– Kaip įsivaizdavai Vietnamą prieš atvykdamas į jį?
– Tiesą pasakius, negaliu pasakyti, kad turėjau tam tikrą įspūdį apie šią šalį. Žinoma, buvau matęs nemažai vaizdo kelionių dienoraščių, nuotraukų internete, bet jau gyvendamas ten suvokiau, kad didžioji dalis to, kas pateikiama kadre, – nėra tikroji tiesa.
Man Pietryčių Azija atrodė tokia tolima, nepasiekiama. Ir kai atsirado galimybė planuotis kelionę, tuomet atsirado didžiausi sunkumai, nes gyventi Europoje – daug paprasčiau: tu gebi rasti autobusų, traukinių maršrutus, bilietų kainas, viskas kaip ant delno. O ten – didelis chaosas, tikrai nežinojau, ko tikėtis. Ir tai buvo geriausias sprendimas – kai tikiesi kažkokių permainų, nuotykių, akivaizdu, kad grįžęs tikrai nebūsi patenkinęs savo lūkesčių. Bet jei tu nuvažiuoji, vadovaudamasis logika – duokite, ką turite, – tai tuomet tikrai pasiseks, įspūdžių turėsi su kaupu.
– Koks Vietnamas gali pasirodyti keliautojui, kuris atvyksta be anksčiau nustatytų siekių?
– Labai trumpai apibūdinant – tvarka chaose, bet tai galima pastebėti tik gyvenant ten, nes turistas, keliavęs tik porą savaičių, ne visada gebės susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta šalies viduje. Per trumpas laikas, todėl norint pažinti Vietnamą reikia šiek tiek sėsliau pabūti. Aišku, mažiausiai po mėnesio tu jau pradedi rimtą pažintį su šia šalimi.
– Kodėl pasirinkai šią valstybę, juk galėjai rinktis ir kitas valstybes šiame regione: Kambodža, Laosas, Tailandas.
– Pietryčių Azija tarp turistų tampa ganėtinai populiari kelionių kryptis, dažniausiai keliautojai renkasi visas regionas šalis, aš – priešingai – pasirinkau tik Vietnamą.
O kodėl pasirinkau Vietnamą – labai paprasta – buvo pigiausi bilietai, už kelionę viena kryptimi sumokėjau apie šimtą dvidešimt eurų. Aišku, galėjau iš Vietnamo keliauti į kitas šalis, tačiau dar būdamas Lietuvoje norėjau susidėlioti kelionės planus, tai galiu pasakyti tik vieną – tai yra be galo sunku: ne dėl to, kad kalba kita ir su vietiniais angliškai būtų ganėtinai sunku susikalbėti, bet ten paprasčiausiai tvarkos nėra – kiekvienas turizmo puslapis informaciją pateikia savaip. Todėl iki pat išvykimo į šią šalį nutariau – apsiribosiu Vietnamu – jei kas nors pasikeis, ieškosiu būdų jau šalies viduje.
Galimybės išvykti už šalies ribų taip ir neturėjau, bet dėl šio sprendimo labai džiaugiuosi. Keliauti aplink Vietnamą, pamatyti viską, ką jis gali pateikti, net per du mėnesius, yra sudėtinga. Žinoma, tu gali aplankyti turistų traukos objektus, labiausiai lankomas šalies vietas, pasitenkinti tuo, ką pamato dauguma keliautojų, tačiau tikrajam Vietnamui dviejų mėnesių yra per mažai.
– Jau atvykdamas į Vietnamą, turėjai galimybę pakeliauti ir po Europą: Kipre užsidirbai pinigų ne tik kitoms kelionėms, bet ir pragyvenimui visiems metams, Portugalijoje ne tik keliavai, bet ir dirbai, kurį laiką gyvenai Islandijoje. Koks buvo tavo kelionės į Vietnamą tikslas?
– Kokio nors ypatingo tikslo neturėjau. Žinoma, keliavau ne vienas, su manimi kartu buvo ir draugė Milda (aut. pastaba Milda Pasaravičiūtė), kuri neseniai laisvus metus po mokyklos baigimo praleido Danijoje ir kaip tik tuo metu buvo grįžusi į Lietuvą.
