Skrydis į Honkongą: kuo geros azijiečių oro linijos ir kuo blogas laisvai prieinamas bevielis internetas

Kaip sako žinoma patarlė: nauji metai – nauji lapai. Su šiuo begalinės išminties perlu pradėjau savo naujų kelionių sezoną. Šįkart naujas lapas buvo ne tik dar viena nauja kelionė, bet ir naujas, mano dar netyrinėtas Pietryčių Azijos regionas. Tačiau skirtingai nei dauguma, pirmai pradžiai pasirinkau ne Tailandą ar Vietnamą, bet mažiausiai lankomą regiono valstybę Mianmarą.
Vaido Mikaičio kelionė į Aziją
Vaido Mikaičio kelionė į Aziją / Asmeninė nuotr.

Kelionės draugija buvo ta pati trijulė – mama Sigutė, brolis Vytautas ir aš. Tai – jau seniai laiko išbandyta, susistygavusi ir idealiai sulipusi, kaip dėvėtos stabdžių trinkelės su diskais, kompanija. Tėtis Aleksas šįkart Mianmaro avantiūrai „nepasirašė“, nes jam labiau prie širdies „poniški“ kraštai.

Iš Lietuvos iškeliavome su Vytautu dviese, o mama prie mūsų prisijungė jau Mianmare, į kurį atskrido per pusę pasaulio – iš JAV, kur gyvena.

Kodėl Mianmaras? Ne todėl, kad jis pasirodė kažkuo ypatingas. Tiesiog „sumedžiojome“ pigius bilietus ir nusprendėme pasinaudoti proga, nes paprastai skrydžių kainos į Mianmarą keliautojų nelepina. Pridėkime dar tą faktą, kad aš šioje pasaulio dalyje nesu buvęs, tad mielai pritariau šiai idėjai. Vėliau laikas parodė, kad nesuklydome – Mianmaras yra ypatingas.

Apie Mianmarą dar kalbėsime, tačiau buvo ir dar vienas malonus kelionės programos niuansas, nuo kurio mes ir pradėjome savo kelionę. Tai administracinis Kinijos Liaudies Respublikos vienetas – Honkongas. Mūsų bilietai į Mianmarą buvo iš Stokholmo per Londoną ir Honkongą. Pirkdami juos susimodeliavome taip, kad tarpas tarp skrydžių Honkonge būtų dešimt valandų, per kurias galėtume nuvykti į miestą ir pasižvalgyti po šį Azijos šedevrą.

Beje, Honkongas yra laikomas vienu didžiausių tranzitinių keleivių taškų pasaulyje. Europiečiai ir amerikiečiai, keliaujantys į Pietryčių Azijos ir Okeanijos valstybes, dažniausiai persėda būtent Honkonge.

Dabar Honkongas yra labiausiai išsivystęs regionas Kinijoje, kurios sudėtimi tapo tik prieš 20 metų, kai ilgus metus jį valdę britai perleido Kinijai. Pagal Jungtinės Karalystės ir Kinijos susitarimą, 50 metų po perleidimo Honkongas turi išlaikyti ypatingą statusą Kinijos sudėtyje, kuris leidžia jam turėti savo pinigus ir labai plačią savivaldą. Taigi, Honkongui dar liko 30 metų pagyventi kiek laisviau, o po jų jis bus visiškai integruotas į Kinijos Liaudies Respubliką.

Nežinau, kaip viskas atrodys po trisdešimt metų, tačiau dabar Honkongas yra moderni teritorija, kurioje savo būstines ir atstovybes turi daugelis stambių tarptautinių kompanijų ir bankų. Honkonge yra žemas korupcijos lygis ir palanki mokesčių sistema, o tai sukuria palankias sąlygas privačiam verslui.

Dėl ilgalaikio britų viešpatavimo, antra valstybinė Honkongo kalba vis dar yra anglų, todėl dauguma Honkongo gyventojų vis dar neblogai kalba angliškai. Tai yra tarsi moderni Europos salelė Azijos viduryje. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad Honkonge angliškai kalbančių gyventojų mažėja, o kiniškai – daugėja.

Vaido Mikaičio nuotr./Ūkanose paskendęs Honkongas iš Tarptautinio prekybos centro dangoraižio
Vaido Mikaičio nuotr./Ūkanose paskendęs Honkongas iš Tarptautinio prekybos centro dangoraižio

Tai natūralu, nes dabar Honkongą savo laimės kraštu laiko bene visi Rytų Azijos gyventojai, kurie vyksta ten uždarbiauti ir įsikurti. Pirmiausia jie stengiasi išmokti ne anglų, o kinų kalbą. Jau nekalbant apie tai, kad patys kinai ir didžiosios Kinijos taip pat aršiai siekia įsitvirtinti Honkonge.

