Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Šišioniškių tarmė, kuria kalba vos 80 žmonių: ar suprastumėte, kas yra „gliumzis“ ar „vurškis“?

Nykstant lietuvių kalbos tarmėms, natūralu, kad kyla klausimas, kaip jas išsaugoti. Žmonių, kurie kalba ypatinga Pamario krašto tarme, – taip pat mažėja. Skaičiuojama, kad šiandien jų liko tik apie 80. Kokia ateitis laukia šios tarmės ir kuo ji tokia išskirtinė, kalbamės su Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vadove Indre Skablauskaite, kuri, be abejo, taip pat priklauso toms aštuonioms dešimtims kalbančiųjų išskirtine tarme.
Bitėnų kapinės
Bitėnų kapinės, kuriose ilsisi žymūs lietuvininkai / Indrės Bungardaitės/15min nuotr.

– Kuo išskirtinė lietuvininkų tarmė kitų Lietuvos tarmių kontekste – susiformavimo aplinkybėmis, istorija?

– Ši tarmė yra Mažosios Lietuvos (istorinis-etnografinis senosios Prūsijos regionas) palikimas. Lietuvininkų tarme lietuviai kalbėjo ilgą laiką. Net 700 metų šitame krašte gyveno ir lietuviai, ir vokiečiai.

Lietuvių ir vokiečių kalbomis kalbantys žmonės nuolat tarpusavyje bendravo, todėl jų kalbos paveikė viena kitą. Kalbininkai yra užrašę, jog XV a. Klaipėdos krašte gyveno apie 8 000 žmonių, ir tik nedidelė jų dalis kalbėjo vokiškai.

Šiame krašte buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, mokykloje pamokos taip pat vyko lietuviškai, bažnyčioje meldžiamasi ir lietuviškai, ir vokiškai. Taigi kalbą išsaugoti pavyko ir dėl Mažosios Lietuvos gyventojų tikėjimo. Dauguma lietuvininkų buvo evangelikai, todėl pamaldos vykdavo lietuviškai.

Tačiau prasčiausia padėtis tampa jau po Antrojo pasaulinio karo, gal tiksliau – jam besibaigiant. Vokiečių valdžios įsakymu iš Mažosios Lietuvos išsikėlė arba buvo evakuoti apie 90 proc. gyventojų.

Dėl šios priežasties visi kaimai, miesteliai liko tušti. Šilutėje, remiantis skirtingais duomenimis, buvo likę 5-7 gyventojai, Klaipėdoje, sako, klaipėdiškių likę apie 30.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Indrė Skablauskaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Indrė Skablauskaitė

Taigi, po karo į šitą kraštą pradėjo keltis gyventi visa Lietuva: iš Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos. Yra net užrašų, prisiminimų, kad žmonės čia vykdavę traukiniais, kuriuos tuo metu vadindavo „trukiu“ arba „bone“. Traukiniai stodavę gražiausiose vietose ir žmonės išlipę tiesiog jose apsigyvendavo.

Taigi, dėl to pradėjo nykti ir ši unikali tarmė. Žinoma, kurį laiką ji dar gyvavo, kol buvo ja kalbančių žmonių, tačiau metams einant, ji pamažu nyko. Tad šiandien turime nykstančią, mirštančią lietuvininkų krašto tarmę.

– Teigiama, kad šia tarme kalbėti moka tik 80 žmonių. Ar tie žmonės yra senųjų lietuvininkų palikuonys, ar tiesiog entuziastai, kurie tuo domisi?

– Maždaug prieš 8 metus Klaipėdos universiteto docentas Jonas Bukantis rengė mokslinį darbą ir dar bendravo su tais žmonėmis, kurie kalbėjo šia tarme. Kalbu apie tą pusę nuo Juknaičių iki Plikių. Kalbininkai buvo priskyrę šią teritoriją vakarų žemaičiams. Tada buvo suskaičiuota, kad šia tarme kalbančiųjų yra likę 104 žmonės. Nemažai jų jau išėjo į „Aukštąjį kalnelį“, todėl skaičiuojame, kad yra likę apie 80. Duok Dieve, kad jų tiek iš tikrųjų dar būtų išlikę.

Ir taip, visi šie žmonės yra senųjų lietuvininkų palikuonys. Tačiau, žinoma, jau atsiranda tokių kaip aš ir keletas mano kolegių, kurios yra išmokusios šios tarmės iš senųjų gyventojų.

– Kaip jūs pati išmokote kalbėti šia tarme? Kiek laiko tam prireikė? Kuo ši tarmė jums patinka?

– Man visiškai neprireikė laiko, nes šią tarmę aš nuolat girdėjau nuo vaikystės, mano senelių kaimynės ja kalbėjo. Trys seserys, šišioniškės. Todėl kai stojant į universitetą reikėjo kalbėti tarmiškai, suvokiau, kad galiu kalbėti ne tik iš senelių girdėta „dūnininkų“ tarme, bet ir šio krašto lietuvininkų tarme. Žinoma, vėliau buvo daug įvairių ekspedicijų, kurių metu ją atgaivinau ir daugiau kalbėjau ja.

– Į kokias kitas tarmes ji yra panaši ir kuo skiriasi?

– Kalbininkai sugalvojo šitos tarmės pavadinimą 8-ajame dešimtmetyje ir pavadino ją vakarų žemaičių tarme. Ji paplitusi toje teritorijoje nuo Plikių iki Juknaičių. Nuo Juknaičių iki Smalininkų gyvuojančią tarmę pavadino vakarų aukštaičių. Pagal tam tikrų garsų tarimą jie ir priskyrė tarmėms skirtingus pavadinimus.

Kalbant apie žemaičius, pirmiausiai yra žiūrima, kaip jie taria grynuosius dvibalsius -ie ir -uo. Kretingiškiai visad sakydavo: „peins“, „douna“, varniškiai – „pyns“, „dūna“. O kadangi lietuvininkai šišioniškiai sako „pėns“, „dona“, priskyrė juos vakarų žemaičiams.

Tačiau patys žmonės labai pykdavo ir, manau, kad pyksta iki dabar, nes šis kraštas niekada nebuvo Žemaitija. Čia buvo visai kitos administracinės ribos, pramonė, žemės ūkis išvystytas kur kas labiau ir švietimo sistema, ir kultūra visiškai kitokia buvo.

– Kokie ryškiausi lietuvininkų tarmės ir bendrinės lietuvių kalbos skirtumai?

– Jų yra nemažai. Tačiau pagrindinis skirtumas, kaip jau buvau minėjusi prieš tai, vietoj dvibalsių -ie ir -uo lietuvininkai sako -ė ir -o. Taip pat jie minkština „l“ raidę. Greičiausiai tai yra vokiečių kalbos įtaka.

Ir tai labiau girdima senųjų gyventojų kalboje. Negana to, senieji krašto gyventojai niekada neturėjo vietininko linksnio savo kalboje. Sakydavo ne „gyvenu Klaipėdoje“, o „į Kleipėdą“ su minkštai tariama „l“, miega ne lovoje, o „į liovą“.

– Šia tarme kalbantys žmonės vadinami lietuvininkais arba šišioniškiais. Iš kur kilo pastarasis pavadinimas?

– Jie vadinami labai skirtingai, nebūtinai lietuvininkais ar šišioniškiais. Taip, senesnis pavadinimas yra lietuvininkai, bet tuo metu jais buvo vadinami tie, kurie buvo „susipratėliai“ ir kalbėjo lietuviškai nepainiodami į ją vokiečių kalbos žodžių. Laikui bėgant daug kas kito, todėl dabar jie vadinami lietuvininkais.

Mažosios Lietuvos etnografinio krašto žmonės taip pat buvo vadinami pagal vietą, kurioje gyveno: Rusnės, Svencelės, Drevernos gyventojai gyveno prie vandens, todėl buvo vadinami žuvininkais.

Šalia Šilutės yra pelkingos vietos, tokios kaip Vabalai, Žalgiriai, todėl šių teritorijų gyventojus vadindavo pelkininkais. Kintuose gyvenusieji buvo žemininkai, Nidoje, baltų kopų gyventojai vadinti kopininkais. Taigi, kaip matome, juos vadino visaip.

O turtingiausi žmonės, tie, kurie ūkininkaudavo ir turėjo gyvulių, dirbo žemę, vadinti laukininkais.

Šišioniškių pavadinimas kilo iš to, kad čia gyvenę žmonės, vietoj žodelio „čia“ vartojo žodį „šiš“. Todėl mes labai pykstame, kai kas nors sugalvoja pasakyti, kad šišioniškiai kilo nuo Šyšos upės pavadinimo.

– Jūs vedate šios tarmės edukacijas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Ar tai populiari edukacija? Kas dažniausiai ją renkasi – moksleiviai, studentai, turistai? Kokie faktai apie lietuvininkus ir jų tarmę edukacijų dalyvius labiausiai nustebina, sudomina?

– Pati tarmės edukacija yra tikrai labai populiari. Ją mėgsta užsisakyti ne tiek vaikams, kiek suaugusiems žmonėms, kurie atvyksta pasisvečiuoti į Šilutę. Ir šiaip, žinote, savame krašte pranašu nebūsi – patys šilutiškiai kažkaip nenori girdėti tos tarmės. Žinoma, ji sunki, reikia labai įtempti klausą. Todėl, kaip ir minėjau, ji labai populiari tarp tų, kurie atvyksta iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių.

