Šiuo metu verslininkės superka ir eksportui paruošia ne tik savo, bet ir kitų Lietuvos augintojų atvežtas sraiges. Jas jau įvertino ispanai ir rusai. Sraigių ūkio šeimininkės neslepia, jog visų užsakymų kol kas negalėtų įvykdyti. Tačiau ir nestovi vietoje: išmokėjusios paskolas, ketina vėl plėstis. Tik šįkart investuos į turizmą. Jau ir dabar greta tiesioginės veiklos – sraigių auginimo ir jų mėsos paruošimo pardavimui – moterys rengia įvairias edukacijas, kurių metu visi norintys supažindinami su sraigėmis ir su jomis susijusiais dalykais, taip pat galima paragauti įvairių patiekalų su sraigių mėsa. Ateityje į Saulinos ir Natalijos sraigių ūkį bus galima užsukti ir su nakvyne.
Pirmojo prieauglio nebuvo kam parduoti
Tačiau tai – ateities planai. O pradžia buvo tokia, kad 2012 m. vilnietės draugės nusprendė, jog laikas apsigyventi kaime. Tiek viena, tiek kita anksčiau nebuvo gyvenusios ne tik kad kaime, bet ir provincijoje – abi yra miesto vaikai.
„Turbūt juokinome kaimynus, kai viduryje vasaros sodinome svogūnus. Kaimynė atėjusi vėliau parodė, kad juos pasodinome ne taip...“ – apie gyvenimo kaime pradžią pasakojo Natalija.
Vilniuje ji ilgus metus buvo dėstytoja. Su sostine ryšių nėra nutraukusi ir dabar – jos vyras, garsus širdies chirurgas Vytautas Pronckus, į sodybą atvyksta atostogauti. Pati Natalija sostinėje taip pat apsilanko. Bet neslepia – kasmet tai daro vis rečiau, nes namais jau laiko kaimą.
Juokinga prisiminti, kaip mes naktimis vaikščiojome su prožektoriais ir žiūrėjome, kur tie sraigiukai. Buvo jie ir pabėgę nuvirtus šiltnamiui... Išauginome net tris tonas, bet niekas neatvažiavo supirkti!
Auginti sraiges draugės nutarė perskaičiusios spaudoje. Susidomėjo ir nusprendė pamėginti pačios.
„Tuomet niekas Lietuvoje apie sraigių auginimą beveik nieko nežinojo. Vieni sakė vienaip, kiti – kitaip. Čia buvo didžiuliai plotai, kuriuose ir pastatėme šiltnamius. Juokinga prisiminti, kaip mes naktimis vaikščiojome su prožektoriais ir žiūrėjome, kur tie sraigiukai. Buvo jie ir pabėgę nuvirtus šiltnamiui... Išauginome net tris tonas, bet niekas neatvažiavo supirkti!“ – pirmuosius sraigių ūkio metus prisiminė Natalija.
Nors tiek ji, tiek Saulina neslėpė, kad tuomet buvo labai gaila, nuleisti rankų ir viską mesti jos nenorėjo. Todėl ryžosi dar daugiau investuoti į ūkį ir įkurti sraigių perdirbimo cechą.
„Tam ryžomės dėl visų sraigininkų. Nors tuo metu Lietuvoje buvo sraigininkų asociacija ir ūkių, auginančių sraiges, bet jie vienas kitam parduodavo tik motinas-sraiges, o pačių sraigių, paruoštų maistui, niekas nesupirko“, – prisiminė Natalija.
Idėja pasirodė esanti sėkminga – šiuo metu Natalijos ir Saulinos įkurtai įmonei „Emerta“ netrūksta užsakymų.
Tai – ne verslas, o gamta
Natalija greičiausiai supyktų pavadinta verslininke. Vilniuje augusi moteris pasakojo jau vaikystėje išmokusi, kad maloniausia ne gauti, bet duoti. Ir nesvarbu, kiek.
„Mokiausi su žydų vaikais. Mums nuolat aiškino, kodėl svarbu duoti, net ir tuomet, kai pats beveik nieko neturi. Aš ir dabar vadovaujuosi tokia nuostata. Pinigai man niekada nebuvo svarbiausia“, – sakė moteris.
Tai, kas tuomet svarbiausia? Pasak Natalijos, jai asmeniškai sraigių ūkyje įdomiausia stebėti pačias sraiges.
„Mano vyras kartais pajuokauja, kad mes pažeidžiame sraigių teises, nes stebime jų intymų gyvenimą. Tačiau tie procesai be galo įdomūs!“
„Mano vyras kartais pajuokauja, kad mes pažeidžiame sraigių teises, nes stebime jų intymų gyvenimą. Tačiau tie procesai be galo įdomūs!“ – kalbėjo pašnekovė.
„Juk be galo įdomu stebėti, kaip jos ten uostosi, kaip susikabina, t.y. poruojasi! Tik stebėdamas sraiges gali suprasti, kad jie neatsitiktinėse vietose padaro guolį ir ten sudeda kiaušinėlius.
O jų kiaušinėliai tokie gražūs – kaip „Rafaelo“ saldainiai po 100 vienetų“, – pasakojo Natalija.
Įmonėje įdarbino neįgaliuosius, kuriuos pačios atsiveža
Energingosios Saulina ir Natalija nė iš tolo neprimena pensininkių, nors abi jau baigė „oficialius“ darbus. Juokaudamos giriasi, kad savo grožį puoselėja ne tik natūraliu maistu, kurio dalį užsiaugina savo darže, o kitą išmaino su vietiniais ūkininkais, bet ir dėl sraigių.
