Čiaturos miestas Sakartvele įsikūręs tarp stačių slėnių ir gilių tarpeklių. Tokia, atrodo, nepalanki vieta žmonių gyvenimui čia buvo apgyvendinta iš reikalo. Apylinkėse yra milžiniški mangano klodai, iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo išgaunama net pusė pasaulio mangano.
Gavybos pramonėje dirbo tūkstančiai žmonių, ir jiems reikėjo sukurti patogų būdą keliavimui į darbą kasyklose. Kelionė sausuma buvo ir labai nepatogi, ir rijo daug laiko. Sovietų valdžia 1954 m. ėmėsi tiesti pakabinamus lynus, kuriais pirmyn-atgal judėjo nedidelės kabinos. Produktyvumas staiga išaugo – lynais paprasčiau galėjo keliauti ir žmonės, jais buvo gabenama ir pati iškasta rūda.
3428 metrų ilgio pakabinami lynų keliai buvo tapę tokia neatsiejama Čiaturos dalimi, kad jie išliko naudojami net ir tada, kai mieste jau buvo pilna automobilių. Deja, keltuvais ir jų stotimis nebuvo itin rūpinamasi. Kabinos, prabėgus 60-iai metų, buvo gerokai aprūdijusios, pasenusios, o jų laukiančios stotys – apleistos ir atrodančios kaip tuoj sugriūsiančios.
Nepaisant pavojų, kuriuos kėlė byranti infrastruktūra, pakabinamų lynų keliai buvo ir toliau kasdien naudojami, jais vis labiau susidomėdavo ir aštrių pojūčių ieškantys turistai. Jie neprasprūdo pro akis ir užsienio žurnalistams, tiesa, epitetai retai būdavo malonūs – kabinos pavadintos net „skraidančiais karstais“.
Galiausiai valdžia visgi ėmėsi veiksmų, ir 2017 m. pradėti grandioziniai restauravimo darbai. Prancūzų firma ėmėsi tiesi naujus lynus, senas kabinas pakeisti naujomis. Darbus planuojama baigti 2020 m.