Edukacijų metu mes apžvelgiame visą lietuvininkų situaciją, jų tradicijas, papročius, kalbą, gyvenimo būdą. Taip pat vaišinamės iš vokiečių paveldėtu pagrindiniu šišioniškių gėrimu kafija, ragaujame pyrago.

O edukacijos dalyvius labiausiai nustebina žodynas. Žmonės visada daug klausinėja ir net užsirašo tam tikrus žodžius. Lietuvininkai turi visiškai kitokių žodžių, negu visoje likusioje Lietuvoje.

Šiame krašte buvo labai daug germanizmų, taip pat šiek tiek slavizmų. Tačiau yra žodžių, kurių nežino nei vieni, nei kiti. Pavyzdžiui, lietuvininkai ne „armoniką traukia“, o „dūdas“.

– Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių, kaip skiriasi kokie nors žodžiai ar frazės, tariami tarmiškai ir bendrine kalba?

– Visiems labai įdomiai skamba, kai pasakoju, jog lietuvininkai – kultūringi žmonės, net supykę keiksmažodžių nevartodavo, siųsdavo į „purtimangą“. Šis žodis skamba labai iškilmingai ir jo nežinantys tiesiog nesuprasdavo. O reiškė jis lauko išvietę.

Indrės Bungardaitės/15min nuotr./H.Šojaus dvare
Indrės Bungardaitės/15min nuotr./H.Šojaus dvare

Valgių pavadinimai taip pat visiškai kitokie, dažniausiai pasiskolinti ir nelietuviški: sūris buvo vadinamas „kėžu“, varškė – „gliumzis“, kumpis – „šinkis“, dešra – „vurškis“. Keptas kumpis su grietine vadintas „šmančinkiu“, kepsniai arba kotletai buvo „kliopsai“, didelės spurgos vadintos „krofkėmis“, o mažutės – „puceliais“. Obuolių pyragas buvo „štrucelis“.

Man pačiai labai gražu, kaip lietuvininkai vadina mėnesius: gruodis yra „kalėdis“, vasaris – „priedelinis“, rugsėjis – „rudugys“, birželis – „sėjinis“ ir t. t.

Taip pat labai savotiški yra ir vėjų pavadinimai, o ypač Pamaryje: jeigu pučia vakarų vėjas, tai vadindavo jį „Aulaukiu“ arba „Jūriniu“, šiaurės rytų buvo vadinamas „Aušriniu“.

Kumštinės pirštinės vadintos „trumpinėmis“, o žodis „paprotys“ buvo vadinamas „paprastis“.

– Artėja Mažosios Lietuvos prijungimo šimtmetis. Kaip šventinėje renginių ir veiklų programoje bus atspindimi lietuvininkai ir jų tradicijos?

– Labai daug gražių minčių sugalvojo visos Šilutės kultūros įstaigos. Kaip tik šiuo metu yra kuriama šios šventės programa. Tikrai stengsimės, kad žmonės sužinotų ir išgirstų, koks tai kraštas.

– Gal galėtumėte patarti, ką norintieji pažinti lietuvininkų kraštą turėtų aplankyti ar išbandyti?

– Na, aš visada kviečiu į Šilutės Hugo Šojaus muziejų arba į pačią Šilutę. Nes man tai yra gražiausias miestas. Niekada to neslėpiau ir neslėpsiu. Šilutė – unikalus miestas, su senąja architektūra, senuoju, nesugriautu senamiesčiu. Taigi, kviečiu visus čia, į Šilutę, pamatyti tradicijas, dvaro ir miestiečio lietuvininko gyvenimą.

– Kokią matote lietuvininkų tarmės ateitį, perspektyvą? Kaip ją būtų galima išsaugoti?

– Tai yra labai sunkus klausimas. Kažkada, kai dar buvo tos tarmės mokyklėlė, į ją tikrai ateidavo įvairaus amžiaus moterų ir mergaičių mokyklinukių. Tačiau dabar manau, kad žmonės turi domėtis patys ir žinoti bent keletą pagrindinių šios tarmės bruožų, tradicijų, kad niekas negalėtų sakyti, jog atvyko į Žemaitiją. Kad tas žmogus, kuris čia gyvena, galėtų pasakyti, jog čia niekada nebuvo Žemaitija.

Svarbu, kad visi šie dalykai bent kažkiek būtų ištransliuojami į viešumą ir perkeliami į šeimas. Vis dėlto pagrindinis šios tarmės išsaugojimas turėtų vykti iš lūpų į lūpas. Nes ji nyksta. Visiškai. Taigi būtų gerai, kad žmonės bent kelis žodžius, kaip sako lietuvininkai, „įsitėmytų“.

Straipsnis remiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs