Pirmąją autoriaus straipsnio dalį apie Šri Lanką rasite paspaudę čia.
Kaip manęs paprašė glaudžių
Rudos akys žvelgė draugiškai, o žodžiai skambėjo sklandžiai kaip malda: „Šį vakarą neišgėręs bokalo alaus ponas galėtų man padovanoti savo marškinėlius. Jums tai – smulkmena, o man – tikras turtas.“
Žingsniavome Indijos vandenyno pakrante, aplenkdami išbrinkusius kokoso riešutus. Smulkaus sudėjimo vyrukas jau 10 minučių stengėsi neatsilikti ir laužyta anglų kalba kaulijo pinigų, marškinėlių ar bent glaudžių.
Rameshas, taip prisistatė iš pakrantės atvašynų išdygęs pakeleivis, rankoje nešęsis dantų šepetuką. Ant skruostų bolavo išdžiūvusi pasta, o akyse neblėso ryžtas ką nors iškaulyti. „Čia – visas mano turtas, rodydamas į smėlyje dunksantį katamaraną paaiškino žvejys, turite man ką nors duoti.“
Glaudes nutariau pasilikti, bet jam tiko ir rupijos. Sugniaužęs popierėlius saujoje nušvito, palinkėjo geros dienos ir nuėjo tykoti kitų turistų.
Makakos siaučia, šunys snaudžia
Jei vaikystėje skaitėte Josepho Rudyardo Kiplingo „Mauglį“ ar bent matėte jį per TV, įsivaizduojate, kaip turi atrodyti tikros indiškos džiunglės – su pitonais, tigrais ir pašėlusiais banderlogais. Smauglių ir didžiųjų kačių saloje tektų ilgai paieškoti (konkrečiau – Jalos nacionaliniame parke), o štai beždžionės pačios jus susiras. Tiksliau, jūsų daiktus, jei išeidami neuždarysite balkono durų.
To gėrio Šri Lankoje – kaip pas mus benamių kačių. Visos šventyklos ir turgavietės knibžda landžių ilgauodegių. Netrūksta beždžionių ir garsiajame „Kandalamos“ viešbutyje, įsikūrusiame ant įspūdingo skardžio, amžinai žaliuojančio miško širdyje.
Jų gausu visur, o viešbučio sargai net turi tramdyti jų būrius laidynėmis, nes maistas grobiamas nuo stalų, senukų turistų lėkščių. Kartais net čerpės nulupamos nuo stogų, kai jaunikliai įsisiautėja. Toks smagus siautulys.
Polunaruvos ir Anuradhapuros šventyklos centrinėje Šri Lankoje – didžiulės įspūdingų griuvėsių kolekcijos. Buda sėdi, Buda guli, o štai ten – laimina. Takai, laiptai, skulptūros, šiurkšti žolė su mažais skorpionais. O visur aplink – karstosi, ropinėja, blusinėjasi beždžionės raudonais arba juodais snukiais. Užtat šunys ten dienomis snaudžia kaip pakirsti – negirdėjau lojančio ar urzgiančio. Kačių (neskaitant leopardų) toje saloje regėti iš viso dar neteko.
Geriausia vieta įsikurti šio regiono tyrinėtojams yra Habaranos kaimas, supamas džiunglių ir ežerų. Iš jo nesunkiai padieniui aplankysite Sigiriją, Polunaruvą, Anuradhapurą, Dambulą su urve miegančiu Buda ir taip toliau. Vertinantys kolonijinį stilių ir prabangą apsistos garsiajame „Cinnamon Lodge“ viešbutyje, taupantieji aplink ras kiek pigesnių, bet irgi labai gerų vietų.
Kandis, kuriame yra dantis
Vienas įspūdingiausių Šri Lankos istorijos paminklų – Budos danties šventykla senojoje sostinėje Kandyje. Šioje vietoje nuolat grūdasi vienuoliai, turistai, prekeiviai. Ten yra buvę visko, sykį tamilai susprogdino šventyklą nenužudydami nė vieno užsieniečio. Po šio išpuolio buvo labai sugriežtinta šventyklos apsauga, dabar jie visi labiau atsipalaidavę.
Kai į Kandį XVI amžiuje įsibrovė portugalai, jie ir paskelbė miestą karališkąja sostine. Sostine miestas išliko iki anglų okupacijos 1815 metais. Miestą juosia ilgiausia saloje Mahavelio upė.
Po mirties sudeginto Budos dantį iš laužo išnešė vienuolis, o paskui iš Indijos buvo slapčia išgabentas į Šri Lanką, kad neatitektų kitatikiams.
Tada Kandžio karalius pastatė pirmąją šventyklą, skirtą šiai relikvijai. Ji kiekvieną kartą būdavo pernešama į naująją sostinę, kur būdavo pastatoma ir tam skirta šventykla. Budos dantis visais laikais simbolizavo valdžią, todėl kai kurie lyderiai dėl relikvijos net suremdavo kardus.
Budos dantį vienuoliai parodo kas šešeri metai – bet kasmet vyksta speciali danties šventė. Esala Perahera festivalis – tai svarbiausia budistinė šventė Šri Lankoje. Švenčiama rugpjūtį, 10 dienų prieš pasibaigiant mėnulio pilnačiai. Saugomas auksiniame kupole, vieną kartą per metus jis išnešamas iš šventyklos siekiant gauti dievų palaiminimą, prišaukti lietų, pažadinti gamtą, derlingumą.
Auksinis kupolas užkeliamas ant gausiai papuošto dramblio, kurį lydi spalvinga ir triukšminga procesija: tūkstančiai dekoruotų dramblių, piligrimų, šokėjų, akrobatų, ugnies rijikų, būgnininkų. Pastarąjį kartą relikvija demonstruota 1995 metais. Šalia šventyklos yra mauzoliejus drambliui, mirusiam prieš septynerius metus. Jis 50 metų per ceremonijas nešiojo Budos dantį.
Kaip ir daug kur saloje, čia turistai ima grūstis iš didelių autobusų apie 10 val. ryto, todėl čia atsiradęs apie 8 val. viskam turi, palyginti, daug ramaus laiko.
Aš lipu, tu lipi, jis ji lipa
Kitos salos įžymybės žmones traukia pažiūrėti iš viso pasaulio. Sigirija, lietuviškai – „Liūto uola“, matyti už dešimčių kilometrų. Tai – raudono atspalvio 200 metrų aukščio uola, ant kurios penktajame amžiuje buvo pastatyta tvirtovė ir rūmai.
Dabar iš rūmų likusios tik įspūdingos plytų krūvos, o iš masyvios liūto skulptūros – pora įspūdingo dydžio letenų. Tačiau ypatingo grožio gamta ir nuo uolos atsiveriantys vaizdai nepalieka abejingų Sigirijai.
Tvirtovę pastatė toks istorinis psichopatas, 477 metais nužudęs savo tėvą ir užėmęs sostą. Bijodamas netikro brolio keršto, princas Kasijapa ant uolos įkūrė neprieinamą rezidenciją. Čia tėvažudys gyveno beveik 18 metų. Vėliau, artėjant įbrolio armijai, jis nusileido nuo uolos. Kasijapos armija išsilakstė, o jis, nenorėdamas pasiduoti, nusižudė. Jo įbroliui rūmų neprireikė. Uola kelis šimtmečius buvo užmiršta. Vėliau čia įsikūrė vienuoliai.
Įrašai ant vadinamosios veidrodinės sienos leidžia manyti, kad čia iki XI amžiaus atvykdavo žmonės pasigėrėti didžiausiais žemyne vandens sodais ir ant uolos išpaišytomis freskomis, vaizduojančiomis kelias dešimtis pusnuogių merginų didelėmis krūtimis.
Iki mūsų laikų išliko tik kelios senosios freskos. Didžiąją dalį piešinių sunaikino kantrybės netekę vienuoliai, kuriems pusnuogių moterų vaizdai ant sienų trukdė medituoti. Ir šiaip – kuo čia dėtos tos šokėjos?
Ši uola smagi tuo, kad gauni kaip reikiant pamiklinti kojas lipdamas į viršų siaurais laiptais, o paskui atgal. Atsivėrę horizontai, nuovargis raumenyse ir gaivus vėjas į veidą – nuostabus jausmas.
Rudi pagaliai ir kiti lobiai
Kalbant apie skonį ir kvapą, čia Šri Lankai sunku rasti lygių. Klajodamas po, atrodytų, bekraščius prieskonių sodus labai aiškiai suvoki, kodėl dėl šios mažytės salos kraują liejo tolimų šalių vyrai. Gidai lipnūs kaip sandalo medžio aliejus suokia sakmes apie kakavą, vanilę, citrinžolę, laužia lapus, kiša uostyt, ragina ragauti, tikėdamiesi tavo veide nuostabos, susižavėjimo ir kitų gerų emocijų.
Arabai, portugalai, olandai, britai čia veržėsi dėl prieskonių, o labiausiai – cinamono, kurio lotyniškas pavadinimas kilęs nuo Ceilono salos vardo. Žmonės čia prieskonius nuo neatmenamų laiko vartoja kaip medikamentus, maisto produktų konservavimo priemonę ir patiekalų skoniui pagerinti.
Rausvos spalvos alksnį primenantis cinamonas XVI amžiaus pradžioje priviliojo portugalus. Po jų atsigrūdo ir visi kiti užkariautojai.
Vizitai į prieskoninių augalų sodus turi dvi prasmes. Pirma: pažiūrėti, kaip auga muskato riešutai, imbieras, kardamonas, ananasai, gvazdikėliai, pipirų medžiai. Didžiausiame salos sode jums būtinai parodys ir rusų caro Nikolajaus II sodintą drūtą medį, ir tokią liauną nuodvasą, kurią čia kadaise pasodino sovietų kosmonautas Jurijus Gagarinas.
Antras šių apsilankymų tikslas – atnaujinti aliejų, prieskonių ir tinktūrų atsargas iš pirmų rankų.
Taip maitinasi dievai
Apie salos maistą ir gėrimus parašyta daug gerų knygų. Savaime suprantama, Šri Lankoje gaminami aštrūs valgiai, o man jie – patys geriausi. Beveik į visus patiekalus dedama kelių rūšių kario, paprikos ir kitų prieskonių. Desertai – dangiški.
Pagrindinis salos gyventojų valgis yra ryžiai. Prie jų patiekiami įvairūs garnyrai: įvairių rūšių daržovės, bananų žiedai, žuvis, mėsa. Norint sumažinti patiekalo aštrumą galima į ryžius įmaišyti ką tik sutarkuoto kokoso riešuto. Šalyje nuo seno valgoma rankomis, tačiau viešbučio restorane to geriau nedarykite – iš mūsų tikimasi veiksmo įrankiais.
Mažoji Anglija, bet ne Amerikoje
Tai – ganėtinai kalnuota sala, todėl aukštumos idealiai tinka augti toms kultūroms, kurios uždustų, supūtų ir sunyktų karštose, drėgnose pakrantės lygumose. Nuvara Elija visame pasaulyje garsina salą Ceilono arbatos pavadinimu. Verta ten apsilankyti net jeigu geriate tik kavą – papasakos ir apie ją. O pabuvę arbatos plantacijose, sužinoję, ką reiškia Broken Orange, ir pamatę, kur dedamos pagrindinės produkcijos atliekos, ko gero, nebepirksite arbatos pakeliuose.
Kai kas tas vietas vadina mažąja Anglija. Išties kolonijinis palikimas ten jaučiamas itin ryškiai, o arbatos gėrimo tradicijos stiprios kaip karalienės dvare. Kelionės dviračiu po plantacijas išsunks jėgas, bet vakare viešbutyje lauks ajurvedinis masažas, kuris nuovargį ištirpdys aliejaus aromatuose ir miško koncerto garsuose.
Niekur kitur saloje nemačiau tiek britų turistų kaip tose vietose ir... istoriniame traukinyje „Golden age of travel“, kurio senutėliai, bet restauruoti vagonai vingiuoja per arbatos ir prieskonių plantacijas, kerta krioklius, kol pasiekia Kolombo uostą. Jei turite laiko ir mėgstate traukinius, ši miela iškyla tikra verta dėmesio.
Chandrasiri, vėžlių sergėtojas
Daugybė žmonių į salą sugrįžta ne archeologinių paminklų, kuriuos jau ne sykį matė, ne paplūdimių, kurie yra labai jau vidutiniški, ir net ne brangakmenių kasyklų, kur gali pusvelčiui įsigyti juvelyrinių dirbinių.
