Prieš šimtus metų smėlio audrų užpustytų nerijos kaimų istorijos – dramatiškos ir mįslingos, o pati tema verčia susimąstyti apie šio stebuklingo krašto trapumą bei žmogaus beatodairiškos, viską niokojančios ūkinės veiklos pasekmes.
Šių eilučių autoriui pavyko surasti bei įamžinti visas aštuonias lietuviškojoje Kuršių nerijos dalyje užpustytas kaimavietes: nelikę nė ženklo apie kadaise virusį gyvenimą. Smėlio kilimu padengtos ir kapinaitės, tad apie neįtikėtinai įdomų, nuožmų kuršininkų karą su smėlio audromis mes sužinome tik iš užrašytų amžininkų prisiminimų. O jų yra, ir ne vienas.
Pustymų priežastys
Iš viso Kuršių nerijoje nuo XVI a. per 300 metų smėlio sarkofaguose atsidūrė mažiausiai 17 kaimų. Lietuvos teritorijoje – pusė jų: tai pirmoji Juodkrantė, keturi Naglių (Agilos), du Karvaičių kaimai ir antroji Nida.
Dabartinėje Rusijos Federacijai priklausančioje pusiasalio dalyje – pirmoji Nida, dvi Pilkopės, Priedinė, du Kuncų, du Lotmiškio ir Šarkuvos kaimai. Minimas dar vienas – XVI a. užpustytas Gausutės kaimas į šiaurę nuo Rasytės, apie kurį duomenų beveik nėra.
Nesutramdomu gaivalu tapusias smėlio audras lėmė ne vienas faktorius, tačiau didžiausią įtaką turėjo pačių žmonių veikla. Tikrą ekologinę, gamtinę katastrofą Kuršių nerija patyrė XVI a. ir Septynerių metų karo (1756-1763 m.) metu.
XIII-XIV a. į Kuršių neriją koją įkėlus Vokiečių ordinui, išdygus pilims bei atsikrausčius kuršininkams iš Šiaurės Kuršo (dab. Latvijos Kurzemės teritorija), radosi poreikis naudoti miško gėrybes. Kūrėsi gyvenvietės, daugėjo žmonių, todėl vis dažnėjo ir intensyvėjo miškų kirtimai, deguto, pelenų ir sakų gamyba, buvo vykdoma beatodairiška ganiava, dažnėjo miško gaisrai.
1404 m. Mėmelburgo pilies rekonstrukcijai Kuršių nerijos Rasytės plytinėje pagaminta 443 tūkst. plytų, o joms išdegti reikėjo žvėriško kiekio malkų. Kaip ir degutui varyti, medžio anglims pasigaminti, pelenams. Eikvojo mišką vietiniai.
Šie procesai ėmė tiesiog draskyti žaliąjį nerijos rūbą. Pirmiausia išnyko miškai ties gyvenvietėmis, o jau XVII a. pab. buvo sunaikinta arba smarkiai nuniokota arti pusės visų nerijos sengirių.
Dar vieną antausį nuo žmonių pusiasalis gavo XVIII a., kai vyko nuožmus, visas tuo metu galingiausias Europos valstybes apėmęs Septynerių metų karas: vėl buvo iškirsti milžiniški miškų plotai.
Kuršių nerija buvo okupuota carinės Rusijos kariuomenės ir brandūs nerijos medžiai (ypač – šiaurinėje pusėje) krito kaip domino kauliukai. Miškas buvo kertamas Mėmelio įgulos poreikiams patenkinti (net džiūvėsėliams gaminti), uoste statytos baržos kariuomenei transportuoti. Rašoma, jog medienai iš Juodkrantės miško į Mėmelį gabenti rekvizuota 40 arklių.
Garsiojo karvedžio Napoleono Bonaparto karų metu Juodkrantę trumpam 1807 m. užėmę rusai miške esą elgėsi tiesiog grobuoniškai: amžininkai baisėjosi, kad du rusų kariuomenės pulkai tyčia naikino mišką – daugiau kaip tūkstančiui medžių nutašė žievę ir paliko juos mirti. 1818 m. Nidos miške kirsti ypač stambūs ąžuolai tilto per Eketės upę (įteka į Dangę ties kuršių Eketės piliakalniu) tiltui statyti.
