Tad buvome dėkingi finkai „San Rafael“, kurią aptikome nedideliame miestelyje Minka (Siera Nevada de Santa Marta kalnų masyve, esančiame šiaurės rytų Kolumbijoje, vos per 40 km nuo Karibų jūros). Susipažinę su puikiu pašnekovu Niallu, prieš penkiolika metų atvykusio iš tolimos Airijos ir čia apsistojusio, buvome pakviesti atsikvėpti ir atsigerti puikios kavos bei kakavos, o taip pat šiose vietovėse gaminamo alaus.
Indėnams vietovė šventa dėl pergalių prieš ispanus
Pasak mūsų palydovo Niallo, finkos pradžia – 1961 metai, nors daugybė istorinių faktų rodo, kad šioje pat vietoje daugiau kaip prieš 300 metų kavą ir kakavą augino bei puoselėjo indėnai (kogi gentis, o netoliese gyvena dar septynių genčių palikuonys). Šios aukštumos buvo saugi jų prieglauda. Ir dabar jie kelis kartus per metus, esant jiems svarbioms mėnulio fazėms, atvyksta čia padėkoti kakavos bei kavos augalams, leidusiems genčiai išgyventi, išlikti.
Buvo įdomu kuo daugiau išgirsti apie šį laikotarpį iš mūsų gido. Kolumbijoje, pasirodo, gyvena daugiau nei 60 skirtingų indėnų genčių. Kogi genties žmonės šiuo metu gyvena per dvi dienas nuo Minkos (nuotolis tarp taškų A ir B šiuose kraštuose mėgstamas matuoti ne kilometrais, bet laiku, per kurį galima įveikti atstumą). Mes lipome į kalną akmeniniais dar indėnų iškaltais laipteliais. Kiekvienas akmuo įstatytas tam tikra kryptimi ir kažką svarbaus reiškia…
Legenda ar tikrovė, sunku patikrinti, tačiau pasak pašnekovo, kai prieš kelis šimtus metų ispanai užpuolė indėnų kaimą, būtent šie laipteliai išgelbėjo. Mat indėnai, būdami trumpesnių kojų ir turėdami mažesnes pėdas, tvirtino siaurus bei mažus laiptelius į kalną. Ateiviai, vilkintys sunkiais šarvais bei žengiantys dideliais žingsniais, nepajėgė į jį įkopti, krito ir nuo indėnų strėlių, laidomų nuo viršūnės, ir iš nuovargio.
Bet labiausiai Niallas žavisi indėnų gebėjimu gydyti be vaistų – jie nenaudoja antibiotikų. Tad kai tik jam įgels gyvatė (joms irgi patinka kavos bei kakavmedžių ūkis kalno šlaite), jis pasitikės vien tik indėnų gydymu…
Finkoje nenaudojami chemikalai
45 hektarų žemės plotą 390 – 1150 m aukštumoje su kavos ir kakavos medžiais prieš aštuonerius metus nusipirko šveicaras Christianas Broadbackas. Sakoma, kad šveicarai yra puikūs kavos bei kakavos ūkių specialistai. Bet pirmiau mes turime atskirti kavos grūdą nuo kakavos… Žvelgiame įdėmiai, prisipažinę, kad neteko susidurti su kakava – medis tarpsta tik labai šiltame bei drėgname klimate. Niallas stabteli ir klausia, ar mes įsivaizduojame, kaip ir kur galima panaudoti šį stebuklingą augalą? Ir nesulaukęs atsakymo pradeda iš toli – aiškina, koks šiuo metu sudėtingas laikmetis, kaip žmonija kenkia pati sau dėl masinės gamybos, kai visi tik ima ir neduoda atgal… Atimame iš žemės produkciją nieko jai negrąžindami, neturtindami jos.
Šioje finkoje kakava, kava, avokadai, papajos, mangai, ananasai, bananai, gėlės... Viskas auga kartu, harmonijoje su medžiais, kylančiais į dangų. Toji įvairovė teigiamai veikia žemę. Kai dirvožemis gauna daug meilės, kai ne vien imama, bet ir duodama, augalai padeda vieni kitiems (sėjomaina – natūralus būdas turtinti žemę). Čia nenaudojami jokie chemikalai, kavamedžiai ir kakavmedžiai auga didelių medžių šešėlyje, kas apsaugo juos nuo saulės. Kakavos medžiams reikia daug vandens, o staigus šlaito nuolydis leidžia jam tekėti lyjant.
Vaisių spalva palaipsniui pereina nuo žalios į geltoną, o dydis labai priklauso nuo lietaus. Jei jo užtenka, per metus gali būti nurenkami net du derliai. Šiose vietovėse esti du gausaus lietaus laikotarpiai: nuo balandžio mėnesio iki gegužės pabaigos ir nuo rugsėjo pradžios iki lapkričio pabaigos. Žinoma, klimatas keičiasi ir vandens augalams kliūva vis mažiau. Štai šios sudedamosios dalys, plius, žinoma, šiluma (kasdien apie + 30) lemia kavos ir kakavos nuostabų skonį.
Neįprastos akacijos kaimynystėje – rojaus paukščiai
Priartėjome prie gana keisto medžio. Niallas siūlo paliesti aštriais spygliais nusėtą kamieną – tai viena iš akacijų rūšių. Mūsų iki šiol nepažintas bei nematytas medis suteikia idealias gyvenimo sąlygas skruzdžių bendruomenėms.