Sraiges savo gyvenimu pavertusios draugės išdavė, jog geriausia kaukė veidui ar rankoms joms yra... sraigių gleivės.
„Užsidedi ją ir netrukus sraigė supykusi pradeda leisti gleives. O jose daug vitaminų. Rankos būna švelnios švelnios“, – pasakojo Saulina. Pasidomėjus, ar tokia procedūra nealergizuoja jautrios odos, moterys užtikrino, kad ne.
„Vienintelis minusas – labai sunku nusiplauti. Vis dėlto tai – gleivės. Prilimpa ir turi nukrapštyti“, – juokėsi sraigių ūkyje šeimininkaujančios moterys. Palaikyti sraiges ant veido (ar rankų) reikėtų ne ilgiau nei 10 min. Po to gerai nusiplauti vandeniu ir patepti veidą kremu“, – patarimus nuostabos neslepiančioms žurnalistėms dalijo sraigininkės.
Nestandartiškai mąstančios moterys eksperimentuoja ne tik su savo veidu, bet ir ruošdamos sraigių mėsą ir patiekalus iš jų. Pardavimui standartiškai paruošia daugiausia burgundiškų sraigių kiautuose paruoštos sraigių mėsos (kiautai ir mėsa su prieskoniais ruošiama atskirai, tik vėliau įkemšama į švarius kiautus – aut. past.).
Tačiau atvykę į jų ūkį svečiai gali paragauti ne tik pačių sraigių, bet ir, pavyzdžiui, iš sraigių mėsos ruoštų koldūnų ar net „Napaleono“ torto.
Iki viešnagės šiame ūkyje niekada nebuvau ragavusi sraigienos, tačiau galiu patvirtinti – skonis įdomus. Ir labiausiai primena grybus. Tad, jei mėgstate juos, sraigės jums turėtų patikti.
Sraigių ūkiui diriguojantis draugių duetas negaili pagyrų savo darbuotojoms. Į klausimą, kaip pavyko rasti norinčių dirbti su Lietuvoje neįprasta žaliava – sraigiena – žmonių, Natalija atsako paprastai: vėl pasitarnavo nestandartinis sraigių ūkio įkūrėjų požiūris.
„Pas mus dirba neįgalios moterys, kurias mes pačios kiekvieną dieną atsivežame ir po darbo parvežame namo“, – pasakojo pašnekovė, patikinusi, jog rasti kaime atsakingai dirbančius žmones nėra lengva. Todėl savo darbuotojas jos tikrai vertina.
Tikslas – gastronominis edukacinis turizmas
Pasiklausius Natalijos, su užsidegimu pasakojančios apie sraiges ir kviečiančios ragauti ant stalo sukrautų gurmaniškų skanėstų, nesunku patikėti, kodėl jų gaminius graibstyte graibsto užsieniečiai.
„Mūsų produkciją labai mėgsta rusai. Viskas prasidėjo nuo parodos Sankt Peterburge. Paragavę mūsų sraigių, visi užsinorėjo. Užsakymų Rusijoje turime tiek, kad vos spėjame. O dabar dar ir ispanai prisidėjo“, – apie tai, kur keliauja ūkyje paruoštos sraigės, pasakojo moterys. „Emertos“ produkcijos galima rasti ir kai kuriose Lietuvos parduotuvėse.
Nors atrodytų, kad veiklos ir dabar netrūksta (Natalija be tiesioginių darbų sraigių ūkyje dar randa laiko ir organizuoti nemokamus sporto užsiėmimus Molėtuose – aut.past.), sustoti moterys neketina.
„Paskolą jau baigėme išmokėti, bet dar neuždirbsime. Investuosime į turizmą. Norime, kad pas mus būtų galimybė žmonėms atvažiavus nakvoti. Jau dabar galima užsisakyti edukaciją, per kurią supažindiname su sraigėmis (parodome filmą, cechą, vaikai gali pasidaryti savo „sraiges“ iš druskos tešlos). Taip pat – paragauti patiekalų iš sraigių. Tačiau norintiems pernakvoti neturime ką pasiūlyti. Tam ir bus skirtas antras aukštas“, – mostelėjusi ranka į laiptus aiškino Natalija.
Atsargiai pasidomėjus, ar nesinori pirmiausia pasirūpinti pačių komfortu, Natalija tik nusijuokia: „Pirmą žiemą su Saulina sodyboje miegodavome su kepurėmis – taip buvo šalta. Dabar jau turime tikrus patogumus. Tai viskas gerai. Tačiau ne tai mums svarbiausia. Aš vyrui sakau, kad čia man – kaip nuolatinėse atostogose. Juk čia pat miškas, savas daržas. Ko reikia, tą ir turi – grybų, uogų, daržovių. Ir, žinoma, sraigių“, – apie mažus džiaugsmus, kuriais užpildė savo gyvenimą, sakė Natalija.
Panorusiems užsukti į sraigių ūkį, reikėtų ieškoti Salako, netoli kurio ir įsikūrusi Natalijos ir Saulinos sodyba. Prieš atvykstant patartina pasiskambinti – ir dėl to, kad greičiausiai savarankiškai nerasite kelio, ir dėl to, kad šeimininkės būtų namuose bei pasiruoštų svečiams. Tiesa, į elektroninius laiškus atsakymai gali vėluoti: sodyboje nėra interneto. Daugiau informacijos – www.auginksraiges.lt
Na, o pabaigai – receptas:
