Sunku pasakyti, kodėl jie čia gyveno, nes aplinka buvo daugiau nei prasta – kasmet šį kaimą su visais jo pastatais ir juose esančiais žmonėmis, gyvuliais, jau nekalbant apie daiktus, užliedavo potvynis.
Keletą pastarųjų metų čia viskas kitaip – pastačius apsauginius polius – potvynio nebebūna. „Pirmus metus šovėme šampaną, kai supratome, kad net kojų nesušlapsime šiemet“, – juokėsi viena iš kaimo senbuvių – šišioniškė Herta Kalvienė.
Šišioniškiais vadinami šiose vietose gyvenę vokiečiai bei jų atžalos. Tokia yra ir Herta. Pasiklausius jų kalbos, sunku pasakyti, kokia ji – skamba lyg lietuviškai, lyg vokiškai, o labiausiai – žemaitiškai.
Herta vokiete savęs net nevadina. Sako, kad yra lietuvė, kurios šaknys vokiškos. Tai liudija ir jos vardas bei pavardė. Hertos antrasis vyras – Kalvys – taip pat Lietuvos vokietis. Šiuo metu XIX a. menančiame name gyvena ir vieno iš jos vaikų – sūnaus šeima.
Vabalų kaimas įsikūręs durpyne. Kažkada visi jo gyventojai tuo ir vertėsi. Durpininkai buvo ir Hertos giminė. Tiesa, vienas jų, kaip pasakoja moteris, dėdė Vili Kramp buvo iškilęs aukščiau – apylinkės meras, turėjęs net telefoną.
„Visi kalbėjome vokiškai, bet lankėme lietuvišką mokyklą. Kaip ir dauguma“, – prisiminė Herta.
Seniau Vabalų kaimas buvo didelis, apsuptas gėlių ir ariamų laukų. Dabar likusios kelios sodybos. Greta – panašaus likimo Suvernų kaimas, kuriame gyvena kita šišioniškė Erika Rudmokienė, pabrėžianti, kad iš tiesų jos pavardė yra Rudmacher.
Abi moterys gali valandų valandas pasakoti apie tai, kaip gyveno vaikystėje. Ji nebuvo lengva, tačiau pasakojimuose atgimsta šviesiomis spalvomis.
„Valgėm tą, ką užaugindavom. Ką auginom? Viską, bet daugiausia bulves. Jas plukdydavo parduoti ir į Klaipėdą. Pamenu, kad žemė buvo tokia minkšta, kad arklys klimpdavo net apautas mediniais sandalais. Žuvis valgėme – čia pat tekėjo upelis: eidavom žvejoti prieš pusryčius“, – viena per kitą vaikystės atsiminimais dalinosi šišioniškės.
Jų prisiminimuose – ir kvapnūs pyragai, be kurių neįsivaizduojama buvo nė viena šventė.
„Gamindavom ir pieno šampaną. Iš razinų, išrūgų, cukraus, pieno, o vietoje mielių, kurių neturėdavom – ruginius miltus dėdavo“, – pasakojo Erika.
Tokių kaip Herta ir Erika – dar kalbančių vokiškai ir žinančių savo mamų bei močiučių receptus – Šilutės krašte yra. Tačiau kasmet jų gretos mažėja. Jaunesnieji dažniausiai jau nebemoka kalbėti vokiškai – dalis supranta, tačiau nemato prasmės tobulinti žinias.
Puoselėti vokiškas tradicijas šio krašto vokiečiams padeda Šilutės krašto vokiečių bendrija „Heide“. Jos pirmininkė Gerlinda Stungurienė pasakojo, kad dauguma dabartinių bendruomenės narių – trečioji vokiečių karta.
