Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Suprantama, kad ir šiandien daugelis važiuojančiųjų į Biržų ar Pasvalio kraštą, užsuka pažvelgti ir į garsiausias šio Šiaurės Lietuvos karstinio regiono įgriuvas. Bene pati žinomiausia – Karvės ola, o visai šalia – ir Lapės, Barsuko bei kitos smegduobės.
Įdomu, kad greta tokių gamtos išdaigų glūdi ir labai sena dvaro sodyba, kurios valdose nors ir gausu smegduobių, nei vienas jos pastatas į prarają nenugarmėjo. Iki šiol niekas negali pasakyti, kaip ir kokias žemės gelmių paslaptis žinojo tuometiniai Mantagailiškio dvaro (Biržų r.) statytojai.
Dar prieš maždaug 20 metų šiai dvaro sodybai buvo pranašaujama liūdna ateitis – išlikusi centrinė ir svarbiausioji iš kalkakmenio uolienos statyta rūmų dalis jau buvo be stogo, be langų ir durų, užgožta ją pasisavinusios augmenijos. Nedaug tokių pelenės pasaką primenančių istorijų – nors ir pamažu, tačiau ši unikali dvaro sodyba savo dabartinio savininko dėka kyla naujam gyvenimui.
Mantagailiškio dvaro pavadinimas yra kilęs nuo bajorų Montygailų pavardės, kuri Biržų krašte žinoma dar XVI a. Istorikus tai stebina, mat tuo laikotarpiu Biržų valdos priklausė kunigaikščiams Radviloms. Sunku pasakyti, už kokius nuopelnus ši vieta buvo perleista Montygailų giminei.
XVIII a. Mantagailiškio dvarą jau valdė Kušelevskiai, paskui – Holštenai. Būtent Holštenai XIX a. viduryje pradėjo dvaro sodybos rekonstrukciją – pastatė naujus klasicistinius rūmus, buvo pertvarkyti ar naujai iškilo ir ūkiniai pastatai, suformuotas peizažinis parkas.
Tarpukariu iš Bronislavos Holšten dalį dvaro žemių ir rūmus nusipirko Juozas Dučinskas, kurį vėliau, 1949 m., NKVD ištrėmė į Sibirą. Sovietmečiu Mantagailiškio dvare buvo gamybinis centras, priklausęs „Tarybinio artojo“ kolūkiui. Tiesa, to laikmečio fermos kilo ir netoli buvusiuose Kvietkeliuose, kur statyboms buvo panaudoti nugriautų Mantagailiškio dvaro pastatų akmenys.
1994 m. suniokota sodyba grąžinta Dučinskų palikuonims, kurie šį dvarą pardavė.
Smegduobių apsuptus Mantagailiškius panorau išvysti ir aš. Vos tik atvykus į dvarvietę, išvydau nemažai automobilių, o iš parko pusės girdėjosi žmonių šūksniai. Įėjus į dvaro teritoriją, paaiškėjo, kad visi susirinkusieji buvo susidomėję parko pievelėje vykusiomis sportinėmis varžybomis.
Jis pravėrė pilkas rūmų duris ir net leido pasižvalgyti viduje.
Žinodama tai, kaip rūmai atrodė prieš keliasdešimt metų, gėrėjausi juos matydama ruošiamus restauracijai. Juk buvo likusios tik plikos sienos, vieno šoninio rūmų priestato – fligelio – tik kiek daugiau nei pamatai, o kitas – buvęs sulygintas su žeme. Džiugu, kad dabar aiškėja tikroji pastato forma.
Mintimis klaidžiojant po praeitį, iš žmonių minios prie rūmų priėjo nepažįstamas vyras. Jis pravėrė pilkas rūmų duris ir net leido pasižvalgyti viduje. Daug autentikos iš atgaivinamų griuvėsių tikėtis nereikia, nors kažkokio stebuklo dėka čia išliko kai kurie minimalūs sienų tapybos elementai. Darbo čia dar labai daug, pagalvojau, tačiau viskas įmanoma.
Pradėjus kalbėtis su į rūmus įsileidusiu vyriškiu, toptelėjo, kad tai ne kas kitas, o pats dvaro sodybos šeimininkas. Pasitikslinau, ar tikrai.
„Taip, aš šio dvaro savininkas – Sigitas Kalkys“, – šypsodamasis atsakė jis. Šiek tiek papasakojęs apie nuveiktus darbus, vyras prasitarė, kad 2019 m. apie šį dvarą buvo išleista knyga – „Mantagailiškio dvaras: iš praeities į dabartį“. Tuoj pat panorau šią knygą įsigyti, o ponas S.Kalkys, tarsi nujausdamas, tarė – „turiu vieną mašinoje, tuoj atnešiu“. Baigdamas sakinį jis papildė: „Žinau, kas jūs. Atpažįstu iš jūsų tinklaraščio nuotraukų“.
Mantagailiškio dvaras dabartinio savininko dėka tapo bene daugiausiai archeologiškai ištirtu dvaru Šiaurės rytų Lietuvoje.
Malonu būti atpažįstamai, o dar maloniau – namo grįžti kartu su iš savininko rankų įsigyta 240 puslapių knyga apie šią įdomią dvaro sodybą.
Apsilankymo metu S.Kalkys leido apžiūrėti ir skliautinį dvaro rūmų rūsį. Jis buvo visiškai užverstas griuvenomis, o dabar apie tai net neįtartum.
Gal nebūtis būtų pasiglemžusi ir kitų dvaro statinių istoriją, tačiau gavus 1944 m. darytą aeronuotrauką, dabar jau žinoma, kad Mantagailiškio dvaro sodyboje stovėjo 13 pastatų: iš jų dveji rūmai – mediniai ir mūriniai „baltieji“, o likusieji 11 – ūkinės paskirties.
S.Kalkio iniciatyva ne vienerius metus čia vykdyti išsamūs sodybos teritorijos archeologiniai tyrimai. Tokio kruopštaus tyrinėjimo galėtų pavydėti bet kuri kita mūsų šalies istorijai reikšminga vieta. Taigi, Mantagailiškio dvaras dabartinio savininko dėka tapo bene daugiausiai archeologiškai ištirtu dvaru Šiaurės rytų Lietuvoje.
Šiems tyrimams vadovavo archeologė Roma Songailaitė, kuri minėtoje knygoje aprašė daugybę čia atrastų įdomių, netikėtų radinių. Žemėse slypėjo dar XVI a. menantys koklių fragmentai, įvairių laikotarpių monetos, žiedai, fajansiniai indai ir t. t.
Nuostabu, kad dabartinis dvaro savininkas ėmėsi tokio sunkaus darbo. Ačiū jam, kad neleido galutinai sugriūti tam, kas tarsi jau turėjo nuosprendį.
Beje, S.Kalkys 2010 m. sukūrė ir užpatentavo niekur kitur negirdėtą žaidimą – „Monteball“. Jis ir pavadintas dvaro garbei. Taigi, šūksniai parko pievelėje sklido ne iš ko kito, o iš įsijautusių montebolo žaidėjų lūpų. Koks tai žaidimas, galite išmėginti patys, o aš kartu su savo sugipsuota koja tegaliu Jus paskatinti išvysti šią tikrai įdomią vietą.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