Taigi, ankstų rytą pradėjome savo ilgą kelionę iš Vilniaus. Pirmiausia skridome į Stokholmą, kuriame, kiek palaukę, nuskridome į Londoną, o iš ten pakilome naktiniam skrydžiui į Honkongą. Mūsų kelionę organizavo Honkongo oro linijos „Cathay Pacific“, kuriomis likau labai patenkintas. Ir apskritai, mano manymu, skrendant į Aziją, pirmenybę siūlau teikti būtent Azijos šalių oro linijoms. Šios vis dar maloniau elgiasi su klientais ir nebando išplėšti paskutinio cento už bet kokias paslaugas iš jųjų. Pernai keliaujant į Naująją Zelandiją mus maloniai stebino „Air China“, o šįmet „Cathay Pacific“ tik patvirtino šį mano nusistatymą.

Vaido Mikaičio nuotr./Ilgasis skrydis eina į pabaigą
Vaido Mikaičio nuotr./Ilgasis skrydis eina į pabaigą

Skrydis į Honkongą man buvo jubiliejinis – 150-asis, todėl ta proga, esant nepilnam lėktuvui, gavau ne tik galimybę pats vienas užsėsti tris kėdes, bet ir daugybę svaigiųjų gėrimų. Su Vytautu lenkdami kokteilius vieną po kito ne tik smagiai atšventėme šį jubiliejinį skrydį, bet po šventimo puikiai miegojau visą naktį, patogiai įsitaisęs per tris vietas.

Koks tas Honkongas?

Nusileidus Honkonge viskas yra paprasčiau nei paprasta. Lietuviams į Honkongą vizų nereikia, užtenka tik parodyti savo tranzitinio skrydžio duomenis. Patogus traukinukas už 12 eurų į abi puses per pusvalandį nugabena į Honkongo miesto geležinkelio stotį. Beveik visur veikia bevielis internetas.

Vaido Mikaičio nuotr./Honkongo panorama
Vaido Mikaičio nuotr./Honkongo panorama

Sutinku, kad bevielis internetas yra nuostabus dalykas, tačiau jau kelintoje kelionėje iš eilės pastebėjau, kad jis turi ir savo kainą. Ne finansinę, o žmogaus dėmesio kainą. Turbūt ne tik aš, bet ir daugelis žmonių, tik išlipę iš lėktuvo, puola ieškoti bevielio ryšio, vadinamo wi-fi. Radę įninka jungtis prie socialinių tinklų ir kitaip nerti į interneto platybes. Tuo metu autopilotas jus praveda per pasų kontrolę, suranda priemonę nuvykti į miestą, o jei dar ir joje yra bevielis internetas, kaip, pavyzdžiui, traukinyje į Honkongą, tada žmogus atsitoki tik tada, kai bevielis internetas dingsta ir autopilotas atsijungia. Apsidaręs pamatai, kad esi jau kažin kur nukakęs, galbūt jau šį tą ir nuveikęs, bet nieko neatsimeni.

Sakyčiau priklausomybė nuo bevielio interneto trukdo patirti tą pirmąjį, nematytos vietovės džiaugsmo efektą. O tokioje vietoje kaip Honkongas tai yra ypač aktualu, nes toks internetas yra beveik visur.

Honkongo miestas man vienu metu priminė ir Londoną, ir Niujorką. Užverti galvą aukštyn – jautiesi kaip Manhatane, nuleidi žemyn – kaip senajame Londone.

Tik reikia į žmones nežiūrėti, nes jie neleis užsimiršti, kur esi iš tikrųjų. Niujorką, be abejo, primena dangoraižių džiunglės. Tokiame mažame plote pamatyti tiek daug dangoraižių yra kažkas nuostabaus. Atrodė, kad dangaus net nesimato užvertus galvą. Na, o apačioje – dviaukščiai autobusai ir labai jau Anglijos miestus primenanti gatvių struktūra.

Vaido Mikaičio nuotr./Honkonge kursuoja dviaukščiai tramvajai
Vaido Mikaičio nuotr./Honkonge kursuoja dviaukščiai tramvajai

Įdomu, kad, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, taip ir Honkonge, transporto eismas vyksta kairiąja kelio puse, nors Kinijoje – taip pat, kaip pas mus. Man kilo klausimas, ar po trisdešimties metų Kinija vers Honkongą pakeisti eismo judėjimą, ar paliks, kaip yra.

Turint vieną dieną Honkonge, žinoma, kalnų nenuversi, tačiau pamatyti ir nuveikti galima ne taip jau ir mažai. Pakankamai, kad galėtum drąsiai teigti, kad lankeisi Honkonge.

Yra trys esminiai centrinio Honkongo epizodai, turint mieste nedaug laiko – tai Viktorijos kalnas, Tarptautinis finansų centras ir žymioji Honkongo promenada, kuri turi savo pavadinimą, bet jis pernelyg sunkus ir nieko nesakantis, kad jį atsimintume. Ją visi žino tiesiog kaip įžymiąją promenadą, iš kurios kas vakarą galima stebėti įspūdingus lazerių šou.

Apie jį, tolesnius brolių nuotykius Honkonge ir kelionę į Mianmarą – kitoje dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų