Kelionės tikslas – Apaštalo Andriejaus vienuolynas. Tai pačiame Karpaso pusiasalio gale esantis istorinis pastatas. Nelabai aišku, ko ten važiuojame, nes paties Andriejaus jau tikrai nesutiksime.
Galima sakyti, kad vykti į šį vienuolyną buvo klaida, nes vos privažiavus tapo aišku – niekur nepateksi. Vyksta didžiuliai remontai. Visa teritorija aptverta. Tačiau tik vėliau paaiškėjo, kad buvo verta trenktis per visą pusiasalį.
Teko pakilti į netoliese esančio tuščio viešbučio terasą ir iš ten fotografuoti statinį.
Beje, kodėl reikėtų fotografuoti vienuolyną, kuriame nėra vienuolių ir kurio negali pamatyti iš arti?
Apaštalo Andriejaus vienuolynas kadaise garsėjo savo šaltiniu. Iš jo besiveržiantis vanduo buvo laikomas stebuklingu, gydančiu įvairiausius negalavimus.
Čia galiojo nerašyta taisyklė – aukok tik tuomet, kai pagijai. Jei nepagijai – aukoti neprivalai. Tikėtina, kad išgijimų buvo ypač daug, nes šis vienuolynas savo laiku buvo pats turtingiausias saloje.
Šaltinio stebuklais patikėjo ir saloje gyvenanti musulmonų bendruomenė. Jie taip pat mielai čia lankydavosi, melsdavosi, išgydavo ir aukodavo. Tokiu būdu vienuolynas tapo natūralia ekumeniška vieta tarp įvairių religijų atstovų.
Grįžtant iš šio vienuolyno kelią pastojo keturkojis gyvūnas – besilaukianti asilė. Sustojome pabendrauti. Juk nedažnai taip pasitaiko. Netrukus prisistatė dar vienas. Štai dėl ko buvo verta čia važiuoti.
Nederėtų labai drąsiai prie tokio tabūno vado artintis. Nebent esi labai stiprus asilas.
Tuomet gidas papasakoja ištisą šių asilų istoriją, kuri labai susijusi su ką tik regėtu vienuolynu.
1974 metais, kuomet į salą išsilaipino Turkijos kariuomenė, vienuolynas buvo uždarytas.
Visas turtas dingo velniai žino kur. Liko tik muziejinės vertybės, kurios dabar labai praverčia. O štai visi suaukoti gyvuliai labai aišku kur dingo.
Avinus ir ožkas suvalgė musulmonai. Kiaules – krikščionys. O štai asilų niekas nenorėjo valgyti, todėl paleido ganytis į laisvę. Buvo paleista nemažai ir didžiųjų asilų, todėl saloje galima jų pamatyti dviejų rūšių.
Asilai sulaukėjo, tačiau neprarado draugiškumo žmogui.
Asilai sulaukėjo, tačiau neprarado draugiškumo žmogui. Jie mielai eina prie pravažiuojančių mašinų ir kaulija ko nors skanesnio.
Dabar skaičiuojama, kad pačiame Karpaso pusiasalio gale gyvena apie 2000 asilų. Jie visi susiskirstė į tabūnus. Tarsi laukiniai arkliai.
Jie ir gyvena laukinių arklių taisyklėmis. Pavyzdžiui, pateles gauna tik stipriausias tabūno patinas. Jis ir yra viso šio tabūno vadas.
Nederėtų labai drąsiai prie tokio tabūno vado artintis. Nebent esi labai stiprus asilas. Vadas gali pagalvoti, kad meti jam iššūkį. Tuomet – bėk, nes gausi smarkiai iš kanopos.
Pats pusiasalio galiukas yra atskirtas aukšta metaline tvora, kad asilai neišplistų po visą pusiasalį ar net salą. Taip saugomos kitos natūralios, o kartais ir labai jautrios ekosistemos.
Sustojome dar vienoje vietoje, šiaurinėje pusiasalio pakrantėje. Čia ir kiek užmatai aplinkui, nematyti žmogaus veiklos požymių. Pagalvoji, jei čia būtų Lietuva, tai knibždėtų savavališkų statinių.
Tačiau čia bet kokia žmogaus veikla yra uždrausta. Ir ne be reikalo. Šioje vietoje kiaušinius deda didieji jūros vėžliai. Jiems liko labai nedaug vietos daugintis, kai už 40 kilometrų esančioje Turkijoje ir pačiame Kipre labai išaugo turizmo sektorius. Beje, jau minėta tvora nuo asilų saugo ir vėžlius.