Nutarėme, jog keliaujame abu, tačiau kelionės krypties dar nežinojome. Aš dar būdamas Portugalijoje kasdien valandų valandas praleisdavau ieškodamas bilietų pigius skrydžius siūlančiose svetainėse. Abu norėjome į Aziją, tačiau vis kažkas netikdavo: skrydžio data, kaina. Galiausiai pavyko rasti tiesioginį skrydį su maitinimu iš Lenkijos į Vietnamą. Jei būtų pasitaikęs pigus bilietas į Tailandą, Laosą, Kambodžą, tikrai būčiau ten skridęs, tad šalies pasirinkimas didelio skirtumo nesudarė.
– Apibūdinant Vietnamą galima būtų išskirti tris skiriamuosius bruožus: europiečiams neįprastas maistas, be galo tragiška šalies istorija bei dviejų skirtingų ideologijų mišinys, kuris, įsivaizduoju, vaikštant šalies gatvėmis yra labai aiškiai matomas. Ar pavyko pajausti šių dviejų skirtingų kultūrų mišinį?
– Pajaučiau labai stipriai, ganėtinai keista matyti socializmą simbolizuojančias vėliavas ant kapitalizmu dvelkiančių parduotuvių stogelių. Ir visa ta kultūra, apie kurią galima buvo skaityti tik knygose išgirsti senelių pasakojimuose.
Keisčiausia buvo matyti gatves, pilnas parduotuvėlių, o prie kiekvienos jų raudona vėliava su kūju ir pjautuvu. Žinoma, gali supainioti ir su Vietnamo vėliava, nes ji irgi raudona, tačiau geriau įsižiūrėjus, matomas akivaizdus skirtumas, prie kurio reikia priprasti. (Juokiasi.)
O kalbant apie politiką – bandžiau kalbėtis su vietiniais, kaip jie žiūri į politinę sistemą šalyje. Tai bent jaunimas, mano amžiaus žmonės, apie politiką nieko nesupranta, ja nesidomi. Kaip paklausdavau, tai dažnas atsakymas būdavo – politika nėra įdomu. Tada aš iškėliau sau klausimą, galbūt jie bijo apie ją kalbėti, nes bandžiau lyginti su Lietuvą, būtent tuo laikotarpiu, kai šalyje vyravo socialistinė santvarka. Tuomet pradėjau galvoti, kad ir jie bijo kritikuoti vidaus politiką, tačiau vėliau supratau, kad jie tuo visiškai nesirūpina, labai atsainiai žvelgia į galimas permainas.
Ką pastebėjau – jie turi savo herojų Ho Ši Miną (aut. pastaba Vietnamo Demokratinės Respublikos prezidentas 1946–1969 m.). Kas keisčiausia, jog gyvendamas ten ir bendraudamas su vietiniais gyventojais nieko negirdėjau apie dabartinį šalies prezidentą. Pasiteiravus, tai beveik niekas nesugebėjo atsakyti į šį klausimą – dauguma arba neprisimena, arba iš tiesų nežino, jiems nesvarbu. Ir tai labai atsiskleidžia jų politinėje savimonėje.
– Kokį didžiausią įspūdį iš Vietnamo parsivežei į Lietuvą?
– Akivaizdu, jog nuostabi gamta, nes nieko panašaus nebuvau matęs. Ypač tai, kas dar nėra paliesta turistų. Bendraudamas su keliautojais sužinojau, jog, pavyzdžiui, Tailandas jau yra išvaikščiotas ir beveik visiškai urbanizuotas, o štai Vietnamas – vis dar uždaras, užsilikęs praeityje, tačiau tai keičiasi: greitai auga ekonomika, kuriasi tarptautinio kapitalo įmonės, bet vis dar likusi komunistinė santvarka, kuri, manau, labai sparčiai nyksta.
Aš tvirtai tikiu, kad dabar reikia naudotis proga ir vykti į tokias šalis kaip Vietnamas, nes vėliau jos supanašės su Europa, perims amerikietišką kultūrą, ir jau nieko šokiruojančio nebus galima pamatyti.
– Vietnamas gana ilgą laikotarpį kentė Vietnamo karą, kuris nusinešė kelis milijonus civilių gyvybių ir krauju aplaistė visą šalies istoriją. Kaip vietiniai gyventojai žvelgia į šį istorijos skaudulį, ar ši tema šalyje vis dar tabu?
– Šitas dalykas labai nustebino, nes apie Vietnamo karą žinojau ganėtinai nedaug. Tarp vietinių gyventojų jis minimas dažnai, yra nemažai muziejų, kalėjimų, masinių žudynių vietų, kurios pritraukia keliautojus, supažindina su šalies istorija.
