Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
Net ir dabar, užsukus į tą laikotarpį menančius pastatus, mano dėmesys pirmiausia nukrypsta į iki šių dienų išlikusius meno kūrinius. Ypač į vitražus, kurie atlieka svarbų emocinį ir estetinį vaidmenį erdvėje. Tad kviečiu užsukti į geografiškai vienas nuo kito nemažai nutolusius, tačiau dažnai lankomus Lietuvos kurortus – Palangą ir Druskininkus, kuriuos drąsiai galima įtraukti ne tik į virtualią, bet ir į gyvą Lietuvos vitražų galeriją.
Vitražo aukso amžius
Sovietmečio interjeruose sukurta daug monumentaliosios dailės kūrinių: freskų, vitražų, keramikos, tekstilės darbų. Buvo kviečiami garsiausi to meto Lietuvos menininkai, kurių kūriniai tapdavo pagrindiniais erdvės akcentais, suteikdavo jai išskirtinumo ir originalumo.
Tuo laikotarpiu itin išsiskyrė Lietuvos kurortų architektūra bei jos interjerai. Sanatorijų ir poilsio namų erdvėms skirtos nemažos lėšos įvairiems meniniams sprendimams įgyvendinti, todėl pagrindiniais akcentais tapdavo monumentalistų kūriniai – tarp jų svarbų vaidmenį atliko ir vitražai. Sovietų Lietuvoje buvo įprasta vitražistus kviesti bendradarbiauti projektuojant įvairius visuomeninius pastatus.
Menininkai dirbo kartu su architektais, todėl visuomet ieškodavo ryšio su architektūra, stengėsi, kad jų kūriniai derėtų su aplinka. Vitražas sovietmečio interjeruose buvo ne atsitiktinė puošmena, užpildanti tuščias interjero erdves, bet organiška kompleksinio sumanymo dalis.
Sumaniai pritaikytas aplinkoje, apšviestas natūralia ar dirbtine šviesa, stiklo kūrinys suteikia interjerui subtilumo ir romantikos. Pagavęs saulės spindulius vitražas spinduliuoja gyvybę ir tą neįvardytą magišką jausmą, kuris sukuria erdvės pulsavimą viduje ir išorėje.
Jūros ir muzikos įkvėptas
Kelionę apie sovietmečiu sukurtus ir vis dar išlikusius vitražus pradedu nuo populiariausio Lietuvos kurorto – Palangos, kurios gatvės dar visai neseniai buvo pilnos poilsiautojų ir turistų. Šaltasis sezonas – pats tinkamiausias laikas pasidairyti po daugeliui galbūt neatrastus objektus ir jų vidaus erdves.
Užsukime į 1978 metais architekto Juozo Šipalio ant jūros kranto suprojektuotą vilą „Auska“ (oficialus tuometis pavadinimas TSRS Ministrų Tarybos poilsio namai „Baltija“), sovietmečiu vietinių gyventojų pramintą Brežnevo vila. Nors buvo statoma kaip Sovietų Sąjungos lyderio L.Brežnevo poilsio rezidencija, tapo Lietuvos vadovų poilsio vieta.
Tiek aplinka, tiek vilos vidus buvo kruopščiai planuojami, integruojant to meto žymių šalies menininkų autorinius darbus. Dėl savo paskirties šių poilsio namų interjeras pasižymėjo prabanga ir masyvumu: aukštos lubos, tiesios ir griežtos linijos, apdailai naudotos aukščiausios kokybės medžiagos, sukurti unikalūs baldai ir Lietuvos kontūro baseinas, pripildytas šildomo Baltijos jūros vandens.
Prabanga tviskančių namų interjerą papuošė žinomo vitražisto Konstantino Eugenijaus Šatūno kūriniai. Šis menininkas – legendinės vitražininkų kartos, suformavusios modernaus lietuviškojo vitražo mokyklą, atstovas, nepaisęs to laikotarpio meno tendencijų, praplėtęs vitražo sampratos ribas. Vilos „Auska“ erdvėse autorius sukūrė ne vieną akį traukiantį vitražą, kuris vis dar džiugina viešbučio svečius.