Kamieno spygliai skruzdėms – puiki priedanga, o ypatingas akacijos nektaras – maisto medžiaga. Medžiui reikia daug vandens. Ar sezonas lietingas, ar sausas, išduoda jo nelygi, juostelėmis išraižyta žievė. Niallas tikina, kad niekur kitur tokių medžių nepamatysime. Jis čia, kaip ir kiti augalai, tarpsta dėl įvairovės. Jo mediena naudojama patiems brangiausiems staliaus gaminiams (langų rėmams, baldams)…
Greta – gėlė, vadinama „Rojaus paukščiu“, ji savo neįprasta forma bei spalvomis užkariavo pasaulį. Žiedynas primena paukščio galvą. Ryški – geltona, raudona spalvos, susukti, siauri žiedlapiai, gausus nektaras – visa tai daro gėlę populiarią tarp mažų paukščių. Be to, čia kaupiasi vanduo – ir tai yra puiki paukščių girdykla.
Supratome, gamtoje visa, kas gyva, gyvena vienu ir tuo pačiu ritmu: skruzdėlės, bitės, drugeliai, paukščiai. Rytais suskrenda paukščiai lesti grūdų ir vaisių, o bananus mėgsta jaguarai (taip, jie čia irgi apsilanko), beždžionės…
200 kg per metus arba dvigubai tiek…
Niallas parodo ir savo, tikro sodininko, eksperimentus – jaunus kakavmedžius bei kavos medžius jis skiepija, ketindamas išvesti geras, atsparias net sausesniam klimatui rūšis. Žinoma, iki rezultato tenka palūkėti net ketverius metus, kol kakavos medis subręsta, kol jo šakos ir kamienas, kas labai reta medžių pasaulyje, pirmąkart apsipila baltais žiedais. Gausiai laistomas jis duoda vaisius, formuoja ankštis.
Į klausimą, kaip, kokiu būdu renkamas derlius, Niallas juokdamasis atsako, kad norint surinkti kakavą, tenka pavirsti beždžione, nes medžiai gana aukšti (iki 12 m) ir auga ant šlaito. Skynėjas naudoja mačetę medeliams genėti ir, aišku, stengiasi medžio nesužeisti. Geras medis gali duoti apie 200 kilogramų kakavos per metus, o jei metai geri, šis skaičius dvigubėja. Vienoje ankštyje gali būti net iki 700 kakavos pupelių.
Gintis tenka ir nuo paukščių, ir nuo skruzdėlių
Didelį pavojų kelia paukščiai, kurie atskrenda lesti grūdų, ir vis dėlto jų šiose vietose niekas nemedžioja – stengiamasi saugoti natūralią gamtą. Dar vaisius piktybiškai puola skruzdėlės. Per šiuos, neva, kenkėjus prapuola apie 10 proc. produkcijos. Norėdamas mums parodyti, kas vyksta, Niallas ima ankštį ir ją sudaužo...
Kai vaisių prakerta paukštis, į vidų patekę vabzdžiai sudeda savo kiaušinėlius. Skruzdėlės, tikėdamosi paragauti išsiritusių vikšrų, sulenda į vidų... Nuotraukoje matyti įvairių padarų, net uodų, invazija į vaisių. Štai kodėl finkoje įsigalėjo tokia praktika: paukščiams padedama truputį lesalo, kad jie mažiau pultų kavos ir kakavos medžių vaisius.
Tarp kakavos medžių pastebime labai gražių ir, pasirodo, ypač retų, rausvųjų bananų kekę, kurie labai saldūs ir kuriuos gardu valgyti su kakavos pupelėmis ir ledais. Toliau Niallas demonstruoja dar vieną įdomybę – raudoną kakavą. Sako: „Galite paragauti šių sėklų, tik geriau nenurykite. Labai saldu, bet kenkia skrandžiui. Sušaldytas sėklas sumaišę su ruduoju cukrumi, gausite puikius ledus.’’
Atrodo, jog dirba vien saulė ir vėjas…
Mes toliau domimės kakavos gamyba. Abiem procesams – ir kavai, ir kakavai – naudojama ta pati infrastruktūra. Čia viskas veikia be dirbtinės energijos. Grūdus džiovina saulė ir vėjas, atskubantis iš slėnio. Visa tai užtrunka tris mėnesius, kol kakava patenka į maišus... Renkamos tik visiškai sunokusios kakavos pupelės, nes tik iš tokių galima pagaminti geriausios kokybės šokoladą.
Nupjauti kakavos vaisiai pereina net kelis valymo rezervuarus. Tada supilami ant bananų lapų ir fermentuojami apie tris ar daugiau dienų. Vėliau kakavos pupelės džiovinamos natūraliai saulėje, tuomet jos dar kartą išvalomos ir apkepinamos. Kad pupelės tolygiai apkeptų, jos sukamos tam tikruose būgnuose. Nuo jų nukrenta apvalkalai, kurie vėliau sugrąžinami žemei kaip organinė trąša…
Ankštys, panaudotos kompostui, taip pat sugrįžta į žemę. Vandeniu nuplovus pupeles laistomi augalai. Niekas neprapuola, nešvaistoma, viskas grįžta į žemę. Bet… kai nelieka rimtų problemų, atsiranda nei šiokios, nei tokios: kai dirvožemis tampa per daug derlingas, nebepavyksta išauginti tokių daržovių kaip svogūnai, morkos…
Grįždami iš finkos dar užsukome į Minkos miestelyje esantį mažutį kakavos muziejų. Jame nedaug ką išvydome, bet vis viena malonu, kad miestelio parduotuvės bei kavinės savininkui kilo idėja – rinkti eksponatus, susijusius su kakavos medžiais ir vaisiais.
