– Teko skaityti jūsų gražius atsiliepimus apie Aziją, kurioje praleidote nemažai laiko ir buvote ne vienoje šalyje. Sakykite, kodėl ir kas paskatino troškimą aplankyti Mianmarą?
– Tuo metu, kai gyvenau Tailande, Mianmaras nebuvo populiari turistinė kryptis. Apie šią šalį buvau girdėjusi iš naujienų portalų ir žinių, nes tuo metu (2015 m.) ten vyko pirmieji tikri demokratiniai rinkimai. Mianmarą beveik 50 metų valdė karinė chunta, todėl šalis buvo visiškai uždara.
Įsivaizduokite – 2001 m. telefono SIM kortelė ten kainavo 3 tūkstančius JAV dolerių! Taip buvo padaryta tam, kad žmonės neturėtų jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Kiek vėliau Mianmaras ėmė „atsiverti“ turistams.
Dar tuo metu, kai dirbau kelionių vadove Tailande, „Kelionių akademija“ nusprendė siųsti lietuvių grupes į Mianmarą. Kadangi jau seniai norėjau paįvairinti savo maršrutą, gidauti ne tik Tailande ir Kambodžoje, gavau pasiūlymą keliauti į Mianmarą. Iš pradžių su vietiniais gidais išbandėme maršrutą, po to iš lėto pradėjome rinkti grupes. Dabar jau ganėtinai intensyviu tempu keliaujame į Mianmarą. Ši kelionė atėjo lyg ir netikėtai, bet atrodo, kad taip ir turėjo būti.
– Kada buvo pati pirmoji kelionė į Mianmarą? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
– Pati pirmoji mano kelionė į Mianmarą buvo prieš 3 metus. Palyginus su Tailandu, šalyje pamačiau nemažai skurdo, kas yra suprantama, žinant, kiek metų šalis buvo uždaryta nuo pasaulio. Buvo labai sunku patikėti, kad Tailandas ir Mianmaras yra kaimyninės šalys. Tailandas yra tvarkingas, švarus, modernus, pilnas naujausių technologijų, ten keliauja didžiuliai turistų srautai, žmonės gyvena pasiturinčiai, viskas labai primena Vakarų šalis ir Europą.
O kai kuriuose mažuose Mianmaro oro uostuose iki šiol nėra švieslenčių, kurios rodytų, kada kokie lėktuvai pakyla. Žmonės tiesiog susirenka salėje, o prie išėjimo į pakilimo aikštelę stovintys darbuotojai šaukia: „Skrydžio numeris toks ir toks, lėktuvas, skrendantis į Jangoną, yra pasiruošęs laipinimui...“ arba ant A4 formato lapo flomasteriu užrašo skrydžio numerį, kryptį, iškelia jį virš galvos ir kviečia keleivius.
– Ar tokie vaizdai nesukėlė baimės, nesaugumo jausmo?
– Ne. Mianmare jaučiuosi tikrai saugiai. Oro uostų darbuotojai pasirūpina, kad niekas nepraleistų skrydžio. Keliaujantys nešioja specialius avialinijų lipdukus, pagal kuriuos darbuotojai mato, kas ir kur skrenda. Jeigu nelipi į savo lėktuvą, jie prieina ir paklausia: „Kur jūs skrendate? Štai ten jūsų skrydis“. Galbūt kažkas galvotų, kad taip yra pažeidžiamos tam tikros saugumo taisyklės, bet iš tikrųjų viskas yra gerai. Su keliautojais turime po 6 vidinius skrydžius kiekvieno turo metu ir nei karto nesuabejojau saugumu.
– Kokius kitus skirtumus pamatėte tarp tajų ir mianmariečių?
– Man gaila Mianmaro, nes šalis neturi tiek daug galimybių, kaip kaimyninis Tailandas. Lyginant mianmariečių ir tajų charakterius, man mianmariečiai yra daug artimesni. Jie yra atviresni, nuoširdesni ir jų šypsenos tikros. Mianmariečiai labai vertina keliautojus, yra paslaugūs bei darbštūs. Linkiu labai gražios, gausios ir geros ateities Mianmarui, nes šalis iš tiesų turi, ką duoti pasauliui: nuo žmonių iki gamtos resursų, nuo šventyklų architektūros iki turtingos istorijos.
Mianmare taip pat yra 135 oficialiai pripažintos etninės grupės, kurių kai kurios turi net skirtingas kalbas, tradicijas, nacionalinius drabužius, pagal kuriuos galima atskirti, kuriai etninei grupei žmogus priklauso. Vienų genčių moterys turi didžiulius auskarus ausyse, kitos išsiskiria tatuiruotais veidais, dar kitos nešioja žiedus ant kaklo, taip sukurdamos ilgo kaklo iliuziją. Šie fiziniai skirtumai tarp etinių grupių yra labai unikalūs.
– Ar toks gausus etninių grupių „mišinys“ nesukuria didelių konfliktų?
– Deja, sukuria. 2017 m. Mianmaro Rachinų valstijoje buvo įvykdytas vienas didžiausių XXI amžiaus genocidų prieš rohinjus – musulmonų etninę grupę, kurių protėviai atkeliavo iš Bangladešo. Mianmaro valdžia jų nepripažįsta, nesuteikia jiems pilietybės, yra ribojamas net vaikų skaičius, kurio jie gali susilaukti.
Šis konfliktas uždėjo negatyvų antspaudą Mianmarui, dėl kurio daugelis galvoja, kad ten keliauti yra nesaugu, bet galiu patikinti, kad turistams jokie pavojai negresia. Mianmaras yra didelė šalis, joje gyvena daug skirtingų etninių grupių, kurių daugelis daug metų nesutarė su armija – dėl teritorijos, nuosavybės. Iš žmonių buvo atiminėjami gyvuliai, žemės, namai, jie buvo engiami, sodinami į kalėjimus be priežasties. Todėl Mianmaras turi nueiti dar labai ilgą kelią, kad susitvarkytų šiuos vidinius konfliktus. Tai parodo, koks unikalus ir tuo pačiu sudėtingas yra Mianmaras.
Žmonės yra Mianmaro turtas ir labai linkiu šiai šaliai kuo ilgiau likti tokiai unikaliai, nesusitapatinti su Vakarais, nevirsti viena didele vienoda mase, išsaugoti savo kitoniškumą. Man atrodo, kad tiek dabartyje, tiek ateityje kitoniškumas bus vertinamas. Kitoniškumas nėra blogas dalykas. Dažnai galvojame, kad „kitoks“ reiškia „blogas, neteisingas“, bet iš tiesų „kitoks“ – tai praturtinantis tave.
– Kalbant apie išsilavinimą: kokios ten yra sąlygos norintiems išleisti vaikus į mokyklas, universitetus?
– Vaikai eina į mokyklas, taip pat studijuoja universitetuose. Yra tiek privačių, tiek valstybinių mokyklų, visose jose vaikai dėvi uniformas. Žinoma, viskas kainuoja: knygos, uniformos, pratybų sąsiuviniai. Yra tokių šeimų, kurios gyvena mažuose kaimeliuose, kuriuose yra tik pradinė mokykla, todėl, kai vaiką reikia išleisti į vidurinę mokyklą, reikia jį vežti į kitą miestą, o tą išgali ne visi. Kartais berniukai ir mergaitės mokosi vienuolynuose. Jie ten yra išsiunčiami pabūti tam tikrą laiką ir tuo pačiu gauti išsilavinimo.
– Kokia veikla Mianmare užsiima vyrai, o kokia moterys?
– Moterims Mianmare yra sunku. Ant moters pečių užkrauta labai daug. Jis yra šeimos galva, bet tik su pareigomis, bet ne teisėmis. Vietinius vyrus ten galima išvysti sėdinčius arbatinėse, o moterys prižiūri vaikus, dirba ir kartais išlaiko ne tik savo vyrą, bet ir jo šeimą. Moterys ten neturi stiprių pozicijų, bet jos yra labai darbščios. Pavyzdžiui, vyrai gidai tingi dirbti, bendrauti su klientais, beveik nerodo iniciatyvos, iš aukšto žiūri į moterį, dėl ko kartais net aš jaučiausi diskriminuojama. Moterys yra Mianmaro varomoji jėga – jos iniciatyvios, stiprios ir protingos. Ateis laikas, kai jos bus įvertintos.
– Kitose šalyse vietiniai mėgsta fotografuotis su užsieniečiais. Ar mianmariečiai taip pat norėjo su jumis nusifotografuoti?
– Jiems įdomu fotografuotis su baltaodžiais, taip pat juos žavi aukšti vyrai. Kai vaikštau su vietine gide, prie mūsų dažnai prieina vietiniai pasiklausti, ar galima su manimi nusifotografuoti. Jie mėgsta tą daryti, bet tą daro neįkyriai ir mandagiai. Ypač daug dėmesio sulaukiau, kai susipyniau rožinės spalvos afrikietiškas kasytes, nes jie dar nėra matę tokių rožinių plaukų.
– Ar vietiniai prašydavo išmaldos gatvėse?
– Jie kartais prašo išmaldos, bet jie tą daro neįkyriai ir tokių žmonių nėra daug. Kartais jie tiesiog prašo, kad ką nors iš jų nupirktume. Neseniai teko skaityti vienos keliautojos po Mianmarą interviu, kuriai buvo gaila vietinių ir ji vaikams atiduodavo daugiau pinigų, nei jie prašydavo, pvz., už savo pieštus atvirukus. Tačiau taip daryti negalima.
Kad ir kaip norėtųsi padėti, turime jiems duoti meškerę, bet ne žuvį.
Vienos kelionės metu su grupe pusryčiavome pas vietinius, kur pusryčiai mums kainavo tris tūkstančius kijatų (du eurus), tačiau klientai norėjo palikti ne tris, o keturis tūkstančus kijatų. Mūsų gidė griežtai pasakė, kad jeigu norite palikti daugiau pinigų, nei kainavo pusryčiai, turime ką nors papildomai įsigyti iš vietinių. To ji paprašė todėl, kad neduotume vietiniams pinigų už nieką, nes tai gali sugadinti žmogų. Ir aš jai pritariu. Kad ir kaip norėtųsi padėti, turime jiems duoti meškerę, bet ne žuvį.
– Teko sudalyvauti kokioje kultūrinėje šventėje ar rituale?
– Kai pirmą kartą buvau Mianmare, buvo spalio mėnuo ir ant Inlės ežero vyko festivalis, kurio metu keturios nedidelės Budos statulos buvo 18 dienų gabenomos aplink visą ežerą. Tomis dienomis organizuojamos ir valčių irklavimo varžybos. Ypatinga tai, kad vienoje valtyje gali stovėti apie 100 vyrų, o irkluoja jie – koja! Buvo labai įdomu pabūti tarp vietinių, pamatyti, kaip jie švenčia, linksminasi, kaip palaiko savas komandas. Tokių festivalių jie turi labai daug, tiesiog reikia pasidomėti ir bet kuriuo metu nuvažiavus galima kažkur sudalyvauti.
Taip pat teko būti ant Popos kalno, kuriame, vietiniai tiki, gyvena dvasios. Ten esančioje dvasių šventykloje su turistais stebėjome vietinių pasirodymą. Jų muzika yra visiškai kitokia, kai kurie instrumentai mums net nematyti, o šokiai dvelkia mistiškumu. Jų šokiuose, veido išraiškose ir kaukėse yra net kažkokio groteskiškumo.
– Kaip manote, ar įmanoma pasijusti vietiniu svetimoje šalyje?
