Tačiau šį kartą apie 115 000 tūkst., namų yra sugriauti, 150 000 tūkst., žmonių liko be gyvenamosios vietos. Taip pat rasta apie 100 žuvusiųjų. Tokio lygio nelaimės šalyje nebuvo 20 metų.
Specialistai skuba padėti
Dėl pasaulyje vykstančios klimato kaitos labai sunku nuspėti kokiai stichinei nelaimei žmonės turi ruoštis. Su šia problema susiduria ir tarptautinės organizacijos, kurios nedelsiant skubėjo į pagalbą nukentėjusiems Peru žmonėms. Iškart reagavo ir kaimyninės šalys: Ekvadoras, Argentina, Čilė, taip pat Europos Komisija. Pagalba suteikiama daiktais, medikamentais, pinigine prasme ir ekspertų įsitraukimu. ,,Kolegos jau dirba, planuoja ir dėliojasi visus pagalbos veiksmus. Kovo 17-18 dienomis, kai dar nebuvo pasibaigę potvyniai, jie jau bandė įvertinti kokio masto žala gali būti padaryta,“ – pasakoja Justina Kaluinaitė, Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo Bendradarbiavimo organizacijų platformos vadovė, kuri turėjo galimybę Peru įvykius pamatyti savomis akimis.
Humanitarinė krizė. Ką darysime po to?
Organizacijoms labai sunku mobilizuoti savo pajėgas į šiuos nukentėjusius regionus, kadangi didžioji dalis Peru infrastruktūros buvo sunaikinta. Pagelbėti žmonėms galima atvykstant oru, tačiau ten nėra lėktuvų, nusileidimo vietų, taip pat ir kelių, tiltai nuplauti. Daugelis ekspertų keliauja tiesiog jūra.
„Specialistų, skubančių padėti Peru gyvenantiems žmonėms, susidūrusiais su nelaime, mąstymas labai orientuotas į tai, kokių veiksmų teks imtis vėliau. Pirmas gelbėjimo etapas – tai reakcija į pačią humanitarinę krizę, t.y. lietūs, potvyniai, nuošliaužos. Bet kai jie baigiasi, tai nereiškia, jog didžiausios bėdos jau baigėsi. Tada suvoki, kad dabar visi rajonai – sistemingas daugelio metų darbas – sugriauti. Turi kruopščiai apgalvoti, kaip viską atstatyti, pradedant nuo infrastruktūros iki žmonių namų, viešųjų įstaigų, švietimo. Iš tikrųjų viena – žmonių namų atstatymas, o visiškai kita – viešosios institucijos, ligoninės, mokyklos. Pirmieji penkeri metai daugiausiai pareikalaus sistemingo darbo šioje srityje. Žinoma, ne viską reiks atstatyti nuo nulio, bet visas procesas bus ilgas ir sudėtingas,“ – dalinasi patirtimi J.Kaluinaitė.
Žmonėms pagalbos tenka laukti ant stogų
Lietus savaime nėra didelė problema, tačiau ilgainiui, po vienos ar dviejų dienų, tai pavirsta į kompleksinę problemą. Peru namai dažniausiai būna kelių aukštų, tad pirmąjį ir antrąjį užlieja vanduo. Žmonės, ypatingai gyvenantys prie vandens telkinių ar kalnų, prasidėjus mažo masto potvyniui, susikelia gyventi kelioms dienoms tiesiog ant stogų. Kai kurie yra labiau pasiruošę stichiniams atvejams ir turi uždengiamus stogus – palapines arba brezentus. O susisiekimui naudoja plaustus, kurie šiuo atveju ne daug kur pagelbėjo, kadangi srovė buvo labai didelė ir vis nenustojo lyti.
Šie smarkūs potvyniai palietė daugumą regionų, kurie nebuvo tam pasiruošę. Be pastogės liko apie 1000 žmonių, kuriems buvo suteikta pirmoji pagalba – vanduo, maistas, prieglobstis – įvykus nelaimei jie nebeturėjo nieko. O tiems, kurie pagalbos laukė namų zonose ir vanduo nenuslūgęs išbuvo jau kelias dienas, pradėjo trūkti geriamojo vandens.
Poveikis ir pasauliniam paveldui
Peru labai gerbiamas ir saugomas vietos paveldas, kurį sudaro ne tik gamta ir architektūra, bet ir tradicijos bei vietos bendruomenės. ,,Vienas iš gražiausių dalykų, kurį aš mačiau Peru, tai ne šalis, bet tas kultūrinis ryšys su tuo, kuo tu esi, pagarba tam, ką tu turi,“ – dalinasi įspūdžiais J.Kaluinaitė.