Gatvėse pradėjau matyti žmones, kuriuos cheminės medžiagos labai stipriai išoriškai sudarkė. Kaip vėliau sužinojau – karo metu buvo užteršti dirbamieji laukai, net po keleto dešimtmečių per maistą vis dar žmonės gauna nuodingų cheminių medžiagų. Tai labai šokiravo, tačiau iškyla paradoksas – vietnamiečiai kaip tik ir turėtų nekęsti amerikiečių už visas skriaudas, kurias patyrė. O jie kaip tik mėgsta amerikiečius, daugelio jaunų žmonių svajonė iškeliauti iš kokio nors Vietnamo kaimo į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti. Būtent Amerika jiems simbolizuoja šviesią ateitį.
Jiems išvykti yra labai sunku, nepaisant to, ar tai JAV, ar kita užsienio valstybė. Jie gana sunkiai gali keliauti, tam yra įvairūs apribojimai: maži atlyginimai, dideli mokesčiai už vizas. Pabendravus su vietiniais sužinai, kad daugumos jų hobis yra keliavimas, jie trokšta keliauti, pamatyti naujas vietas, bet neturi lėšų realizuoti šią svajonę.
Aišku, lūšnynų nemačiau, tačiau žmonės gyvena labai skurdžiai, jų nameliai pastatyti iš labai pigių medžiagų. Yra maža dalis tokių, kurie turi labai daug pinigų ir gali sau leisti ne tik keliauti po pasaulį, ir milžiniška dalis tokių, kurie yra priversti gyventi skurde. Tačiau jie labai pastovūs, kas mane ir stebino: visi dirba, užsiima kokia nors veikla, kad tik galėtų prasimanyti pinigų. Didžiausią laiko dalį praleidau gyvendamas didžiausiuose miestuose, bet nemačiau nė vieno elgetaujančio žmogaus.
– Galbūt situacija šalies kaimuose yra kitokia?
– Ilgą laiką praleidau didžiuosiuose miestuose, tačiau savaitgaliais išvykdavome ir į kaimus, tačiau situacija labai panaši, gal tik vietinių dėmesys kitokios išvaizdos keliautojui ypatingas.
Kaimuose dažniausiai yra gatvės apstatytos įvairiomis parduotuvėmis, pramogomis turistams, tačiau paėjus mažiau nei kilometrą į šalį, žmonės į tave žvelgia didelėmis akimis, stebisi, ypač matosi vaikų elgesyje, kurie nuolatos pribėga pasisveikinti.
Aš manau, kad tai greitai pasikeis ir po keleto metų į turistą jau nežiūrės kaip į kažkokį stebuklą. Jų bus tiek daug, kad kiekvienam vietiniui tai bus kasdienybės dalis.
– Ar buvo jaučiamas kalbos barjeras, bendraujant su vietiniais gyventojais?
– Iš tikrųjų, dėl kalbos neturėjau jokių rimtų problemų, nes kai kažkas negerai, ar tau kažko reikia – tu visada gali parodyti pirštais, universalia kalba, ir vietiniai tave supras.
Vietname aš dirbau anglų kalbos mokytoju, tai tikrai susidurdavau su gyventojais, kurie mokosi tą kalbą, tai su jais problemų tikrai nebūdavo susikalbėti. Parduotuvėse šiek tiek buvo žmonių, kurie geba laužyta kalba suprasti tai, ką jiems sakai. Bet kokiu atveju, aš manau, kad nereikėtų bijoti važiuoti į kurią nors šalį vien dėl kalbos barjero, žmonės net nemokėdami tavo kalbos yra pasiruošę suprasti, ką jiems nori pasakyti.
Pradžioje minėjau, kad vienas iš skiriamųjų bruožų, kalbant apie Vietnamą, yra europiečiams labai neįprastas maistas. Tikriausiai teko paragauti bene visko, ką siūlė vietos gyventojais: nuo tarakonų iki ančiuko embriono ar net gyvatės.
Tiesą pasakius, vietinio maisto valgiau tikrai labai daug, kadangi gyvenau su vietiniais, tai mano ne tik darbas, bet ir kasdienybė sukosi aplink juos. Tad dažnai su jais ir eidavau pavalgyti. Kalbant apie Vietnamo virtuvę – tai labai jaučiasi azijiečių virtuvės kryptis: ryžiai, greitai užpilami makaronai, kurie šiek tiek kitokie, nei pavyzdžiui, kinų virtuvėje. Bet galiu pasakyti tik viena – jie išties moka labai greitai ir skaniai gaminti. Virtuvėje jie užtrunka ne daugiau kaip keletą minučių, o maisto skonis – pasakiškas, tai ir kyla klausimas, ar čia kokia nors prieskonių magija.
