„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Simonas Urbonas – pėsčias iš Vilniaus į Kėdainius

Žinomas tinklaraštininkas, rašytojas, komunikacijos specialistas bei trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas, nevengiantis kelti sau vis naujų iššūkių, šįkart nusprendė pėsčiomis nukeliauti iš Vilniaus į Kėdainius. Su Simonu kalbėjomės jo kelionės metu, kai jam iki tikslo buvo likę trisdešimt kilometrų. Jau trečią dieną keliavęs ir kojų nebejautęs vyras geros nuotaikos neprarado, vis laidė juokelius ir juokėsi pats iš savęs, kad pamiršo vienus iš būtiniausių daiktų – palapinę ir lietpaltį nuo lietaus. O prie viso to dar ir nusiskėlė pusę priekinio danties. Tačiau, kaip jis pats sakė, su juo keliauja dar 10 tūkst. žmonių, o tai jam labai padeda ir palaiko.
Simonas Urbonas
Simonas Urbonas / Algimanto Barzdžiaus/Rinkos aikštės nuotr.

– Koks Jūsų ėjimo tikslas, misija?

– Esu labai daug nuėjęs Tailande ir pagalvojau, kad nemačiau Lietuvos. Mes su šeima praeitais metais esame apvažiavę Lietuvą per keturiasdešimt dienų. Bet keliauti automobiliu yra viena, dviračiu – kita, o einant pėsčiomis – dar kitaip, nes matai visas smulkmenas. Visos Lietuvos negaliu apeiti dėl laiko stokos, nors gal ir labai norėčiau. Tai mane kiek išleido, tiek išleido – tris dienas. Aš pagalvojau, kad tai bus apie 150 km, bet iš tikrųjų bus daugiau...

– Kodėl Kėdainiai?

– Kėdainiai dėl to, kad tai yra centras, Lietuvos vidurys ir, aišku, mano žmonos gimtinė. Tai aš turiu, kur paskutinę savo naktį atėjus atsigulti, t.y. Vilainiuose. Einu pro Kėdainius, ten išgersiu kavos ir eisiu į pirtį Vilainiuose (juokiasi).

– Kur šiuo metu esate?

– Ragožiai gal čia... Apie 30 km automobiliu iki Kėdainių. Man gausis daugiau, nes ne taip einu. Pirmą dieną, kai ėjau, nuėjau 60 km, nors nuo Vilniaus buvo tik 22 km. Einu miškais, draustiniais, pasižiūriu nacionalinius paveldus ir gaunasi, kad tokiomis spyruoklėmis vaikštau. Arba būna, kad pasiklystu ir tų kilometrų nueinu daug daugiau.

– Naudojatės navigacija eidamas?

– Turiu telefone navigaciją, vis pasižiūriu. Bet būna taip, kad Google man rodo, kur eiti, bet, deja, mūsų šalyje labai populiaru apsitverti daug gražių vietų, todėl eidamas vis kur nors atsimušu ir vėl grįžtu atgal.

– Nebaisu taip visai vienam eiti?

– Labai baisu tik dėl šunų. Čia, kaimuose, visur aplinkui yra vienkiemiai, nėra tvorų ir tie šunys paleisti. Tai aš nusipirkau sasyskų ir mėtau, kai jie ateina (juokiasi). Tailande iš tiesų jaučiausi truputį smagiau, nes čia neaišku, kur nueisi. Kitas dalykas – kaime aš pastebėjau labai daug alkoholizmo ir nėra jauku kažko paklausti, nes bijai, kad gali prisikabinti ar pan.

Apskritai keliauti Lietuva nėra labai išvystyta, nes kartais atsimuši į tokias vietas, kur turi eiti greitkeliu ir niekur kitur. Tada esi pavojus tiek tu vairuotojams, tiek jie tau. Bet, pavyzdžiui, einant nuo Kernavės, yra nuostabūs takeliai palei Nerį ir jeigu tokie būtų visur, tai Lietuva būtų labai labai graži keliauti pėsčiomis. Aišku, yra tokių vaizdų ir kitose vietose: esu nuėjęs nuo Klaipėdos iki Nidos, tai ten taip pat mačiau daug gražių vietų.

– O kur miegate? Pasistatote palapinę bet kurioje vietoje ir gulatės?

– Kai išėjau ir jau buvau nuėjęs dvidešimt kilometrų, prisiminiau, kad pamiršau palapinę (juokiasi). Tada sugalvojau, kad miegosiu medžiotojų nameliuose. Svarbu, kad aukščiau būtų, nes ant žemės šalta. Tai pirmą dieną man parašė žmonės ir pakvietė pas save. Aš ir neatsisakiau, nes supratau, kad nebūčiau nuėjęs per tris dienas – su palapine reikia daugiau laiko. Pirmą dieną ėjau 15 val., antrą – 16 val. Sustojęs valgau vieną kartą per dieną. Tik pusvalandį buvau sustojęs pavalgyti, o daugiau visą laiką ėjau.

– Jūs kojas dar jaučiat?