Šiuo metu Peru galima rasti daug gyvenviečių, kuriose vis dar nekalbama ispanų, o kaip tik Quechua senąja kalba. Vietiniai gyventojai puoselėja didelę pagarbą šioms bendruomenėms, kadangi jie yra tikrasis paveldas. Tai nėra parduodama kaip turistiniai objektai, nėra pristatoma kaip vien egzotiška patirtis. J. Kaluinaitė sako, jog niekada nebus taip, kad vietiniai gyventojai lankytųsi jų gyvenamosiose vietose vien dėl kvapą gniaužiančio kraštovaizdžio, įdomumo, kaip jie gyvena, surengtų savaitgalio šeimos kelionių į šiuos regionus.
,,Dažniausiai, kai tu galvoji apie Peru, susimąstai apie Mačiu Pikčiu, bet mūsų pažinimą riboja stereotipai. Neklausiame savęs iš kur atkeliauja tropiniai vaisiai, kakava, kava ir kaip mes veikiame situaciją šioje šalyje. Tada supranti kitą dalyką, kad Peru yra architektūrinis, istorinis, kultūrinis, visam pasaulio kontekste, lobynas. O kaip tai bus paveikta šių stichinių nelaimių?
Tas pats Mačiu Pikčiu regionas nukentėjo nuo lietaus. Turistai buvo evakuoti iš parko. Be viso to yra labai daug architektūrinių statinių, kurie taip pat buvo sugriauti ir tuomet tai ne tik humanitarinė problema. Tai – viso pasaulio paveldo išsaugojimo problema. Jeigu mes norime toliau domėtis, tuo grožėtis, turėtume suprasti šias problemas, bei joms ruoštis ir prisiimti atsakomybę kartu su vietos gyventojais,“ – sako J. Kaluinaitė.
Prisidėti gali ir Lietuva
Pietų Amerika – regionas, kuris Europai, Lietuvai visada atrodydavo labai tolimas kraštas. Nors dabar tarp šių šalių užsimezgęs tiesioginis bendradarbiavimas per tarptautines organizacijas, pavyzdžiui, ,,Caritas“, tačiau Lietuvos humanitarinė pagalba tarptautiniu mastu nyksta, o tai ypač parodo specialistų, kurie galėtų savo pagalbą teikti kitose pasaulio šalyse, trūkumas. Humanitarinė pagalba ir globalus mąstymas dažnai nėra prioritetiniai valstybiniu lygmeniu, o dauguma programų orentuota tik į edukaciją, o ne tiesioginį dalyvavimą. ,,Džiugu, kad aktyviai globaliame kontekste įsitraukia ir dalyvauja NVO organizacijos. Tokius pačius geruosius pavyzdžius turime ir Lietuvoje, kur NVO sektoriui sienos nėra riba,“ – teigia J.Kaluinaitė.
Lietuvoje gyvena daug jaunų žmonių, kurie nori savo veiklą paskirti savanoriavimui ir gerų darbų atlikimui.
,,Labai dažnai išgirstu iš 20 ar 30 metų amžiaus žmonių, jog jie nori prisidėti prie šios geranoriškos veiklos, savanoriauti, dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, tačiau juos stabdo skeptiškas aplinkinių požiūris. Iš tikrųjų, pastebiu dvi šiuolaikinio jaunimo puses.
Pirmoji – nuostabiai aktyvus jaunimas, kuris inicijuoja ir vietines veiklas, nori suprasti jas globaliam kontekste, kritiškai mąsto, vertina ir nebijo imtis iniciatyvos. O antroji pusė – abejingas ir apatiškas jaunimas. Jam trūksta motyvacijos, kai kurie demotyvuojami aplinkinių. Gyvename įdomiame laikotarpyje, kuriame įvyko daug pokyčių. Kartos užaugo visai kitokiose socialinėse ir politinėse sistemose, todėl kartais sunku suprasti ir įvertinti visą esamą situaciją,“ – pasakoja J.Kaluinaitė.
Pasak jos, kitas dalykas, ko labai trūksta mūsų visuomenėje, yra globalus švietimas.
„To pas mus oficialiose mokymosi programose nėra, o būtent per tai atsiranda visas supratimas apie pasaulį. NVO sektorius daug prisidėjo rengiant ir ruošiant globalaus švietimo programą, kuri turėtų būti integruota į švietimo sistemą, tačiau ŠMM praeitais metais programą „numarino“. Tikimės, kad naujoji ministerija ir ypatingai vyriausybė supras, įvertins globalaus švietimo svarbą mūsų piliečių ugdyme“, – sakė pašnekovė.
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