XVIII a. pab. – XIX a. pr. pusiasalis tapo nykia, bevaise pustoma smėlio dykuma. Jokio pavėsio, žalumos, žvėrelio, paukščių trelių. Smėlis apklojo buvusias pievas, palvės miškelius. Tik ties Juodkrante ir Nida dar žaliavo archajiškojo miško plotai. Skaičiuojama, kad per 30 metų (1762-1792 metais) Kuršių nerija dėl kopų pustymo į šiaurę pailgėjo apie 300 metrų.
Dingę amžiams
Šių įvykių sūkuryje pusiasalyje gyvenę žmonės patyrė didžiulius likimo smūgius. Dėl pustymų jiems teko kraustytis iš vienos vietos į kitą, ieškoti saugesnio prieglobsčio, kurį manydavo radę, tačiau negailestinga smilčių kariauna vis viena sugebėdavo pražudyti kaimus. Visos dabar klestinčios kurortinės vasarvietės yra įkurtos tų klajojusių smėlio žmonių.
Mažiau žinoma, kad dabartinis Juodkrantės kurortas – jau antroji gyvenvietė tokiu pavadinimu. Pirmoji buvo įsikūrusi dabartinės Gaučiaralio kopos vakarinėje papėdėje. 1614 m. Juodkrantės skolininkų rejestre parašyta, jog gyvenvietė įsikūrusi „tiesiog ant pliko jūros kranto, smėlio, o jo gyventojams reikia pramisti tik iš jūrinės žvejybos, nes jie neturi nė trupučio žemės, yra tikri skurdžiai“.
Tame pačiame dokumente konstatuojama, kad kai kurie juodkrantiškiai mokesčių nebemokės: „Sprakelis nuskurdęs ir miręs“, „Kuršas miręs iš skurdo“, „Vizelis nuskurdęs ir miręs“. Šis kaimas gyvavo iki maždaug 1730 metų.
Į šiaurę nuo Preilos buvo du Karvaičių kaimai. Vieną jų išgarsino savo eilėmis Liudvikas Rėza, kuris gimė 1776 m. antruosiuose Karvaičiuose ir vos šešerių metukų po tėvo mirties buvo išsiųstas į Naujuosius Naglius, nes jo gimtinei grėsė krachas. L. Rėza matė jau mirštantį kaimą.
XVI a. vid. Karvaičiuose gyveno karčemininkas ir 14 žvejyba besiverčiančių šeimų, o po kelių dešimtmečių – jau 26 šeimos (arti 100 žmonių). Stovėjo ir medinukė koplyčia, į kurią kas trečią sekmadienį iš Kuncų (irgi užpustytų) atvykdavęs dvasininkas.
Vėliau karvaitiškių ėmė drastiškai mažėti, kol 1614 m. jų bebuvo likę vos 5 žvejų šeimos ir vienas elgeta bei 15 tuščių sodybų. Priežastis – nustekentas miškas aplink ir pradėjusi slinkti didžiulė kopa iš vakarų, kuri jau 1642 m. buvo palaidojusi koplyčią. Žmonės kraustėsi, nes po smėliu dingo jų daržai, ganyklos, prasidėjo tikri vargai. XVII a. pabaigoje Karvaičiuose bebuvo likę „trys dūmai“ (sodybos).
L.Rėzos gimtieji Karvaičiai įkurti apie XVIII a. trečiąjį dešimtmetį ir gyvavo labai trumpai: iki 1798 m. Pradžioje naujakuriams gyvenimas klostėsi palankiai: buvo pastatyta medinė bažnyčia, pastoriaus namas, mokykla, šeimų vis daugėjo, o tada lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė jau minėtas Septynerių metų karas. Masiškas miškų kirtimas kariuomenės reikmėms lėmė didžiulius pustymus.
Daugiausiai smėlio sarkofaguose atsidūrusių kaimaviečių yra Kuršių nerijos nacionalinio parko Naglių gamtinio rezervato teritorijoje – keturios. Apie jas dabar liudija tik pavadinimai.