Keliaudamas po Europą paragauti azijietiško maisto galimybės tikrai neturėjau, o štai ten norėjosi viską išbandyti. Valgiau vabzdžius su padažu, kurie priskiriami prie greitų užkandžių. Vieną kartą ėjau miesto gatve, kur dažniausiai stovi vietinių prekystaliai, sustojau prie vieno egzotiškai atrodančio stendo, ir jau vietiniai gyventojai, valgydami vakarienę, kviečiai prisijungti prie jų, nepaisant to, kad esu nepažįstamas keliautojas, pavalgyti kartu. Aišku, tau pačiam smagu, bet ir jiems pramoga, kad tu pabandysiu jų šalies virtuvę.
Paskui valgiau ančiuko embrioną, kas labai baisu anksčiau atrodė. Kartą vietinės merginos pakvietė su jomis pavakarieniauti, nes vietiniai visada žino pačias geriausias vietas. Ir manęs teiraujasi, ar valgysi duck egg (aut. pastaba ančiuko kiaušinis), ir aš savęs klausiu, ką tai galėtų reikšti, bet jau buvau pasiruošęs leisti avantiūrai ir sutikau. Pirmiausia pavalgėme įvairių jūros gėrybių ir pabaigoje atneša kiaušinį, kuris iš šalies atrodė šiek tiek didesnis nei vištos kiaušinis, įdėtas į kiaušinio laikiklį. Tai aš pramušu tą kiaušinį, atidarau ir plunksnos išlenda, o jie sau ramiai valgo, nekreipia į mane dėmesio.
Šalia manęs olandas sėdėjo, jis irgi nusistebėjęs laukė, kaip čia valgyti tą kiaušinį. Paskui aš pagalvojau, jei jos valgo, tai kodėl nepabandžius ir man. Skonis, pasakysiu atvirai, tikrai nėra blogas – kiaušinis su mėsa. Pats faktas galbūt šiek tiek baugina, gali sukelti keistas mintis, tačiau valgai ir apie tai negalvoji. Bet kai papasakojau šeimai, tai jie buvo susiėmę už galvų ir šaukė: ką tu darai?!
Žinoma, šuns ir katės mėsa taip pat yra pardavinėjama gatvėse, bet čia nėra kasdieninis vietinių maistas, tai labiau delikatesas, kuris yra mėgstamas senesnės kartos gyventojų. Pats to nevalgiau, nes, mano galva, tai yra žiauru ir necivilizuota. Kartais žvelgiant į restoranų iškabas su kačiukais kyla klausimas, ar tai dėl to, kad ten parduodama kačių mėsa, ar tas kačiukas dėl estetinio vaizdo.
– Išvardinai daugybę įvairių patiekalų, kuriuos net ne vietinis gyventojas, gali išbandyti bene kasdien. O kaip maisto kainos, ar ganėtinai brangu gyventi Vietname?
– Viskas labai priklauso, kaip tu nori pavalgyti, jei tau užtenka gatvėje staliuko ir kėdutės, tai gali pavalgyti iki vieno euro. Restoranuose taip pat nėra labai brangu, bet aš paprasčiausiai neturėjau tiek daug pinigų, kad galėčiau kasdien į juos vaikščioti. Be to, vietinių gaminamas maistas gatvėse yra daug tikresnis: tu matai visus ingredientus, kuriuos deda į patiekalą, kurį užsisakai, taip pat maistas daug pigesnis.
Kitas klausimas – ar tai sterilu – galiu pasakyti, kad tikrai ne: didelis automobilių srautas, skiriantis tavo maistą ir juos, tik per keliasdešimt centimetrų. Sau buvau pasakęs, kad valgysiu tik gatvėse, bet kai pamačiau tai iš arti – vaizdas buvo baisus. Vėliau prie to priprantama. Be abejo, dėl to ir vadinamas gatvės maistu.
Juokingiausia tai, jog su savimi turėjau nemažai vaistinių preparatų, jei sutriktų skrandžio veikla, tačiau jų niekada neprireikė. Valgyti eidavau kartu su vietiniais, tad vadovavausi mintimi – jei jie valgo, tai maistas tikrai nėra blogas. Skanu, pigu, jokių skrandžio problemų.
