Pirmoji stotelė – Šri Lankos sostinė Kolombas
Dauguma atskridusiųjų į Šri Lanką apsistoja sostinėje Kolombe (Colombo), tačiau aš patarčiau apsistoti ne šiame mieste, bet Negombe. Na, išskyrus tą atvejį, jei norite realybėje pamatyti liūdną indiško filmo epizodą, kai sergantys, net su atviromis žaizdomis ant šaligatvių gulintys vargšai valgo ryžius pirštais nuo laikraščių, arba kitų nešvarių vaizdelių...
Mūsų keliaujanti kompanija to nežinodami pirmai nakčiai apsistojome sostinėje, bet tai ir buvo įdomus nuotykis, o paskutinę naktį prieš išvykstant namo – Negombe. Abu miestai yra arti oro uosto, tik Negombas daug šviesesnis, švaresnis ir gražesnis įvadas į kelionėje laukiančias magiško grožio akimirkas.
Antroji stotelė – neplanuota pamatyti „Blue Lagoon“
Nors skrydis į Šri Lanką nepigus, bet pačioje šalyje tikrai daug neišleisite. Išsikeitęs 100 eurų į 15 800 Šri Lankos rupijų jautiesi labai turtingas.
Iš Kolombo mes sėdome į traukinį link Hikkaduwa. Pirmoji kelionė traukiniu buvo įspūdinga – bilieto kaina apie 1 ar 2 eurus, o įveiktas atstumas – 114 km.
Išsikeitęs 100 eurų į 15 800 Šri Lankos rupijų jautiesi labai turtingas.
Nusipirkome šviežių skaniausių gyvenime valgytų ananasų, skanavome juos sėdėdamos sau tarpduryje tarp vagonų ir mėgavomės vaizdu į jūrą pro palmes.
Traukinyje sutikome šrilankietį, kuris užkalbino mus angliškai, davė patarimą išlipti pusiaukelėje ir pamatyti brangakmenių kasyklas, vaistažolių ir vaismedžių sodą bei „Blue Lagoon“ (liet. „Žydroji lagūna“). Taip ir padarėme.
Atvykome į „Blue Lagoon“ ir nepasigailėjome! Plaukėme kateriu, iš labai arti matėme beždžiones, krokodilus, cinamono lazdelių gamybos ritualus, gavome žuvyčių masažą pėdoms, sudalyvavome keistose religinėse „užkalbėjimo“ apeigose, kur mums padovanojo neva sėkmę nešančias apyrankes, mėgavomės ajurvedos masažais ir įvairiausių vaistažolių tyrinėjimais.
Trečioji stotelė – Hikkaduwa ir „Jungle Beach“
Iš netikėto „nukrypimo“ nuo plano į kelionės tikslą – Hikkaduwą – autobusu atvykome jau sutemus. Čia vakarieniavome restoranėlyje su vaizdu į jūrą. staliukai buvo paplūdimy, todėl basos pėdos džiaugėsi smėliuku, o skonio receptoriai mėgavosi šviežiais mango ir kitų saloje augančių vaisių kokteiliais, žuvimi ir krevetėmis. Tiesiog tirpome iš laimės, kaip skanu ir kaip gerai, o dar nustebino Šri Lankos restoranėlyje užgrojęs lietuvio didžėjaus Mario Basanov hitas „I'll be gone“.
Ten „tuktukai“ – „svajonių džinai“: labai svarbu derėtis ir aiškiai nurodyti, kur nori keliauti, kokioje vietoje nori apsistoti, už kokią kainą ir kokius patogumus, kokio maisto nori paragauti – jie žino viską ir visus norus išpildo, net stebėtina, kaip paprastai.
Kitai dienai užsisakėme „tuktuką“ – populiariausią Šri Lankos taksi, Lietuvoje dabar tokių jau taip pat galima pamatyti Nidoje, tik pas mus kelionė jais kainuoja kur kas brangiau.
Ten „tuktukai“ ir jų vairuotojai – „svajonių džinai“: labai svarbu derėtis ir aiškiai nurodyti, kur nori keliauti, kokioje vietoje nori apsistoti, už kokią kainą ir kokius patogumus, kokio maisto nori paragauti – jie žino viską ir visus norus išpildo, net stebėtina, kaip paprastai.
Prisipirkome skanumynų, arbūzų, bananų, mango ir keliavome į „Jungle Beach“. „Tuktuko“ vairuotojas perspėjo neapsigauti, nes dabar Šri Lankoje du džiunglių paplūdimiai – vienas sukurtas specialiai turistams, o kitas tikrasis. Paplūdimyje mūsų laukė nemokami gultai, hamakas, palmės ir nuostabūs laukiniai vaizdai. Tai buvo viena iš Šri Lankos lankytų „top“ vietų, į kurias norisi grįžti vėl ir vėl...
Ketvirtoji stotelė – kario vakarienė Galle uostamiestyje
„Lucky Fort“ restoranėlyje ragavome ypač aštrių kario patiekalų – skonio užteko visos likusios kelionės metu. Prie kario labai tiko šrilankietiškas „Lion“ alus. Bevaikščiodami po naktinį uostą, užklydome į gyvos muzikos koncertą, o kitą rytą grožėjomės senamiesčiu bei mėgavomės šviežiu kokosų pienu, kurį gėrėme tiesiai iš kokoso: išsirenki didžiulį kokosą, pardavėjas nupjauna viršų, įmerkia šiaudelį ir štai visa pusryčių egzotika.
Tiesa, pusryčiams Šri Lankoje dažniausiai tiesiai iš gatvės kepyklėlių ar švariausiai atrodančių kioskelių pirkdavome indiškų samosų, įdarytų įvairiausiomis daržovėmis, blynelių su kokosais ir kitų kepinių, kuriuos sunku lietuviškai apibūdinti: kaip sakoma, kol neparagausi – nesuprasi. Apžiūrėję įspūdingą Galle fortą, įtrauktą į UNESCO saugomus objektus kartu su senamiesčiu, tęsėme savo nuotykius kitose salos vietose.
Penktoji stotelė – trys rojaus dienos Mirissa paplūdimyje
Čia leidome sau pailsėti nuo visko, net ir nuo pačios kelionės, nes labai norėjosi atsigulti ant gulto priešais saulę ir įmerkti pėdas į Indijos vandenyną. Kiekvieną vakarą restoranėlyje ant kranto žvakių šviesoje besiklausant bangavimo ir Bob Marley dainų skanauti vis kitą šviežiai pagautą žuvį bei jūros gėrybes, šokti iki paryčių, šokinėti per bangas po ryškiai žvaigždėtu dangumi – tai buvo trys rojaus dienos.
„One Love“ – taip vadinasi vieta, už kurią maisto, aptarnavimo, muzikos atžvilgiu geresnės Mirisoje neradome. Čia galima plaukti banglente, plaukti stebėti delfinų ir banginių. Be to, savo kelyje galite sutikti beždžionių šeimyną, keliaujančią palmėmis ir namų stogais.
Mirisoje taip pat aplankėme suvenyrų parduotuvėles, kurios nustebino. Būtinai parvežkite lauktuvių bent jau po „nekičinį“ atviruką ar mažą laimę nešantį drambliuką. Šri Lankoje šie suvenyrai įgauna visai kitokią prasmę. Buvo gaila, kad laikas nesustojo pasilikti šiame rojaus kampelyje ilgiau. Tačiau turėjome tęsti kelionę. Mūsų laukė naujos vietos.
Šeštoji stotelė – Yala Safaris
Sako, kad Yala – populiariausia ir labiausiai lankoma safario vieta Šri Lankoje. Mums pasirodė, kad permokėjome, o tai, ką pamatysi, – sėkmės dalykas. Labai svarbus stebėjimo laikas. Vienintelis įspūdį palikęs reginys – tai laukinis dramblys, kuris nuo mūsų buvo vos kelių metrų atstumu. Pats nacionalinis parkas tikrai gražus, buvo gera jame stebėti saulėlydį ir beždžiones, besikarstančias medžiais.
Septintoji stotelė – Ella kalnai
Atvykome jau saulei seniai nusileidus į dar nepažįstamus kalnus ir net nežinojome, ko tikėtis.
Autobuse prašėme, kad tik nepamirštų mūsų išleisti Eloje, nes pačios net neįsivaizdavome, kur reikėtų išlipti. Pasitiko ryškiai šviečiantis mėnulis ir „Chill“ kavinės personalas. Nežinojome, kur nakvosime, bet atsidūrėme svečių namuose, kurių terasoje girdėjome šniokščiančius krioklius, bet tamsoje negalėjome nieko matyti. Tai buvo pats gražiausias pusryčių vaizdas. Kalnai, žaluma, kriokliai...
Nuvingiavome takeliu į kalnus sekdamos geležinkelio bėgiais. Mus pasitiko kalnų vedlys ir aprodė tokias kalnų vietas, į kurias nebūtumėme drįsusios pačios nuklysti. Pamatėme arbatos plantacijas, augančius bananus ir mimozas. Išgąsdino labai natūraliai pasakyta vedlio frazė: „saugokitės nuodingų gyvačių“.
Vaizdai nuo skardžių priminė matytus filme „Hobitas“, taip ir jautėmės – tarsi magiški filmo veikėjai kalnuose.
Aštuntoji stotelė – saulėtekis Adomo viršukalnėje
Tai buvo didžiausias kelionės iššūkis. Pradėjome lipti apie 2 val. nakties. Beveik trys valandos lipimo akmeniniu piligrimų keliu ir mes jau viršūnėje su žmonėmis iš skirtingų pasaulio kraštų. Lipti sunku ir karšta, ant laiptų vyksta prekyba, tačiau svarbiausiu pirkiniu tampa vanduo, kuris tris kartus brangesnis nei įprastai.
Lipti sunku ir karšta, ant laiptų vyksta prekyba, tačiau svarbiausiu pirkiniu tampa vanduo, kuris tris kartus brangesnis nei įprastai.
Viršūnėje – stingdantis šaltis, todėl būtinai turėkite šiltų rūbų ar apklotą, nors lipant į viršų bet koks svoris atrodo trukdis.
Mintys išnyksta, lieka tik nuovargis, šaltis ir būgnų ritmai. Tamsa pamažu pradeda sklaidytis. Dangus keičia spalvas mili sekundėmis. Pradeda ryškėti kalnai ir 2,243 m aukštis.
Tik lipant žemyn tuos pačius 5000 laiptų ateina suvokimas, kad užlipai šitaip aukštai ir tik savo paties pastangų dėka. Kiti lipa į Adomo viršukalnę žiūrėti ne saulėtekio, bet saulėlydžio. Tačiau lipimas dienos metu kepinant saulei ir matant, kiek dar daug liko, o nusileidimas tamsoje sunkiai įžiūrint laiptus atrodo daug sudėtingesnis.
Nors kitą dieną atrodo, kad niekada šio sunkaus lipimo nekartotum, bet po kelių savaičių jau pasiilgsti to neaprėpiamo akimis grožio nuo Adomo viršukalnės.
Devintoji stotelė – Sigiriya ir drambliai
Apsigyvenome Kandy mieste ir dėl miego bei laiko trūkumo turėjome susidėlioti prioritetus, ką pamatyti. Pasirinkome Antikinio pasaulio stebuklą – Sigirijos uolą, kurios pavadinimas reiškia „Liūto nasrai“.
Apsuptos laukinių beždžionių vėl lipome laiptais aukštyn į prieš tūkstančius metų čia buvusius unikalius rūmus su akmeninėmis terasomis ir baseinais. Pasiekusios juos grožėjomės atsiveriančiais vaizdais. Apačioje pirmą kartą gyvenime išbandėme, ką reiškia sėdėti ant dramblio, o Pinavelos dramblių prieglaudoje aplankėme drambliukus.
Patarimai tiems, kas keliaus į Šri Lanką:
- Geriausias laikas keliauti po vakarinę ir pietinę Šri Lanką yra nuo gruodžio iki kovo, o rytinę – nuo balandžio ar gegužės iki rugsėjo.
- Beveik visi Šri Lankoje kalba angliškai, čia puikiai išvystytas turizmas.
- Pagrindinės transporto priemonės – traukiniai ir „tuktukai“, kartais -autobusai. Galima išsinuomoti motorolerius ar automobilius.
- Labai svarbu derėtis dėl kainų: šrilankiečiai mėgsta derybas, tačiau su saiku.
- „Jei jūs laimingi, tai ir mes laimingi“ – tai geranoriška ir draugiška kultūra, būdinga visai salai ir jos gyventojams. Jei reikia informacijos, nebijokite klausti vietinių.
- Nepamirškite kremo nuo saulės. Patarsime pasisaugoti ir jūros ežių, o jei jau nepasisekė to išvengti, iškart prašykite pagalbos – svarbiausia neuždelsti.
Daugiau kelionių istorijų rasite straipsnio autorės feisbuke.