Daugelis žino, kad pavasarį Kryžių kalnas buvo tyčia padegtas. Policija kvietė atsiliepti visus nukentėjusiuosius, tačiau vargu ar tokių atsirado. Kas pasigedo Kryžių kalne palikto skausmo? Juk būtent dėl to dažniausiai čia nešami kryžiai.
Nežinantis sunkiai surastų gaisravietę. Juoda plike tapusi Marijos viršūnė „atžėlė“ kryžiais lyg burtų lazdele pamojus. Iš pradžių dygo mažyčiai, o vėliau ir didesni kryžiai. Dabar tarp jų galima pamatyti ir vieną kitą autentišką.
„Ubagų mafijos“ neliko, prekeivių monopolis klesti
Faktas, kad absoliuti dauguma naujų kryžių menine prasme yra menkaverčiai, įsigyti iš netoliese esančių prekeivių. Jau daugybę metų su autentika Kryžių kalne yra prastai. Situaciją gelbsti tik pavieniai pagal užsakymą gaminti kryžiai. Kitą vertus – čia ne paroda.
Tikėtina, kad prie to gerokai prisidėjo rajono valdžia, kuri 2008-aisiais nusprendė galų gale įvesti čia tvarką. Iki to laiko natūraliai besivystęs Kryžių kalnas turėjo visas turistinei šventvietei būdingas savybes – padriką prekyvietę ir nemažą pulką elgetų.
Viskas pasikeitė, kai paaiškėjo, jog čia veikia „ubagų mafija“. Elgetauti tuziną žmonių čia atveža buvęs kriminalistas.
Tuomet kliuvo visiems. Išvaikyti ne tik elgetos, bet ir prekeiviai, pardavinėję kryželius ir kasetes su giesmėmis pačioje kalno papėdėje.
Tiesa, netrukus, kai kitoje kelio pusėje buvo įrengtas turizmo informacijos centras, keliems prekeiviams buvo skirta pastogė.
Neaišku, kodėl pasaulinio lygio turistiniame objekte buvo nustatyta 16 prekyviečių, o ne 1600 ar išvis neribotas skaičius, tačiau toks ribojimas sukūrė ydingą situaciją – „ubagų mafiją“ pakeitė prekeivių monopolis.
Iš senosios prekybos vietos, kur nuo lietaus ir vėjo saugojo turginės palapinės, į pastogę persikraustė 21 prekeivis. Kiekvienas gavo lygiai po 78 centimetrus prekybinio stalo. Šiandien yra likę vos 8, tačiau kiek didesnės prekybos vietos.
Elgetos uždrausti, bet grįžta
„Ubagai“, elgetos, prašeivos, klipatos ir kiti visuomenės atskalūnai čia nesirodė jau kone dešimtmetį, tačiau šiemet jų verslas vėl atsigavo. Antradienio popietę išmaldą rinko mažiausiai keturi elgetos.
Nesvarbu, ar jie apsimetėliai, tačiau lankytinose pasaulio šventvietėse jų knibžda visur. Kryžių kalno elgetos yra nusikaltėliai, nes tokią veiklą draudžia taisyklės, aiškiai surašytos prie įėjimo.
O gal jie, kaip ir kadaise, atiduoda visus pinigus juos vežiojančiam ir terorizuojančiam viršininkui?
Vienas elgetų – senbuvis. Jis niekada nebuvo dingęs iš Kryžių kalno. Jaunas elgeta tiesiog susirinkdavo nuo akmenų žmonių paliktus pinigus, o dabar drąsiai renka monetas, sėdėdamas ant laiptų ir patiesęs suplyšusią kepurę.
Profesionali elgeta moteris gana padoria pūkine striuke į objektyvą sureagavo staigiai – pasitraukė į šoną nuo dailaus pinto krepšelio ir dviejų plastikinių maišų. Palaukė, kol pavojus praeis ir vėl grįžo prie darbo.
Gal istorija ir nesikartoja, o šie vargdieniai nėra kažkokio nevidono biznio dalis, tačiau abejones nuvyti sunku. Dar vienas elgeta, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, įsitaisė pačiame takelio pakraštyje.
Ketvirtasis elgeta stovėjo pusiaukelėje tarp kalno ir informacijos centro – rūkė ir užkandžiavo šalia savo maišeliuose gabenamos mantos. Gal jis ir atveža anksčiau minėtą elgetą neįgaliojo vežimėlyje?
Elgetauti Kryžių kalno taisyklės draudžia. Jei kas kreiptųsi į pareigūnus, šie tuoj pat užfiksuotų pažeidimą, tačiau ar vargetos yra tikrieji pažeidėjai? O gal jie, kaip ir kadaise, atiduoda visus pinigus juos vežiojančiam ir terorizuojančiam viršininkui?
„Turizmo everestas“ mojuoja plastikiniais blizgučiais
Tokie spėjimai ne iš piršto laužti. Kadaise teko pačiam apsimesti Kryžių kalno elgeta. Per valandą, tyliai girgždinant armoniką, pavyko surinkti 50 litų.