– Edvardai, dabar gali apibendrinti visus iššūkius, kuriuos tau iškėlė gyvenimas Vietname, įvertinti ne tik žmones, kuriuos sutikai ten, bet ir gyvenimo kokybę. Kaip manai, ko lietuviams reikėtų pasimokyti iš vietnamiečių?
– Lietuviams tikrai reikėtų pasimokyti bendruomeniškumo, draugiškumo tarp savų, nes niekas kitas, apkeliavus tikrai nemažai skirtingų valstybių, nemoka gyventi bendruomenėse kaip vietnamiečiai. Jie visada išeina pavakarieniauti, švenčia įvairias šventes su kaimynais. Tarp lietuvių aš to pasigendu, dažnai mes žiūrime tik savęs, neskiriame bendruomeniškumo ugdymui, nežinome net savo kaimynų vardų, retai ir pasisveikiname.
Vietnamiečiai vadovaujasi paprasta logika – jei gyveni vienas šalia kito, tai kodėl kartu ir nepavalgius. Tai labiausiai stebina. Labai liūdna, kai tu grįžti ir pamatai užsisklendusius žmones, kurie gatvėmis vaikšto nuleidę galvas, dažnai nėra patenkinti tuo, ką turi. Po tokių kelionių prie to priprasti yra sunkiausia.
Dauguma vietnamiečių gyvena labai skurdžiai ir man buvo labai sunku suprasti, kodėl jie moka džiaugtis tuo, ką turi. Tikriausiai tai mūsų kultūros skirtumas.
– Prie kokios vietnamiečių būdo savybės tau buvo sunkiausia priprasti?
– Pirmas tris savaites aš gyvenau su vietnamiečiais viename kambaryje. Labiausiai nustebino tai, jog jie labai draugiški, paslaugūs, tačiau neretai pamiršta, kad jie kambaryje nėra vieni. Pavyzdžiui, gyvendamas su kažkuo tu pasistengtum būti tylus, nedrumsti tvarkos, o štai jie grįžta vakarais namo, įsijungia šviesas, nueina į dušą, padainuoja ką nors, grįžta į lovą ir galiausiai užmiega. Užsieniečiai pyksta, o vietiniams tarpusavyje tai atrodo normalu. Arba rytais jie sugalvoja kalbėtis, kai tu dar miegi, tai ir kalbasi garsiai, lyg kambaryje nieko nebūtų.
– Edvardai, gyvenai Vietname beveik tris mėnesius, kaip tau atrodo, kodėl verta aplankyti šią šalį. Ir apskritai, ar verta?
– Verta. Ir tai padaryti vertėtų kuo greičiau, kol jis dar nėra sugadintas turistų, nes jų kaskart vis daugėja. Šalis tampa vis patrauklesnė keliautojams. Taip pat privalu paragauti jų maisto, nes tu niekur kitur negausi to, kas yra patiekiama ant vietinių gyventojų stalo. Kad ir čia Lietuvoje yra nemažai vietnamiečių virtuvės restoranų, bet įsitikinau, kad maistas ten ne iš tolo neprimena to, ką valgiau visą tą laiką Vietname. Ir trečias dalykas, dėl ko manau, jog verta aplankyti šią šalį – gamtos stebuklai. Ir kuo toliau nuo didmiesčių, nes jie tokia užgrūsti, kad ten beveik nieko įspūdingo nėra.
Aš tikrai galvojau, jog gyvendamas dideliame mieste būsiu apsuptas pramogų, akį kerinčių vaizdų, bet iš tiesų tai surasti yra labai sunku. Kaimuose vaizdas yra visiškai kitoks, ten ir atsiskleidžia Vietnamo gamtos grožis.
Labai noriu sugrįžti, tik nežinau, ar dėl Vietnamo grožio, ar pažinčių, kurias užmezgiau per visą laiką gyvendamas ten. Labai stiprus ryšys išliko, dar susirašau su žmonėmis, kuriuos sutikau keliaudamas po Vietnamą.
Vietnamas – milžiniška valstybė, tuo tikrai įsitikinau, važiuodamas visą naktį autobusu, įveikiau tik labai mažą dalį šalies teritorijos. Ir vis pastebiu, kad dar liko tiek daug, ko nepavyko pamatyti. Bet žinau tik vieną, jei grįšiu, tai tikrai aplankysiu ir kitas Pietryčių Azijos šalis.