Vienas originalesnių vitražo sprendimų – poilsio namuose esančioje saunoje, kurioje reikėjo uždengti privačią erdvę, tačiau leisti patekti šviesai. Menininkas vitražą sukomponavo iš storų bespalvių krištolo luitų, sujungtų be jokio cemento ar betono. Autorius man pasakojo, kad kurdamas vitražus daug bendravo su poilsio namų architektu, ieškojo geriausių sprendimų ir pats sugalvojo tinkamą konstrukciją vitražui.
Kūrinys susideda iš dviejų dalių – saunoje matomų storo bespalvio stiklo luitų sienos bei kitoje pusėje esančio abstraktaus plono stiklo vitražo. Būdamas saunoje stiklo luituose matai akvareliškai persiliejančias spalvas, kurios tau judant žaismingai raibuliuoja.
Iš saunos keliaukime į didžiojo baseino erdvę, kurioje pasitinka dar vienas K.E.Šatūno darbas – abstrakčios tematikos, šiltų spalvų. Pasak menininko, jis siekė sukurti kontrastą su interjere esančiu marmuru bei baseino vandeniu, todėl sukomponavo spalviškai ir grafiškai labai aktyvų vitražą, kad tik šis atsilaikytų tokioje didelėje erdvėje.
Kūrinyje srūva, teka vandens motyvai, jie atsispindi ir pasidaugina baseino bangose. Dar vieną tos pačios stilistikos vitražą galima pamatyti privačiame viešbučio kambaryje, kuris, kaip pasakojo viešbučio atstovė, labai paklausus tarp svečių. Tikiuosi, kad prie kambario populiarumo prisideda šis jau ne vieną dešimtmetį skaičiuojantis interjero akcentas.
Palikus vilą kviečiu trumpam užsukti į Palangos Stasio Vainiūno mokyklą. Tai architektės Irenos Likšienės 1981 metais sukurtas projektas, apdovanotas išskirtine premija už meno kūrinį vaikams ir jaunimui. Muzikos mokykla išsiskiria savo forma – pažvelgus į šio pastato brėžinius galima įžvelgti naktinio drugio siluetą.
Tačiau labiausiai akį džiugina iki šių dienų išlikęs ir mokyklos bendruomenės vertinamas bei saugomas 1986 metais jau minėto K. E. Šatūno meno mokyklos laiptinėje-fojė sukurtas erdvinis-ažūrinis vitražas „Muzika“. Kūrinio kompozicija primena vargonus, kurie skambėdami kyla aukštyn.
Čia klasikinio vitražo plokštuma tarsi sukarpoma, ji pražysta briaunomis suremtų spalvotų lapelių ažūru, tad saulės šviesa eidama ratu „užgauna“ vis kitas spalvines stygas. Fojė vyksta nuolatinis judėjimas, taip pat ir koncertai, įvairūs minėjimai – tai įkvėpė menininką sukurti unikalią, žaismingų spalvų kompoziciją.
Smagiausia, kad šis vitražas turi du veidus: einant iš vienos pusės atsiveria vienos spalvinės gamos, iš kitos – kitokios. „Muzika mane sujaudina, pasiekia sielą, nuneša tolyn. Ji yra abstrakti, groja grynai emocijomis, ji tau ne primeta siužetus, o palieka laisvę išgyventi ją labai asmeniškai. Galbūt todėl ir dauguma mano vitražų yra abstraktūs“, – dalijosi menininkas.
Šviesos architektūra
Druskininkai sovietmečiu tapo vienu iš didžiausių Lietuvos kurortų ir traukos centrų. Miesto centre ir prieigose buvo sparčiai plėtojama rekreacinė architektūra – statomos naujos sanatorijos bei poilsio namai, čia ėmė traukti ne tik Lietuvos, tačiau ir visos Sovietų Sąjungos poilsiautojai.
Kelionę po Druskininkus kviečiu pradėti nuo ne tik didžiausios savo plotu, tačiau ir daugiausia vitražų turinčios „Eglės“ sanatorijos. Čia apsilankę maloniai nustebsite išvydę tiek daug žinomiausių Lietuvos vitražo meistrų darbų. Poilsio zonoje labiausiai dėmesį traukia biuvetė, sanatorijos komplekse išsiskirianti elegancija ir minimalizmu.
Jos viduje saulės spinduliais žaidžia žymaus vitražisto Kazio Morkūno įkomponuoti kūriniai – „Kūdikystė – jaunystė“, „Derlius – mokslas“ ir dekoratyvinė vitražinė juosta, esanti virš įėjimo durų. Visi šie darbai sukurti 1975 metais. Projektavimą sunkino sudėtinga nedidelio statinio konstrukcija – dailininkui teko iš storo spalvoto kūginio stiklo formuoti du apskritus vitražus, atraminių sijų padalytus į dvi dalis.
Kūriniuose tarsi ratu skrieja simbolinės vyrų ir moterų figūros. Tai grakštus, ritmingas piešinys, kuriame vyrauja menininko pamėgtos mėlyna, raudona ir geltona spalvos. Nors biuvetės erdvė atnaujinta, džiaugiuosi, kad sanatorijos vadovai iki šių dienų išsaugojo šiuos įspūdingus vitražus ir jais didžiuojasi.
Kiek arčiau miesto centro įsikūręs sveikatingumo ir poilsio kompleksas „Grand SPA Lietuva“, kuriame slepiasi dar vienas dėmesio vertas vitražas. 1973 metais Druskininkuose duris atvėrė nauja sanatorija „Lietuva“, o jos gydyklų korpuso laiptinei menininkas Algirdas Dovydėnas sukūrė vitražą. Tai buvo pirmasis reikšmingas jo kūrinys, suprojektuotas naujame šiuolaikiškame architektūros statinyje.
Pastato paskirtis, erdvus, racionaliai suprojektuotas vestibiulis ir palyginti nedidelė per tris aukštus kylanti laiptinė, nuostabioje gamtoje įsikūręs, tarp pušynų paskendęs miestas tarsi patys pasiūlė ir meninę, ir loginę vitražo idėją – norą sukurti ką nors skambaus, ryškaus, džiugiai nuteikiančio sanatorijos lankytojus.
Šiame projekte A.Dovydėnas tirpino interjero ir eksterjero atskirtį. Projektuodamas didžiulį, per tris aukštus besidriekiantį vitražą, dailininkas neuždengė visos lango plokštumos, bet jo pakraščiuose iš abiejų pusių paliko skaidraus stiklo fragmentus, jei lipdami laiptais norėtumėte pažvelgti pro langą. Vitražas sudarytas iš keleto fragmentų, kuriuos pamatysite tik lipdami laiptais aukštyn. Kūrinyje matomas pasakiškas medis, kuris man primena ir vandens bangas, ir žemę, ir debesis.
Apatinėje jo dalyje vaizduojami vandens pasaulio gyventojai – kriauklės, vėžiai, žuvys, viršutinėje – dangaus sfera, kurią iliustruoja spalvingi paukščiai, sumodeliuoti švino oksido juostelėmis. Dėl savo mastelio ir sodrių spalvų šis kūrinys neabejotinai yra vienas svarbiausių sanatorijos interjero akcentų.
Maršrutą kviečiu pabaigti ne tik Druskininkų miesto, tačiau ir visos Lietuvos sovietmečio moderniosios architektūros kontekste išsiskyrusiose architektų A. ir R. Šilanskų 1981 metais projektuotose gydyklose (dab. Druskininkų vandens parkas). Sovietmečiu vienos didžiausių Fizioterapijos gydyklų Europoje išsiskyrė pastato originalumu, neįprasta plastiškai skulptūriška forma.
Originaliais ir apgalvotais sprendimais pasižymėjo ir gydyklų interjeras. Pagrindinė fojė erdvė išsiskiria laiptų linkių kampais, stilingais ir plastiškais mediniais turėklais, banguotomis pakabinamomis plokštumomis su kiaurymėmis, pro kurias nuo lubų leidžiasi stiklo luitai. Į juos ir noriu atkreipti dėmesį – tai sudėtingos formos erdvinės stiklo kompozicijos „Gintaro bokštai“, kurias 1982 metais sukūrė menininkė Irena Lipienė.
Šios monumentalios gintaro atspalvio stiklo luitų konstrukcijos, primenančios gėlių kekes, atlieka ne tik dekoratyvinę, bet ir šviestuvų funkciją. Įspūdingo dydžio kūriniai dėl ištobulintos technikos atrodo labai lengvi ir trapūs. Šis interjero pavyzdys yra vienas sėkmingiausių architektų ir menininkų bendradarbiavimo rezultatų, patvirtinęs menų sintezės idėją. Gydyklų interjeras yra viena iš nedaugelio sovietmečiu kurtų erdvių, kuri iki šių dienų mažai pakitusi.
Sunaikinti, bet neužmiršti
Galima tik įsivaizduoti, koks galėtų būti maršrutas, jei nepriklausomybės laikais prasidėjęs pastatų privatizavimo procesas nebūtų taip prisidėjęs prie vitražų niokojimo. Ieškodama informacijos apie kurortų stiklo kūrinius, radau daug duomenų – kokių menininkų, kokie vitražai, kokiuose interjeruose buvo sukurti. Tačiau susidūriau su problema, kad nedaug jų buvo įamžinti. Gaila, kad tais laikais dar nebuvo išmaniųjų telefonų su kameromis ir, kaip pasakoja daugelis to meto menininkų, „nebuvo mados“ įsiamžinti prie darbų ar bent jau juos nufotografuoti.
Tad šiandien neturime galimybės pažinti viską, kas buvo sukurta. Vis dėlto noriu supažindinti su keliais pavyzdžiais, kuriuos pavyko atrasti. Vienas kūrinių, kurio spalvų ir šviesos žaismą norėčiau išvysti gyvai savo akimis, – „Vanagupės“ sveikatingumo centro (tuomečiai Lietuvos jūrų laivininkystės poilsio namai, archit. A.Lėckas) interjerą puošęs, ypač išraiškingas ir didžiulis, penkiakampis A.Dovydėno vitražas.
Menininką įkvėpė jūros ir laivų tema, todėl kūrinyje lengvai atpažįstami geltoni, oranžiniai ir raudoni laivų motyvai sodriai mėlynos, smaragdinės jūros fone. Tame pačiame Palangos Vanagupės rajone esančiame „Lino“ plaukimo baseine (šis objektas šiuo metu yra apleistas ir neprieinamas), procedūrinėse patalpose, 1987 metais dekoratyvinį vitražą sukūrė menininkas Bronius Bružas.
Pasikalbėjusi su juo sužinojau, kad dažniausiai niekas net nesivargina informuoti kūrinio autoriaus apie jo darbų perkėlimą ar sunaikinimą. B.Bružas pasakojo, kad labai retais atvejais naujieji pastato savininkai susisiekia pasitarti dėl tolesnės vitražo ateities. Dar viena legendinė, daugeliui nostalgiją ir šiltus prisiminimus kelianti Palangos vieta, kurią puošė stiklo kūrinys, – „Vasaros“ kavinė (1964 m. architektas A.Eigirdas).
Menininkės A.Mackėlaitės vitražas, vaizduojantis lietuvaitę su gintaru rankoje ir ilga dekoratyvinė storo stiklo luitų vitražinė sienelė jūros dugno tematika skaidė kavinės vidaus erdves ir sudarė foną orkestro estradai. Šiame pastate ir šiandien žmonės susitinka pašokti ar pasimėgauti kokteiliu. Įsivaizduokite, kokios spalvingos ir akį traukiančios nuotraukos galėtų užpildyti socialinius tinklus, jeigu fotografuojamo gėrimo ar šokančių draugų fone būtų iki šių dienų išlikęs šviesa žaidžiantis vitražas.
---
Įdėmiau pažinti Palangos istoriją galite keliaudami su „Gatvės gyvos“ audiogidu. Nemokamą programėlę atsisiųskite iš „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvių.
Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
