Užlipusieji į Šatriją gali linksmintis ir šokti su raganiukėmis iki pirmųjų gaidžių. Gauna ir vyno išgerti, ir deimantiniame soste pasėdėti. Deja, gaidžiui pragydus, sostas virsta kelmu, puikios taurės – išpuvusiomis kaukolėmis, o apie gėrimą tose taurėse jau geriau nekalbėti... Beje, vieną kartą įsilinksminusios raganos neišgirdo, kaip pragydo gaidys. Patekėjus saulei, joms teko skubiai sprukti, tačiau viena nelaimėlė nerado savo šluotos. Ėmė ieškoti jos, garsiai šaukdama: „Kur mano šatra?“ Nuo to ir kilęs šio kalno pavadinimas...
Raganos žinojo, ką pasirinkti
Šitaip pasakoja tie, kurie su šiomis linksmomis mitologinėmis būtybėmis yra šventę gražiausią birželio mėnesio šventę... O, legendų ir padavimų Šatrija nestokoja, tai – labiausiai sakmėmis apipintas Varnių regioninio parko objektas. Jau pats šios kalvos pavadinimas siejamas su milžinų veikla.
 |
| Editos Jakštienės nuotr./Šatrijos kalnas |
Vienąsyk ėjęs per kaimą milžinas ir nešęsis kepurę žemių. Suloję šunys, milžinas jų išsigandęs ir puolęs bėgti. Kepurė iškritusi jam iš rankų, žemės išbyrėjusios ir toje vietoje susiformavusi Šatrija. Kita sakmė byloja, jog kartą milžinas traukęs savais keliais su pilnomis kišenėmis žemių. Pavargęs atsigulė pamiegoti, ir tuo pasinaudojo pelė, pragrauždama jo kišenes. Žemės išbyrėjusios, ir iš jų susiformavęs aukštas kalnas.
Atsibudęs milžinas išvydo pragraužtas kišenes ir greta tupinčią pelę. Supykęs pagrasino: „Kad duosiu tau su šatru!” Tai – dar viena versija, su kuria siejama Šatrijos vardo kilmė.
 |
| Editos Jakštienės nuotr./Šatrijos kalnas |
Panašių sakmių, bylojančių apie milžinus ir žemes, esama daug... Vėlesni padavimai, susiję su Šatrija, gimė jau krikščionybės laikais. Vienas iš jų byloja, jog seniau toje vietoje, kur dabar stūkso Šatrijos kalnas, stovėjusi bažnyčia. Ji priklausiusi švedams, dėl savo aukšto ūgio žmonių pramintiems milžinais.
Vienąsyk bažnyčioje kunigas milžinams pasakęs, jog ateityje jie tapsią mažesni. Supykę dėl tokių pranašysčių milžinai užpylė bažnyčią žemėmis. Egzistuoja ir kitas šio padavimo variantas, pasakojantis, jog bažnyčią žemėmis užbėrusios raganos. Vėliau bažnyčia po žemėmis supuvusi ir susmegusi žemėn. Tą rodo kalne esantis įdubimas.
Na, kaip ten su tuo pavadinimu ir su tomis sakmėmis bebūtų, raganos savo puotoms yra pasirinkusios tikrai puikią vietą: nuo Šatrijos kalvos atsiveria nuostabiausi vaizdai į visas puses. Gali grožėtis Medvėgalio, Sprūdės, Girgždūtės piliakalniais, Žąsūgalos, Žiograkalnio, Kietkalnio aukštumomis, išvysti Užvenčio, Luokės, Upynos mūrus, net Telšių bažnyčios bokštai nuo čia matyti... Ne veltui pats kalnas su savo aplinkinėmis teritorijomis paskelbtas draustinio zona.
 |
| Editos Jakštienės nuotr./Šatrijos kalnas |
Kažkada čia buvo pagonybės centras
Šatrijos kalnas ir jo apylinkės jau daugybę metų traukia tyrinėtojus. Čia yra surasta vertingų archeologinių radinių, iškalbingai bylojančių apie tai, kad ši vietovė dar pagonybės laikais buvusi išskirtinė. Mūsų protėvių čia gyventa dar II amžiuje prieš Kristų. Ant šios kalvos senovėje stovėjo medinė pilis. Ką gi, vieta buvo pasirinkta tinkama: kalvos aukštis – 228 metrai, jos vakariniai ir rytiniai šlaitai labai statūs. Istorikai spėja, jog čia būta svarbaus pagoniško tikėjimo centro, kuris sunaikintas, įvedus krikščionybę.
Ir raganų, ir žmonių patogumui
Kalnas, kaip pasakojo Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė, labai nukentėjo sovietiniais laikais. Jo šlaitai buvo ariami, į kalną lipdavo kaip kas užsimano, netgi motociklais ir mašinomis bandydavo įriedėti. Dėl tokių dalykų, kaip šlaitų erozija, augmenijos apsauga ir kultūrinio sluoksnio išsaugojimas niekas galvos nesukdavo. Po švenčių likdavo krūvos šiukšlių...
 |
| Editos Jakštienės nuotr./Šatrijos kalnas |
Teko skubiai imtis priemonių apsaugoti šiam gausiai turistų lankomam objektui. Aišku, visas darbų krūvis teko tiems, kurių žinioje kalva atsidūrusi – minėtojo Varnių regioninio parko direkcijai. Laimei, susidarė palanki proga pasinaudoti Europos Sąjungos fondų finansuojamu projektu, skirtu Saugomų teritorijų tvarkymui.
Antrajame jo etape varniškiai šauniai pasidarbavo, taigi dabar visus piliakalnio lankytojus pasitinka rūpestingai sutvarkyta aplinka. Šatrijos kalno papėdėje įrengtoje aikštelėje yra kur pasistatyti transportą, kalno link veda puikus pėsčiųjų keliukas, aukštėliau pereinantis į terasuotą taką, vedantį link medinių laiptų. Direkcijos darbuotojai tikisi, kad dabar gal sumažės lankytojų, kopiančių kalvos šlaitais ir negailestingai juos ardančių savo kojomis. Tokių „alpinistų“ numinti takai aiškiai matosi, žvelgiant į kalną – negreit jie, matyt, vėl pasidengs žaliu augmenijos kilimu. Belieka tikėtis, kad lankytojai taps sąmojingesni, juolab, kad apie kultūringą elgesį primena kalno papėdėje išstatyti stendai.
