Tai, kas įvyko šalia Tauragės prieš daugiau nei 200 metų, vadinama reikšmingiausiu pasipriešinimo aktu Prūsijos istorijoje ir žingsniu, pakreipusiu Europos istoriją kita tėkme.
Napoleono žygis į Rusiją 1812 m. baigėsi katastrofa. Tais laikais iki tol nematyto dydžio imperatoriaus armija (680 tūkst. karių) brovėsi į Rusiją. Susidūrusios su dideliu pasipriešinimu, žiemos speigais, badu ir ligomis, Prancūzijos pajėgos buvo sutriuškintos.
Iš Rusijos grįžo tik apie 50 tūkst. karių – apie 500 tūkst. karių žuvo, kiti buvo paimti į nelaisvę ar dezertyravo.
Po žiauraus pažeminimo Rusijoje Napoleono imperijai buvo suduotas skaudus smūgis. Ji ne tik neteko pusės milijono karių, bet ir jos įvaizdis stipriai nukentėjo – užimtose teritorijose prasidėjo bruzdėjimai.
1812 m. paskutinėmis dienomis Prūsijos generolas leitenantas Hansas Davidas Liudvikas fon Jorkas priėmė precedento neturintį sprendimą. Jis Tauragės miesto prieigose, Požerūnų malūne, susitiko su rusų generolu Ivanu Dibičiumi.
Savo kariams pasakęs, kad prūsams dabar atsirado proga iškovoti nepriklausomybę nuo Prancūzijos, jis su rusų generolu sudarė sutartį. Nors Prūsija po Prancūzijos vėliava turėjo ginti šią teritoriją nuo rusų, karininkai nusprendė sudaryti paliaubas – prūsų kariai rusų atžvilgiu laikysis neutraliteto. Šis susitarimas tapo žinomas kaip Tauragės konvencija.
Toks generolo Jorko sprendimas neturėjo precendento – neutralitetą jis paskelbė negavęs leidimo iš karaliaus. Vėliau jis laiške aiškino, kad išsilaisvinti nuo Prancūzijos nori ir Prūsijos kariuomenė, ir žmonės, ir karalius, bet pastarasis neturi tam valios.
Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, sužinojęs apie tokį nepaklusnumą, buvo šokiruotas – tai ne tik griovė karaliaus planus dėl derybų su susilpnėjusia Prancūzija, bet dabar dar ir reikėjo bijoti prancūzų keršto.
Kai Napoleonas sužinojo apie Tauragės konvenciją, jis ištarė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu.“
Toks dviejų generolų sutarimas galėjo grėsti mirties bausme abiem, tačiau jis tapo Prūsijos nepriklausomybės nuo Prancūzijos įžanga. Buvo paskelbtas įsakymas sulaikyti generolą Jorką, tačiau tai, ką jis pradėjo, nebegalėjo sustoti.
Prūsijos žmonės vis garsiau reikalavo nepriklausomybės nuo Prancūzijos, ir karalius galiausiai tam pakluso – 1813 m. kovą paskelbė karą Napoleono imperijai. Generolas Jorkas grįžo į tarnybą ir porą metų vadovavo mūšiams, tuomet pasitraukė į atsargą.
Tauragės konvencijos svarbą rodo ir faktas, kad Berlyne vienai gatvei suteiktas Tauragės vardas – 1892 m. čia atsirado Tauroggener gatvė.
Praėjus šimtui metų po šios konvencijos, šis įvykis buvo įamžintas paminklu. 1912 m. Prūsijos generolo provaikaitis Heinrichas Jorkas fon Vartenburgas atvyko į Tauragę, ir buvusio malūno vietoje pastatė akmeninį paminklą.
Ant keturių žalvarinių sviedinių iškeltas kubo formos akmuo su 7 Tauragės konvencijos straipsniais išstovėjo iki praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio. Kadangi kubas buvo tuščiaviduris, sklido legenda, kad jame neva paslėptas prancūzų ar vokiečių lobis. Šiose vietose dislokuoti sovietų kariai tuo patikėjo ir paminklą susprogdino. Nieko jo viduje nerado.
Minint 200-ąsias sutarties metines, Tauragės „Rotary“ klubas Staiginės kaime atidengė atstatytą paminklą, o miesto valdžia iki jo nutiesė kelią.