„Pas mus jie turi galimybę pramokti vokiečių kalbos (organizuojami kursai, vasaros stovyklos; beje, juose gali dalyvauti ir ne bendrijos nariai – aut. past.). Norinčių nėra daug – dabar daugeliui aktualesnė anglų kalba. Esame organizavę ir tikslinius kursus – pavyzdžiui, seselėms, kirpėjoms, kurios ketino važiuoti dirbti į Vokietiją“, – sakė G.Stungurienė. Ji pati vokiškai dar kalba, tačiau jos vaikai – jau nebe. Nors savo šaknis žino ir tuo didžiuojasi.
Pasak „Heide“ bendrijos vadovės, nepaisant didelių pastangų, vokiečių kilmės žmonių Šilutės krašte mažėja. Pirmiausia dėl amžiaus – žmonės sensta ir miršta. Be to, nemažai jų emigravo į Vokietiją, kai atsirado tokia galimybė. „Yra tokių žmonių, kurie save vadina vokiečiais, kilę iš šių vietų, jų pase įrašyta tautybė – vokietis. Daugelis jų apie 2000-uosius išvyko į Vokietiją su šeimomis. Iš likusių čia vietoje daug tokių, kurių šeimos mišrios. Pokariu vyrų trūko, vietinės merginos nelabai turėjo iš ko rinktis – tekėjo ne tik už vokiečių“, – pasakojo pašnekovė. Jos pačios šeima ne kartą taip pat svarstė tokią galimybę, nors vyras – ne vokietis, bet lietuvis. Tačiau sulaikė vaikai, kurie jau mokėsi mokykloje ir studijavo. Pasak G.Stungurienės, nesinorėjo jų ištraukti iš įprastos aplinkos.
Dabar jie, kaip daug jaunesniosios Lietuvos vokiečių kartos atstovų, save laiko ne lietuviais ar vokiečiais, bet tiesiog europiečiais.
Tradicijas „aptrynė“ karai ir okupacija
Nors gimė ir užaugo pamario krašte, G.Stungurienė sakė, jog tikrąją Klaipėdos ir Šilutės krašto vokiečių istoriją sužinojo ne iš tėvų ar mokyklos, bet tik tuomet, kai kartu su kitais bendrijos „Heide“ nariais pradėjo dalyvauti įvairiuose seminaruose. Juose dalyvavę mokslininkai ir sudėliojo visus taškus. Tiesa, net ir istorikai tuos pačius įvykius traktuoja skirtingai – pavyzdžiui, skiriasi lietuvių ir vokiečių istorikų interpretacijos.
„Visos tradicijos buvo puoselėjamos, bet ne viešai, šeimoje, už užtrauktų užuolaidų“, – sakė Ventės kaime užaugusi G.Stungurienė. Vokiškai ji sakė kalbėjusi tik namuose su mama, kuri buvo vokietė (tėvas – lietuvis – aut. past.). Pradėjusi lankyti mokyklą Kintuose šią kalbą beveik pamiršo.
„Mokykloje mes visi mokėmės lietuviškai, o kaip antrą kalbą – anglų arba rusų. Rinktis vokiečių nebuvo galimybės“, – sakė pašnekovė. Už lietuvio ištekėjusi ir keturių vaikų susilaukusi ji vokiečių kalbą prisiminti turėjo progą tik tuomet, kai jaunesnieji sūnūs šios kalbos mokėsi vidurinėje.
Mintimis sugrįžusi į vaikystę ji juokėsi, jog augo tuo metu, kai dar namuose buvo žibalinės lempos. „Atsimenu verpimą, plunksnų plėšymą, mezgimą ir vakarojimą. Visą Adventą gyvendavome labai tyliai. Ne triukšmingos būdavo ir Kalėdos. Visada (net ir sunkiausiais laikais) mama kepdavo pyragą. Dalindavosi kepimo „blėkomis“, receptais. Šiame krašte pyragai – vokiška tradicija. Mergaitės kepti pyragus išmokdavo nuo mažens. Skirtingai nei katalikai, evangelikai liuteronai neturi pasninko – per Kalėdas, pvz., valgome mėsą. Dažniausiai žąsį, antį. Ventėje tuo metu būdavo antynas – tai dažniausiai jas ir kepdavo. Mano pačios šeimoje atsirado ir katalikiškų tradicijų – ant stalo būdavo ir to, ir to. Galėdavo žmonės rinktis – pasninkauti ar ne“, – kalbėjo moteris.
Religinė priklausomybė – vienas iš stiprių pamatinių dalykų, vienijančių pamario ir Šilutės krašto vokiečius. Šilutėje esančioje evangelikų liuteronų bažnyčioje lankosi apie 400 žmonių. „Dar yra Kintai, Ramučiai, Saugai – ten irgi yra evangelikų. Tiesa, jų gali būti nebūtinai vokiečių kilmės, bet ir lenkai, lietuviai. Juk ir vokiečiai gali būti katalikai“, – sakė G.Stungurienė.
Vedžiodama po bendrijai priklausantį pastatą, kuriame nariai ir jų šeimos renkasi į choro repeticijas, renginius, susitikimus, seminarus, „Heide“ pirmininkė neslėpė, jog daug vokiškų tradicijų pradingo su jos tėvų karta.
„Laimei, pavyko šį tą surinkti, nes dar buvo senelių kartos žmonių. Pradėję domėtis tradicijomis pirmiausia suradome giesmes ir dainas. Aišku, jas dainuodavo mūsų mamos, atsimindavo jas. Bet natas ir žodžius reikėjo atrasti. Giedojimas – labai vokiška tradicija. Susirinkę vokiečiai melsdavosi ir giedodavo giesmes kartu. Valgiai mūsų buvo įvairūs – ką turėjo, tą valgė. Bet be pyrago, skanėsto neapsieidavo. Kiekvienoje virtuvėje būdavo indauja su indais, kurie turėjo matytis. Tos šeimos, kurios išvykdavo į Vokietiją savo indaują ir tuos gražiuosius indus arba parduodavo, arba dovanodavo tiems, kurie lieka“, – pasakojo pašnekovė.
Tokių indaujų su indais yra išlikę ne vienuose namuose, taip pat Šilutės Hugo Šojaus muziejuje (žr. nuotrauką).
Kintų evangelikų liuteronų parapijos pirmininkė Laima Mačėnienė prisiminė, jog senelių namuose visada būdavo laikomasi griežto punktualumo. „Viskas pagal laikrodį – anksti ryte keliamės, konkrečią valandą valgome, meldžiamės, tada dirbame ir taip pat. Mums, vaikams, taip sunku būdavo sulaukti, tarkime, maisto. Bet jei neatėjo ta valanda, niekas nevalgys. Tą labai gerai prisimenu“, – sakė iš Lietuvos vokiečių šeimos kilusi moteris.
Vietos, kurias būtina aplankyti
Kad šis kraštas vokiškas, geriausiai liudija išlikę statiniai. Pavyzdžiui, Šilutėje stovintis buvęs kalėjimas, geležinkelio stotis (žr. nuotraukoje viršuje) ir kt. Jų likimas skirtingas – kai kurie apleisti, kiti virtę įvairios (nebe savo ankstesnės) paskirties objektais. Dalis prašosi remonto, tačiau yra ir sutvarkytų. Vienas jų – neseniai atnaujintas Hugo Šojaus namas, kuriame dabar veikia jo vardo muziejus.
Apie vokišką istoriją byloja ir vietovardžiai. Kai kurie garbaus amžiaus vietiniai iki šiol Šilutę vadina Heidekrug (Heide – šilas, Krug – karčema), nes anksčiau ši vietovė turėjo Šilokarčiamos vardą.
Kaimai, iš kurių buvo suformuotas dabartinis miestas, vadinosi Šilokarčema, Verdainė ir Žibai. 1511 m. Jonui Talatui Klaipėdos valdžia patvirtino teisę įsteigti čia smuklę (karčemą) ir valdyti aplinkinius miškus bei pievas tarp Klaipėdos ir Tilžės, prie Šyšos. Smuklė pavadinta Šilokarčiama, kadangi buvo patogiai iš visų pusių pasiekiama. Netrukus čia pradėjo kurtis daugiau gyventojų, vykdavo dideli ir garsūs turgūs. Šilutės vardu miestas pavadintas tik 1923 m.
Daug miesto ir apylinkių labui nuveikė čia gyvenęs vokiečių dvarininkas Hugo Šojus. Po pasaulį daug keliavęs ir išsilavinęs vyras domėjosi Mažosios Lietuvos istorija, tautosaka, miesto reikmėms atidavė daug žemės (ant jos pastatyta ir pirmoji Šilutės ligoninė, bažnyčios bei panašūs visuomeninės paskirtiems pastatai), taip pat įkūrė pirmąjį Klaipėdos krašte muziejų. Jame eksponavo ir iš egzotiškų kelionių (pavyzdžiui, Egipto) parsivežtus daiktus, bet ir surinktus aplinkiniuose kaimuose – pas lietuvninkus ir šišioniškius.
Šiuo metu Šilutėje veikiančiame H.Šojaus vardo muziejuje eksponuojama dalis jo sukauptų daiktų, dar daugiau jų muziejaus fonduose. Muziejininkai pasakoja, kad H.Šojus buvo ne tik be galo žingeidus, bet ir darbštus bei kruopštus, todėl paliko puikios būklės ir išsamiai aprašytus unikalius eksponatus. Pavyzdžiui, šį rankų darbo kūrinį, kurio tiksli paskirtis tik spėjama:
Arba štai šį šviestuvą, kuris – meistriškas vietos medžio amatininko kūrinys:
Muziejuje yra ir tokių išskirtinių juostų:
Išgirsti daugiau pasakojimų apie tai, kodėl išsilavinęs dvariškis susidomėjo „kaimiečiais“ ir pradėjo kaupti jų buities rakandus, rūbus, važinėdamas po kaimus užsirašinėdavo jų dainas, pasakojimus, taip pat už kokius pinigus keliavo į užjūrio kraštus, tokius kaip Šiaurės Afrika, bei iš ten parsiveždavo egzotiškų eksponatų, galima užsukus į Šilutės Hugo Šojaus muziejų.
Beje, jis šilutiškiams tarnauja ne tik kaip miesto istoriją saugantis objektas, bet ir kaip renginių bei tuoktuvių vieta.
Na, o jei planuosite kelionę į Šilutės vokiečių kraštą, keliaukite ne autostrada, bet mažesniais keliukais. Užsukite į Smalininkus – juose prasidėjo Klaipėdos krašto vokiečių istorija. Sustokite Viešvilėje, Priekulėje – nustebsite, kiek daug čia yra pastatų ir istorijos, kuri glaudžiai susijusi su vokiečiais.
Neskubėkite apibėgti Šilutę – skirkite jai daugiau nei valandą. O tuomet keliaukite į Uostadvarį, Kintus, Ventę ar jau minėtus Vabalus. Herta Kalvienė užtikrino: „Svečių laukiame visada. Sūnus, su kuriuo gyvenam, išgirdęs šunis lojant sako: „Mama, jau pas tave svečiai vėl ateina“. Ir nė vieno neišvarau“.
15min į Šilutę keliavo žiemą, tad nuotraukose pavyko užfiksuoti ir lietuviškai-vokišką to krašto grožį. Kviečiame pasigrožėti juo nuotraukose, nes už lango – jau tikras pavasaris.
Šis tekstas – 15min ir Superkeliones.lt projekto #Šaliamūsų dalis. Jo tikslas – priminti ir paskatinti pažinti tautas ir mums šiek tiek egzotiškas jų tradicijas, kurios gyvena čia pat, Lietuvoje, o ne už tūkstančių kilometrų.
