Taigi, škotišku viskiu (angl. scotch whisky arba tiesiog scotch) vadinamas tas viskis, kuris yra gaminamas iš salyklo, miežių bei kitų grūdų pačioje Škotijoje, be to, jis turi būti išlaikomas ąžuolinėse statinėse ne mažiau, nei trejus metus. Kad galėtų būti vadinamas škotišku viskiu, gėrimas taip pat privalo atitikti Jungtinės Karalystės 1988 m. škotiško viskio įstatymo (Scotch Whisky Act) ir jo 1990 m. papildymo (Scotch Whisky Order) numatytas sąlygas.
Pagal šiuo teisės aktus, škotiškas viskis: privalo būti distiliuotas Škotijoje iš vandens ir miežių salyklo (gali būti dedama kitų grūdų), Škotijoje esančioje darykloje fermentuotas tik pridedant mielių škotiškomis fermentavimo sistemomis. Gėrimo distiliatas privalo būti ne stipresnis nei 94,8 % alkoholio tūrio, kad jame išliktų žaliavų skonis, be to, į jį negali būti dedama jokių priedų, išskyrus vandenį ir karamelę dažymui. Svarbu tai, jog škotiškas viskas negali būti silpnesnis nei 40 % alkoholio tūrio.
Taigi, kur keliauti ir kaip susidaryti viskio maršrutą po Škotiją? Variantų yra net keletas, tai priklauso nuo jūsų atostogų trukmės bei finansinių galimybių. Pavyzdžiui, galite pasirinkti vieną iš viskio regionų, kuriuos siūlo Škotiško viskio asociacija (Scotch Whisky Association) ir neskubėdami keliauti po patį regioną, užsukti į daryklas, rūsius ir vietos barus. Kita vertus, galite paįvairinti jūsų kelionę ir pažinti margaspalvę Škotiją keliaudami iš vieno viskio regiono į kitą.
Minėtoji asociacija skiria tokius škotiško viskio gamybos regionus:
1. Lowland (žemumos) - regionas Škotijos pietuose. Regione išliko tik 3 daryklos. Čia gaminamas paprasčiausias tradicinis salyklinis viskis, distiliuojamas jis prie Edinburgo ir Glazgo miestų. Senovėje žaliava būdavo distiliuojama net tris kartus. Dabar tik vienas viskio ūkis taiko šį būdą.
Šio krašto viskiai yra lengvo skonio. Bandymai jį skiesti brandintų grūdų spiritu jau seniai užmiršti. Šis viskis retai derinamas prie maisto, jis tinkamiausias gerti prieš valgį arbo po jo. Tai santūraus durpių kvapo gėrimas. Jame vyrauja ryškus žolių ir nestiprus vaisių skonis. Tai vidutiniškai statinėse brandintas viskis. Šiuo metu jis vėl vertinamas, tačiau pastaruoju metu itin madinga gerti Kalnuotosios Škotijos (Highland) viskį. Todėl Lowland distiliuotojai priversti uždaryti savo įmones arba salyklinio viskio žaliavą skirti maišyto viskio gamybai.
 |
| Wikimedia.org/Škotiškas viskis dažnai vadinamas pagrindiniu pasaulio viskiu |
2. Speyside (Spėjaus upės slėnis) - nedidelis regionas Škotijos šiaurės rytuose, kuriame pagaminama apie 50% viso škotiško viskio. Šis regionas vadinamas geriausio viskio gimtine. Nuo Spėjaus šaltinių iki pat upės žiočių slėniai nusėti distiliavimo ūkių. Iš viso jų 47. Dažnai naudojami neįmantrūs pavadinimai, pakartojantys Spėjaus intakų slėnių vardus. Visi Spėjaus viskiai yra sudėtingo vaisių, gėlių skonio. Viskio mėgėjai gali lengvai juos atpažinti, net jei tai skirtingos „durpių smarvės“ ir brandinimo trukmės gėrimas. Dažnai jie turi tąsią kaip aliejaus struktūrą, geriami valgio metu ir po jo.
 |
| Wikimedia.org/Škotiškas viskis dažnai vadinamas pagrindiniu pasaulio viskiu |
3. Highland (aukštumos) - didelis regionas Škotijos šiaurėje, nuo Glazgo ir Perto miestų iki pat šiaurinių šalies kalnuotų pakraščių. Tai didžiausias salyklinio viskio regionas, kurio teritorijai priskirtos ir pakrantės salos. Čia pagaminti gėrimai vadinami Kalnų Škotijos salykliniais viskiais (Highland single malts). Daugybė čia įsikūrusių distiliuotojų ir tendencija daugiau gaminti šios vietos gėrimų aiškinama labai paprastai – čia gaminamas geriausios kokybės škotiškas viskis. Keliose skirtingose šio krašto apylinkėse gaminami labai savito skonio viskiai.
