Kodėl mes, lietuviai, ne tik, kad niekur nepatenkame, bet nuolat apsijuokiame ir tarptautiniuose reitinguose krentame vis į žemesnes pozicijas.
Niekada nesustosiu apie tai galvojęs, pavydėjęs islandams ir piktai burbuliavęs.
Pirmąją autoriaus pasakojimo dalį apie Islandiją rasite čia.
Tačiau pagaliau apsilankius Islandijoje susidarė įspūdis, kad dėl futbolo islandai net mažiau susijaudinę nei aš. Apskritai jie pasirodė tarsi nuo niūraus oro būtų lengvai apsinešę. Moterys gal kiek aktyvesnės, bet vyrai prisnūdę.
Susidarė įspūdis, kad turėtum nemenkai pavargti, kol islandą išvestum iš pusiausvyros.
Graži, bet ypatingai brangi
Nieko nenustebinsiu parašęs, kad Islandija pirmiausia visus stebina savo unikalia gamta, ugnikalniais, geizeriais, kriokliais ir kalnais.
Islandija nėra valstybė, į kurią gali užsukti pravažiuodamas, o atoki sala Atlanto vandenyne. Žmonės čia skrenda specialiai.
Apie šalies gamtą galima parašyti visą romaną (žinau, kad tokį tikrai parašysiu išėjęs į pensiją).
Nuostabi aplinka lemia, kad per metus Islandiją aplanko keliskart daugiau turistų ir keliautojų, nei šalyje gyvena žmonių.
Svarbu nepamiršti, kad tai nėra valstybė, į kurią gali užsukti pravažiuodamas, o atoki sala Atlanto vandenyne.
Žmonės čia skrenda specialiai. Islandijai puikiai sekasi save reklamuoti, ji yra žinoma pasaulyje.
Keisčiausia, kad šalis traukia lankytojus net ir būdama labai brangi. Iki 2008 metų ekonominės krizės Islandija buvo penkta turtingiausia valstybė pasaulyje.
Sunkmetis Islandijai smogė visu smarkumu. Šalis praktiškai bankrutavo ir buvo priversta prašyti Tarptautinio valiutos fondo pagalbos.
Jos valiuta nuvertėjo dvigubai, žmonėms gyvenimas pasunkėjo, nes niekas nebeskolino pinigų.
Tiesa, tuo ypač džiaugėsi turistai, nes iš labai brangios šalies Islandija tapo tiesiog brangia.
TVF pagalba padėjo ir Islandija po truputį stojasi ant kojų. Jei nežinojote, tai Islandija nėra Europos Sąjungos narė, bet ekonominės krizės metu aktyviai svarstė prisijungimo prie bendrijos galimybę.
Kol kas kalbos ir liko kalbomis. Dabar girdisi komentarų, kad dėl krizės Islandijos valdžiai buvo kiek aptemęs protas, tačiau laiku pragiedrėjo ir ji neprisijungė prie ES, taip išvengdama klaidos.
Islandijos nenoro jungtis priežastis yra, kad net 40 proc. šalies eksporto sudaro žuvis. Tad islandai labiausiai baiminasi, kad ES nustatys žvejybos kvotas ir jie praras žuvies resursų kontrolę.
Kadangi buvau ten įkėlęs koją, galiu paliudyti, kad legendos apie ypatingai dideles kainas Islandijoje nėra išgalvotos. Po ekonominės krizės jos kiek sumažėjo, tačiau palyginus su Lietuva jos vis dar kosminės.
„Ką, ar aš jau ir duonos nebegaliu įpirkti, visą gyvenimą sąžiningai lenkęs nugarą!“, – trinktelėjo kumščiu į stalą jis ir atseikėjo 10 eurų už kepaliuką neskanaus batono.
Kaip jau minėjau anksčiau: į Islandiją kartais gali nebrangiai nuskristi, tačiau pigiai pasibūti ten nepavyks.
Tiek maisto, tiek transporto, tiek nakvynės ar paslaugų kainos yra labai aukštos.
Pavyzdžiui, keletas bulvių, duona, didelis butelis „Coca Colos“ ir maišelis sausainių parduotuvėje kainuoja apie 20 eurų.
Restoranuose maistas dar brangesnis, tad taupantiems patariu gyventi nakvynės namuose, kuriuose yra virtuvė. Pačiam gamintis maistą yra pigiausia, bet kuriuo atveju.
Išskirtinai brangi pasirodė duona. Aš be jos būčiau apsiėjęs, bet mano bendrakeleiviui sužaidė principai.
„Ką, ar aš jau ir duonos nebegaliu įpirkti, visą gyvenimą sąžiningai lenkęs nugarą!“, – trinktelėjo kumščiu į stalą jis ir atseikėjo 10 eurų už kepaliuką neskanaus batono.
Ar reikia dar sakyti, kad susisiekimo kainos šalyje irgi nedžiugina. Autobuso bilietas iš oro uosto į Reikjaviką – 16 eurų. Gera žinia bent ta, kad pats Reikjavikas nėra didelis ir daugumą vietų galima pasiekti pėsčiomis.
Tačiau už miesto sunkiau. Pavyzdžiui, norintiems nuvykti į Viko juodo smėlio paplūdimius, esančius už 180 kilometrų nuo sostinės, teks suploti 120 eurų už kelionę į abi puses.
Tokios kainos nėra mažos ir patiems islandams. Neretai pasitaiko net taip, kad vietinių maršrutų lėktuvų bilietų kainos yra mažesnės nei autobusų.
Taigi, planuojantys Islandijoje keliauti visuomeniniu transportu, turi pasirūpinti, kad kortelė ar piniginė būtų pilna.
Lyg to dar būtų negana, autobusų maršrutai ne visada patogūs ir ne tokie dažni, kaip norėtųsi.
Kad ir kiek besidėliojau maršrutą prieš kelionę, niekaip nepajėgiau prisiversti skirti tiek pinigų transportui.
Tačiau keliauti autostopu spalį oras jau buvo nebetinkamas, o ir pakeleivingų mašinų šioje šalyje maža.
Prisiminiau, kad ir mano amžius nebe tas... Todėl racionaliausias sprendimas buvo nuomotis automobilį, kurio nuomos kaina parai buvo 65 eurai.
Po kelionės užtikrinu, kad tai yra vienareikšmiškai geriausias, patogiausias ir beveik pigiausias keliavimo po Islandiją būdas.
Sakau „beveik“, nes pigumas priklauso nuo keliautojų skaičiaus. Tačiau tai tikrai maksimaliai taupantis laiką variantas.
Benzino kaina Islandijoje 1,45 eurai už litrą. Važiuoti nesudėtinga, keliai neapkrauti ir bent jau pagrindiniai yra labai geros kokybės. Islandai teisingai įvertino klimato įtaką keliams, jų asfaltas yra grublėtas, o padangos tarsi sukimba su juo.
Tačiau atokesnėse vietovėse situacija gali būti visiškai skirtinga. Kelių kokybė, ypač žiemą, gali būti labai prasta, labiau panaši į šlapio purvo košę.
Todėl prieš nuomojant automobilį reikia įsivertinti planuojamą maršrutą: gali būti, kad vietoje įprasto automobilio jums prireiks visureigio.
Lakstyti po Islandiją nepavyks – visur pilna greičio matuoklių, o baudos tokios, kad net ir stipriausiam, plikomis rankomis radiatorius lankstančiam vyrui ištrykšta skausmo ašara.
Apie gražiausias Islandijos vietas ir nuotykius keliaujant po jas – kitoje dalyje.