– Ne, nejaučiu iš tikrųjų. Jau pirštai su nejautra. O prieš dešimt minučių dar blogiau atsitiko – nusilaužiau pusę priekinio danties. Negaliu į save žiūrėti (juokiasi). Bet užtai neskauda kojų, nes galvoju apie dantį (juokiasi).

– Koks tokios Jūsų kančios tikslas?

– Grįžti ramiam namo. Nes kartais žmona jau mato, kad aš iš kailio neriuosi ir man tai labai padeda. Aš susidėlioju visas mintis. Kita vertus, gavau užklausą rašyti knygą. Išėjau ir dabar galvoju, apie ką ji turėtų būti.

Algimanto Barzdžiaus/Rinkos aikštės nuotr./Simonas Urbonas
Algimanto Barzdžiaus/Rinkos aikštės nuotr./Simonas Urbonas

– Tai Jūs eidamas pailsite emociškai ir psichologiškai, bet pavargstate fiziškai?

– Taip, bet fiziškai pavargti irgi labai gerai – jauti, kad turi kūną. Aišku, pasigavau daug erkių, bet tikiuosi nieko nenutiks, nes nesu pasiskiepijęs...

– Jūs absoliutus ekstremalas...

– Turiu daug sekėjų socialiniuose tinkluose, kuriems visa tai labai įdomu. Kiekvieną mano istoriją pažiūri 5-8 tūkst. žmonių ir visi jų laukia. Aš nesijaučiu vienas keliaudamas, nes man nuolatos žmonės rašo visokių patarimų, kviečia kažkur, aš su jais dalinuosi... Tai aš sakau, kad keliauju su 10 tūkst. žmonių.

– Jūsų tokia idėja ir kelionė – tai tam tikros socialinės grupės bendravimas, suvienijimas...

– Aišku, tai yra bendravimas. Ir tame pačiame Instagrame yra bendravimas – man jau parašė 5 vyrai, kurie norėtų į kitą kelionę eiti kartu. Tai aš galvoju, kad gal reikės kažkokią grupę padaryti. Tada kažkur eini ir ten sako: „Ooo, mes jūsų laukėm, laukėm, kada praeisit, nes sekam...“. Galima visokių iniciatyvų sugalvoti. Susitinki su nepažįstamais, susipažįsti, bendrauji...

– Tai Jūs galbūt dėl to ir jaučiatės drąsiai kelionėje, nesijaudinate, kad nepasiėmėte palapinės, nes žinote, kad vis tiek kas nors Jus priims?

– Tikrai taip. Aš net nepagalvojau, apie tai, ką reikėtų daryti, jeigu kas nors nutiktų. Pavyzdžiui, vakar ėjau nuo kažkokio miestelio Jonavos link. Buvo likę gal apie 12 km, jau buvo labai tamsu, dar kažkas perbėgo per gatvę, tai aš patyriau nemažai streso ir dar atvažiavo kažkokia mašina šalia sustojo. Išsigandau. O ten, pasirodo, atvažiavo iš Kauno draugas, atvežė man pavalgyti. Sako, tu visą dieną nevalgei ir nuvažiavo. Tai yra ir smagių dalykų toje kelionėje. Dabar jau iš viso viskas easy (angl. – lengva), viskas arti. Trisdešimt kilometrų, tai kokios septynios valandos, vadinasi, galiu dar nesutemus būti Kėdainiuose.

Algimanto Barzdžiaus/Rinkos aikštės nuotr./Simonas Urbonas
Algimanto Barzdžiaus/Rinkos aikštės nuotr./Simonas Urbonas

– Tai šiandien vakare jau pasieksite tikslą?

– Taip, o paskui sėsiu į traukinį ir važiuosiu į Vilnių.

– Jus žmona taip ramia sąžine ir išleido?

– Taip. Aš tai padarau per metus porą kartų.

– Prieš kiek laiko nusprendėt, kad einat iš Vilniaus į Kėdainius?

– Maždaug prieš kelias dienas. Dar per tas dienas turėjau daug visokių renginių, penktadienį nusipirkau batus kelionei, kurie irgi nežinojau, ar tiks, ir šeštadienį išėjau.

– Daug daiktų nešatės ant pečių?

– 20 kg. Ten yra visokios nesąmonės: kompiuteris, nes turėjau dirbti, miegmaišis, kurio lygiai taip pat neprireikė, dar dveji batai, šlepetės, bliuzonų, labai daug pakrovėjų, vandens, obuolių, rūbų ir pati kuprinė (šypsosi).

– O kur bus kita kelionė? Gal jau esate suplanavęs?

– Ne, tai nebūna planuojama. Žinot, jeigu būčiau planavęs, tai turbūt būčiau žinojęs ir kelius. Vakar praėjau kažkokį Čiobiškį, kur, pasirodo, turėjau persikelti keltu, o aš galvojau, kad ne ir viskas. Pasekmė to – tris kilometrus einu ratu. Tai nei planavau, nei ruošiausi. Pasižiūrėjau, tik kiek kilometrų, ir tiesiog ėjau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“