 |
| Wikimedia.org/Škotiškas viskis dažnai vadinamas pagrindiniu pasaulio viskiu |
4. Islands (salos) - neoficialus regionas Arran, Jura, Mull, Orkney ir Skye salose (oficialiai priskiriamas Highland regionui). Vakarų salose (Western Isles) gaminamas viskis yra ryškaus „durpių kvapo“, aitraus ir karčiai saldaus skonio. Jis brandinamas trumpą laiką. Distiliavimo tradicijos šiame krašte siekia 1502 metus, kai buvo sučiuptas pirmas mokesčių nemokėjęs distiliuotojas. Šiauriniame kalnyne (Northern Highland) ir jam priskirtai Orknio salai (Orkney Island) būdingas sūroką viskio skonį lemiantis drėgnas pajūrio oras. Čia gaminamas visiškai švelnaus skonio viskis, su neryškiu „durpių smarvės“ prieskoniu priimtinas nesenai salyklinį viskį pamėgusiems ragautojams. Jį tinka gerti valgio metu.
5. Campbeltown (Kempbeltauno miestas Kintairo pusiasalyje) - iš buvusių 30 daryklų tebeveikia tik 3. Šio regiono salykliniai viskiai turi savitą skonį ir aromatą. Kempbeltauno pavadinimą gavęs regionas dėl taip pat vadinamo miesto šiuo metu gali tik prisiminti buvusių laikų šlovę. Senais laikais, kai JAV galiojo „sausasis“ įstatymas, apie 30 gamintojų tiekė viskį gėrimų kontrabandininkams. Tačiau dabar regione veikia vos 3 daryklos. Kempbeltauno viskis vadinamas viso škotiško viskio protėviu, nes būtent čia buvo atliktos pirmosios šalyje distiliacijos. Šio regiono viskis yra sausas ir ryškaus durpių skonio. Tai gana sunkus gėrimas, kuriam būdingas vandenyno pakrantės oro sūrumo pojūtis. Tai valgio metu geriamas viskis.
 |
| Wikimedia.org/Škotiškas viskis dažnai vadinamas pagrindiniu pasaulio viskiu |
6. Islay – čia veikia 8 viskio daryklos. Hebridų salyno Islay salos viskio ūkių gėrimai yra savito skonio. Jį sukuria vietinės gamybos salyklas ir ypatingos durpės, kurias per tūkstančius metų merkė vandenyno sūrymas. Pridėkite gerą vietinį vandenį ir suprasite, kad čia yra viskio gamybos rojus, prilygstantis Spėjaus upės pakrantėms (Speyside). „Islay malt whisky” turi durpių savybių, yra tąsus lyg aliejus, su neryškiu vaisių skoniu. Tai labiau patyrusių, sunkaus skonio viskio mėgėjų gėrimas. Šiaurinėje salos dalyje gaminamas viskis yra kiek lengvesnis nei pietinėje.
 |
| Vienas populiariausių ir brangiausių alkoholinių gėrimų pasaulyje – viskis |
Apskritai, į Škotiją viskio gamybos technologiją maždaug XII a. atvežė airių vienuoliai. Per kelis šimtmečius viskio gamyba Škotijoje labai išplito, todėl bravorai buvo apmokestinti. Prasidėjo nelegali viskio gamyba, kai gėrimas buvo varomas „sau ir savo draugams“, bet ne viešam pardavimui.
XVIII a. pradžioje, Škotiją prijungus prie Anglijos, mokesčiai dar padidėjo, todėl ilgainiui legalių viskio gamintojų beveik neliko. Škotijoje susikūrė šeimyninė viskio gamybos tradicija, nelegalūs viskio gamintojai stengėsi itin daug dėmesio skirti viskio kokybei. 1822 m. mokesčiai viskiui buvo smarkiai sumažinti, gamintojams suteikta galimybė legalizuotis. Dėka to, rinkoje atsirado žymiai kokybiškesnių viskio rūšių, tačiau kartu atsirado ir nekokybiško grūdinio viskio gamintojų.
XIX a. viduryje ėmė plisti maišytas viskis, kuris išlaikė daugelį salyklinio viskio savybių, bet buvo švelnesnio skonio bei keleriopai pigesnis. Būtent su maišytu viskiu siejamas jo paplitimas visoje Didžiojoje Britanijoje bei pasaulyje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje galutinai susiformavo viskio gamybos metodai, apibėžtos škotiško viskio rūšys.