Pirmasis kaimas buvo įsikūręs į šiaurę už Naglių rago esančiame pamaryje ir išnyko apie 1675 m. Yra išlikę duomenų, jog 1657-1658 m., be smuklininko, gyveno 11 žvejų (dviejų trobesiai buvo sudegę) ir miškų prižiūrėtojas, laikomi 3 arkliai, 12 karvių, 4 kiaulės, 12 mažų (didesnių neišgalėjo įsigyti, nes gyveno labai skurdžiai) žvejybinių valčių ir 105 tinklai.
1860 m. toje vietoje buvo rastos atpustytos kapinės su daug kaukolių, kaulų, karstų liekanų, o netoli jų – kaimavietė su akmenimis, plytgaliais ir kt.
Pirmųjų Naglių, arba Agilos kaimo gyventojai toli nesikėlė: apiplaukė ragą ir naujus namus pasistatė pietinėje jo pusėje. Šį kaimą smėlis pasiglemžė po pusės amžiaus.
Tretieji Nagliai (iki 1760 m.) buvo ties Libio įlanka ir gyvavo keliasdešimt metų: gyvenvietę pražudė ne tik grobuoniška, slenkanti kopa, bet ir maro epidemija.
Paskutinysis nelygioje kovoje su smėlio ir vėjo gaivalu krito Naujųjų Naglių kaimas, buvęs į šiaurę nuo Pervalkos, prie dabartinės Naglių įlankos. Jo vietoje dabar galima rasti kadaise iš sodybų darželių „pabėgusių“ ir pamaryje tarpstančių smidrų.
Į mišias – ropomis
Vienas vertingiausių šaltinių apie pustomų kaimų dramą yra XVIII a. Karvaičių bažnyčioje dirbusio dvasininko Davido Gottfriedo Zudnochowijaus dienoraščiai, raportai valdžiai.
Dvasininkas 1774 m. jau nebe skundėsi, o maldavo pagalbos informuodamas, kad smėlio kalnas yra visiškai šalia jo namo. Iš D.G.Zudnochowijaus laiško sužinome ir apie kopos slinkimo greitį: vos per kelerius metus ji nukeliavo 44 metrus.
Valdžia į pagalbą nėjo, todėl karvaitiškiai bandė pačiomis primityviausiomis priemonėmis gelbėtis patys: prie trobų statė iš lentų sukaltas užtūras. Nepadėjo. Pasitelktos net originalios priemonės: bandyta smėlį jei ne sulaikyti, tai bent nukreipti, nublokšti nuo trobos į dvi puses pastatant lentinį trikampį smaigaliu į vakarus. Bergždžiai.
Po rašto Mėmeliui nepraėjus nė metams, Karvaičių dvasininko namas jau buvo įlūžusiu nuo smėlio svorio stogo kraštu ir užpustytas iki pat kraigo. Kurį laiką pastorius dar gyveno tokioje žeminėje, kol smiltys visiškai palaidojo jo namus.
Kol smėlis pasiglemš mokyklą, karvaitiškiai nelaukė: išardė ir perkėlė ją arčiau Kuršmarių. Bet to nedarė bažnyčios atveju, ir jos lankymas pustymams pasiekus apogėjų vertas kone kino filmo siužeto. Saugantis kopos demono, maldos namai buvo užkaltais langais, viduje – tamsu, nuo smėlio slėgimo perlūžusios gegnės. Į mišias, kurios vis dėlto buvo laikomos, karvaitiškiai patekdavo… ropomis, pro šalia varpinės buvusias sukrypusias duris. Bažnyčia apie 1771 m. buvo išardyta ir perkelta į pietinę Juodkrantės dalį.
Nuolatinė baimė būti gyvam palaidotam. Užkalti langai. Šaltis ir drėgmė. Tamsa. Vienas neriją XVIII a. pab. lankęs keliautojas rašė: „Kadangi didesnę metų dalį šioje žemėje oras persisunkęs vėjo su smėliu, tai jis pro mažiausius durų arba langų plyšelius skverbiasi į butus, smėlio dulkėmis apnešdamas ne tik daiktus ir rakandus, bet net ir valgius.“
Smėlio audras pavyko pažaboti titaniškomis pastangomis ėmus formuoti apsauginį kopagūbrį pajūryje (jis neleidžia išdžiūvusiam jūros smėliui skverbtis toliau į rytus) ir apželdinti kopas kalnapušėmis, kitais medžiais, smėliamėgėmis žolėmis.
