius buvo vienas mylimiausių miesto žmonių.
G.Bagdonavičius 1930–1940 m. dalyvavo „Aušros“ muziejaus organizuojamose ekspedicijose, rinko eksponatus muziejui, piešė, fotografavo vertingus eksponatus, pastatus, kraštovaizdį, žmones. 1966 m. Šiauliuose įsikūrus fotoklubui, o vėliau ir fotomeno draugijos Šiaulių skyriui, noriai dalijosi savo fotografijos patirtimi. Penzeliuku vadinamas G.Bagdonavičius buvo vienas mylimiausių miesto žmonių.
Į fotografiją žiūrėjęs kaip į meną, G.Bagdonavičius paliko apie šimtą peizažų, prieškario miesto vaizdų. Kūrybinis G.Bagdonavičiaus palikimas saugomas vienuolikoje Lietuvos muziejų, daugiausiai – Šiaulių „Aušros“ muziejuje (apie 4000).