Oficialiai per metus daugiau kaip 240 tūkst. turistų mina Kryžių kalną. Realų skaičių būtų galima padidinti bent dukart.
Tuomet ubagų vadas be vienos kojos Algis atėjo ir paaiškino taisykles, bet nutylėjo, kas čia tikrasis vadas: „Mes čia, ubagai, visi kartu draugiškai dalinamės. Ir čia su muzikomis negalima, čia vieša vieta, supranti?“
Šiaulių rajono taryba nusprendė išardyti kitą Kryžių kalno skaudulį – prekeivius. Daugelis jų čia prekiauja jau nuo 1990-ųjų. Naujoje vietoje naujų prekeivių neatsirado.
Jokios apskaitos, jokių reikalavimų autentiškumui. Prekeiviai sako, kad vargsta už minimumą, o priešininkai teigia, kad čia – aukso kasyklos. Teisūs gali būti abu. Pavyzdžiui, jei prekeivis yra samdomas, gal ir gauna minimalų užmokestį.
O jei skaičiuotume, jog Kryžių kalną kasmet aplanko šimtai tūkstančių ir kone kiekvienas iš jų perka bent už porą eurų? Oficialiai per metus daugiau kaip 240 tūkst. turistų mina Kryžių kalną. Realų skaičių būtų galima padidinti bent dukart, nes minėtieji užfiksuojami tik turizmo informacijos centre.
Kalno metamorfozės
Pasakojimą apie Kryžių kalno nuolatinį kitimą ir nepasidavimą „sutvarkymui“ galima pradėti nuo profesoriaus Alfonso Motuzo išaiškinimo.
Kryžius ant kalno atstojo kryžių ant nerasto artimojo kapo.
Profesorius yra pavadinęs šį kalną dvasiniu portalu tarp šio ir ano pasaulio. Anot jo, šio kalno reikšmę žodžiais sunku apibūdinti – kaip ir patį tikėjimą. Tikrą tikėjimą, o ne religines tradicijas bei apeigas.
A.Motuzo žiniomis, pirmieji kryžiai ant šio kalno galėjo atsirasti po žiauriai numalšinto 1863 metų sukilimo. Daugybė aukų buvo palaidota artimiesiems nežinomose vietose.
Kryžius ant kalno atstojo kryžių ant nerasto artimojo kapo. Tai palaipsniui vystėsi iki to, kad kryžius čia žmonės pradėjo nešti laimėje ir nelaimėje, gyviems ir mirusiems. Tai toli gražu nėra vien krikščioniškas reiškinys.
Dar vienas ženklas skelbia, kad čia yra Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, menantis pagoniškąją Žiemgalą. Tą įrodė ir archeologiniai kasinėjimai, atlikti įvedant galingą kalno apšvietimą.
Kryžių kalną kaip dvasinį portalą pripažįsta kiekvienas, kuris čia būdamas tai pajaučia. Apie lietuviškumą ar bet kokį tautiškumą čia neverta nė galvoti – jis visiškai nesvarbus. Visai tikėtina, kad pirmuosius kryžius čia pastatė per sukilimą pražudytų Lietuvos lenkų bajorų artimieji.
Kalno laukia naujos permainos
Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius Gipoldas Karklelis teigia, kad tarybai buvo parengtas sprendimas, kuriame buvo pasiūlyta nauja prekybos Kryžių kalne tvarka.
Iš tiesų viskas prasidėjo nuo klausimo – kodėl daugybę metų prekiauja tie patys žmonės.
Pagal naująją tvarką turėtų prekiauti amatininkai, turintys tautodailininko arba meno kūrėjo pažymėjimą, prekiaujantys savos gamybos religine ar Lietuvos valstybės tautine atributika.
Sprendimas jau kartą atidėtas, nes iškilo daugybė diskusijų. Direktorius atskleidė, kad nuspręsta šį klausimą išnagrinėti iš esmės, pasikviečiant į specialią komisiją savo srities profesionalus: paveldosaugininkus, architektus, kultūros žinovus, bažnyčios atstovus.
„Iš tiesų viskas prasidėjo nuo klausimo – kodėl daugybę metų prekiauja tie patys žmonės. Naujiems čia patekti beveik nėra galimybių“, – akcentavo G.Karklelis.
Jis pastebėjo, kad prekeiviai, nors ir dedasi vargstančiais, tačiau, pajutę permainas, surašė raštus visoms įmanomoms aukščiausioms įstaigoms. Taip pat jau bando oficialiai tapti tautodailininkais.
Direktorius pripažįsta, kad ši pasaulinio lygio šventovė negali būti labai siaurai įrėminta taisyklėse – nereikia visiškos elgetų savivalės, tačiau prekyba taip pat neturi užgožti kalno rimties. Todėl diskusijai jau kviečiami savo sričių profesionalai.
Amžino įšalo ledai tirpsta – kilus aršioms diskusijoms ir joms patekus į viešumą, nuo lapkričio 1 dienos Kryžių kalne prekiauti pradės vienas naujas žmogus – liaudies meno atstovas, kuris prašymą tokiai veiklai yra pateikęs prieš porą metų.