– Vien dėl odos spalvos mes nebūsime vietiniai Azijoje, tačiau, ką reiškia būti vietiniu? Mes juk visi savi, to paties pasaulio gyventojai. Skiriasi mūsų kultūra, religija, politiniai įsitikinimai ir gyvenimo būdas, tačiau, kai išgyvename tas pačias emocijas, esame panašūs. Todėl mėgstu leisti laiką su vietiniais, matyti jų kasdienybę ir tai suartina. Bet, iš kitos pusės, kartais labiau svetimu gali jaustis savo paties šalyje.
– Dabar pakalbėkime apie Mianmare jūsų aplankytas vietas. Kokie objektai labiausiai įsiminė, nustebino ar pribloškė?
– Išskirčiau Švedagono pagodą Jangone, į kurią atvyksta daug piligrimų ne tik iš pačios šalies, bet ir iš aplinkinių. Pagoda apklijuota aukso plokštelėmis, o jos viršūnę puošiantis skėtis yra inkrustuotas brangakmeniais. Nors žmonių čia visada būna labai daug, vis tiek įmanoma pajausti ramybę. Net skeptikai, kuriems šventyklos jau yra pabodusios, pripažįsta, kad Švedagonas palieka didžiulį įspūdį.
Taip pat būtina aplankyti dvi, akinamo baltumo šventyklas. Viena jų – Kutodavo šventykla Mandalajuje, kuri taip pat yra tituluojama didžiausia pasaulyje knyga. Kita yra Mingūne – Sinbjumės švetykla.
Inlės ežeras taip pat yra kažkas ypatingo. Kai plauki maža valtele, kurią irkluoja vietinė moteris, o aplink plūduriuojančiuose daržuose ant vandens matai augančius pomidorus, baklažanus, moliūgus, gėles... Žmonės ten gyvena namukuose ant vandens, o pats ežeras yra slėnyje, jį supa kalnai, dažnai tvyro debesys, tad ryte vėsu, o dieną – kaitinančiai karšta.
Bagano šventyklos man patiko dėl savo auros ir architektūros, didelį įspūdį visiems palieka apsilankymas vienuolyne, kur keli šimtai vienuolių po vieną eina į valgyklą, kurioje pietauja. Ir tai yra paskutinis jų dienos maistas, nes budistų vienuoliai valgo du kartus per dieną – anksti ryte ir per pietus. Kai dalyvauji tokioje sakralioje ceremonijoje, jautiesi ir kaip stebėtojas, ir kaip dalyvis. Žinoma, reikia laikytis drausmės, netrukdyti, rodyti pagarbą, nes tai yra jų kasdienybė, ritualai, todėl kiekvienas čia atėjęs turi būti labai mandagus.
– Neragauti skoniai: kokius patiekalus teko išbandyti Mianmare?
– Man skaniausias ragautas patiekalas Mianmare yra avokadų salotos. Ten auga didžiuliai, riebūs kaip sviestas avokadai. Vienur avokadų salotos gaminamos su pomidorais, kitur dar užbarstoma smulkintų žemės riešutų ar mėtų, apšlakstoma šviežiomis laimo sultimis. Taip pat skanūs jūros gėrybių patiekalai, įvairios pupelių, lęšių sriubos bei vietiniai kariai. Jie turi ir keisto skonio sriubą „mohinga“, kurią dažniausiai valgo pusryčiams. Tai žuvies sultinys su ryžių makaronais, virtais kiaušiniais, svogūnais ir kitais prieskoniais. Taip pat Mianmare populiarios fermentuotos arbatos salotos. Arbatos lapeliai yra fermentuoti, tada maišomi su aliejumi, kartais su sezamais. Šį užkandį galima valgyti su pakepintais česnakais ir įvairiomis pupelėmis.
– Ar planuojate sugrįžti į Mianmarą?
– Taip, sugrįšiu dar ne kartą. Visų pirma dėl to, kad tai yra mano darbo dalis. O taip pat ir dėl to, kad Mianmaras yra mano šalis numeris vienas, kurią noriu patyrinėti. Būtų labai įdomu patyrinėti šalį ir joje gyvenančias gentis ne tik kaip turistei, bet ir per akademinę prizmę.
Kelionių akademija – ieškantiems kelionių į Mianmarą.
