Tačiau diena prieš audrą, kaip ir reikėjo tikėtis, išaušo pilka, tingiai krapnojant lietui. Gatvėje žmonės ne „niujorkietiškai“ lėtai ėjo ar mynė dviratį, o dienos keistumą stiprino žmonių apranga: nors sportines kelnes dėvintį žmogų pamatyti – ne jokia naujiena Brukline, tačiau visi atrodė apsirengę kitaip nei visada: pamiršę užsidėti masyvias aukso grandines, rytiniam bėgiojimui išsipustantys stileivos bėgikai – nutrintomis palaidinėmis, lyg suprasdami, kad paprastai podiumu virstanti alėja šiandien jais nesidomi. Net ir iš netoliese esančio žydų ortodoksų rajono per mano pasivaikščiojimo pusvalandį atbėgo vos viena mergina, tik ji bene vienintelė atrodė taip, kaip visada: ilgas sijonas, rankas daugiau nei dviem ketvirčiais dengiančios juodos rankovės ir tokios pat spalvos skara plaukams paslėpti.
Alėja nenoriai tipeno ir lietaus akivaizdžiai nemėgstantis, sunkiai nusakomos veislės šuo. Hipiškai atrodančios šeimininkės nešamame maišelyje buvo tai, ką kiekvienas sąžinės turintis šuns savininkas privalo susirinkti. Mintyse palinkėjau, kad turinys labai nesmirdėtų, nes nešti teks tolokai – visos viešos šiukšliadėžės buvo surinktos dar vakar vakare, kad šėlstant vėjui tokia „dovanėlė“ neįskristų kam nors per langą.
Vidurdienį darbą stabdyti pradėjo metro. Bene tik darbuotojams streikuojant sustojantys traukiniai ištuštino metro stoteles, o „niekada nemiegančios“, zvimbiančios, dainuojančios, elgetaujančios, besistumdančios ir dėl to atsiprašinėjančios „Grand Central“ ir „Penn Station“ stotys po daugybės tarnystės metų gavo progą pasinerti į tylią meditaciją. Streiko iliuziją išskaidė tik gatvėse ant metro ventiliacijos angų užtiestos plėvelės ir jas laikantys smėlio maišai. Matyt, metro tuneliuose gyvenančios žiurkės plaukti taip ir neišmoks (arba bent jau nenardys „giliuose“ vandenyse).
Vandens, negendančių produktų ir, pageidautina, poros jamaikietiško alaus skardinių reikėjo ir man. Tačiau aplankytos parduotuvės neatrodė taip beviltiškai, kaip žiūrint CNN: duonos skyriai buvo apytuščiai, nepavyko nusipirkti ir savo mėgstamo jogurto, bet viso kito – prašom. Niekas netempė maišelių, plyštančiomis rankenomis, o pirkinių vežimėliai netrūkčiojo lyg apimti panikos. Paskambinau keliems savo draugams: prabangiame žemutinio Manhateno viešbutyje dirbantis draugas „evakuavosi“ kartu su viešbučio svečiais, Manhateno Chelsea rajono padavėja gavo du neapmokamus laisvadienius, o fotografė skundėsi savo pusamžiu kaimynu, kuris piršosi kartu žiūrėti filmų ir visą dieną rašinėjo elektroninius laiškus iš antro namo aukšto.
CNN tikina, per JAV rytinę pakrantę ritasi nebe uraganas, bet tropinė audra. Popiet – Šiaurės Karolinoje, vakarop – Virdžinijoje, pas mus, į Niujorką, „atpūs“ ketvirtą – šeštą valandą sekmadienio ryte (apie 11 – 13 val. Lietuvos laiku), nors lietus nemenkai barbena į langą jau dabar. Kaip viena niujorkietė parduotuvėje pasakė: „Čia – ne ataka (omenyje turėdama rugsėjo 11 – ąją – aut. past.), tik daug vėjo“.
Bus daugiau apie tai, kaip praėjo audra ir kaip atsigaunam Niujorke, jei nedings internetas.