Juos traukia laukinė gamta – žvėrys ir paukščiai. Pastarųjų saloje yra keli šimtai rūšių, todėl atvykėliams rengiamos specialios sparnuočių stebėjimo iškylos. Tokie išsyk traukia į Jalos, Vilpatu, Minerijos ar mažesnius nacionalinius parkus. Nuostabus ir vakarinis Kalpitijos pusiasalis, laukinėmis pakrantėmis ir migruojančių banginių nugaromis vandenyje primenantis Pietų Afriką.
Pasirinkus jį, teks ilgokai važiuoti, tačiau bus gausiai atlyginta vis dar laukinės gamtos vaizdais, susitikimais su banginiais ir jų jaunikliais. Istoriją ir kitus reginius, ko gero, teks palikti kitam kartui. Nebent atostogausite ilgiau nei tris savaites.
Iš aštuonių jūrinių vėžlių rūšių Šri Lankoje gyvena penkios. Vietos žvejai jų kiaušinius priima kaip Dievo dovaną ir sočius pusryčius, todėl gamtos apsaugos organizacijos jau senokai skelbia pavojų.
Saloje yra kelios vėžlių fermos, kuriose galima pasigrožėti gracingais jūros ilgaamžiais. Netoli Kolombo įsikūrusioje fermoje gyvena ir garsioji Rosie. Tai albinosė, apie kurią buvo rašyta daugelyje pasaulio gamtos žurnalų. Šią vietą prižiūrintis vyras vardu Chandrasiri ne kartą rizikavo gyvybe ir turtu gelbėdamas vėžlius bei jų kiaušinius.
Ant dramblio nugaros
Keliaudamas po salą gali taip ir nepamatyti nykstančių gyvūnų rūšių, tačiau dramblį, indišką voverę ir beždžionę būtinai išvysi. Jei pasiseks ir mėginsite daugiau nei vieną kartą, pamatysite leopardą, smulkesnių laukinių kačių, meškas ir elnius.
Laukinių dramblių Šri Lankoje yra likę apie 6 tūkst., tačiau šiais simpatingais gyvūnais galima pasigėrėti nelabai toli nuo Kolombo ir vakarinės pakrantės kurortų įsikūrusioje Pinavelos drambliukų prieglaudoje, kur auginami tėvų netekę mažyliai.
Kaip ir kitose šio regiono šalyse, turistai viliojami sėsti ant dramblio ir leistis į „safarį“. Kiek ten to vadinamojo „safario“, o kiek ritmiško kinkavimo išmintais takais – nuspręsite patys. Jei niekur to dar nedarėte, gal ir verta sykį išmėginti. Bet man labiau patinka juos stebėti natūralioje aplinkoje, kur prie vandens žaidžia mažyliai, o paaugę patinai mėgina kovos įgūdžius.
Akmenys iš šulinio
Dar viena maloni staigmena – kainos, kurių jie prašo už pusbrangius akmenis, traukiamus iš tokių šulinių laukymėse. Agatai, safyrai, rubinai, Mėnulio akmenys – gali pats stebėti, kaip vikrūs vyrukai kelia krepšius į žemės paviršių, tada nardina juos į murziną balą ir skalauja rėtyje.
Kažkas tokio autentiško, tikro ir kasdieniško tuose smulkaus amato ritualuose. Žinoma, jie prašo daugiau, nei mokėtų vietinis prieš dukros vestuves, bet vis tiek tai – kol kas ne Londono, Dubajaus ir net ne Kolombo oro uosto „Duty free“ kainos. Tiesa, pastaraisiais metais kainos pakilo kone dvigubai, tad daugeliui pakanka tiesiog pažiūrėti į šias kasyklas susilaikant nuo pirkinių.
Puikus kantrybės ir sveiko proto išmėginimas: ar tikrai reikia pirkti, jei siūlo pigiai? O gal geriau atsiminimai ir kelios nuotraukos, kurios primins dar vieną puikią vietą, kurią suradai mažoje planetoje? Salą, į kurią norisi grįžti vėl ir vėl.
15min kelionių rubrika „Pasaulis kišenėje“ kartu su egzotinių pažintinių kelionių organizatoriumi „Travel Planet“ pristato metų projektą – Kelionių kalendorius. Visus metus pasakosime jums apie šalis, regionus ar miestus, kuriuos geriausia aplankyti tuo metu. Šis pasakojimas – apie Šri Lanką, į kurią keliauti rekomenduojame vasarį.
