Lūšių stebėsena vykdoma apeinant nustatytus teritorijoje maršrutus ir fiksuojant jų veiklos žymes. Apskaitos atliekamos žiemą, esant šviežiai sniego dangai. Ekologai apeina numatytus maršrutus ir fiksuoja juose lūšių pėdsakus.
Lūšis – Europos Bendrijos svarbos rūšis, kuriai būtina griežta apsauga ir specialios apsaugos teritorijos, įrašyta į Buveinių direktyvos IV ir V priedus, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 3 (R) kategorija.
XX a. pradžioje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo apsauga, pagerėjo mitybos sąlygos, šių plėšrūnų ėmė po truputį gausėti.
Lūšies elgsena panaši į katino. Pagal pėdsakus lūšį atpažinti nesunku, nes juose kaip ir naminės katės dažnai nebūna nagų įspaudų. O patys pėdsakai – gana stambūs. Lūšies pėdos ilgis yra 7 – 9 cm, o plotis apie 6 – 9 cm.
Lūšys mėgsta gyventi pavieniui. Kartais jos apsistoja vienoje teritorijoje, o kartais nužingsniuoja labai ilgas distancijas. Lūšys minta pelėmis, stirnomis, paukščiais, dažniausiai puola silpnesnius žvėrelius. Lūšis bijo žmonių, tad ją pastebėti nėra taip lengva.
Tačiau lūšį galima stebėti pagal pėdsakus, tad prie lūšių monitoringo gali prisidėti visi norintys. Tereikia fiksavus lūšies veiklos žymes, informaciją įkelti į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos biologinės įvairovės duomenų bazę –https://biomon.lt/
Pateikiame nuorodą pranešimams apie stambiųjų plėšrūnų veiklos žymių elektroninę duomenų pildymo formą https://biomon.lt/maps/index.php/view/map/?repository=zvrpedliz&project=zveriu_pranesimai_lizmapui
