Islandijoje gandai apie huldufólk – labiausiai šalyje paplitusią elfų rūšį – sklando šimtmečius. Teigiama, kad šie į žmones panašūs padarai gyvena už riedulių, miškuose ir stebuklingoje karalystėje, į kurią patenkama pro kalnus ir urvus.
Visgi mažame Helos miestelyje, esančiame maždaug 145 km į pietus nuo sostinės Reikjaviko, legendos sklinda apie kitokius paslaptingus žmones, kurie ten galėjo gyventi prieš tūkstančius metų. Tie žmonės – ne kas kitas, o vikingai.
2019 m. visuomenei atidaryti Helos urvai kiekvieną dieną priima keletą grupių turistų, kurie atvyksta pasivaikščioti po keturis iš 12 žinomų urvų. Ūkiai, kuriuose jie stūkso, jau daugiau nei 200 metų priklauso tai pačiai šeimai. Nors didžioji urvų istorijos dalis bėgant laikui prarasta – o gal ir niekada nebuvo užfiksuota – šeima sako, kad apie šioje vietovėje esančius urvus žinoma jau beveik 1000 metų.
Ūkiai, kuriuose jie stūkso, jau daugiau nei 200 metų priklauso tai pačiai šeimai.
Kai kurie urvų apžiūrėti atvykę lankytojai iš jų išeina ne tik su galvomis, pilnomis istorijų, bet ir su pilvais, pilnais maisto. Savo vizitą suplanavę iš anksto, jie gali sudalyvauti vienoje neįtikinamiausių gastronominių patirčių ne tik Islandijoje, bet ir visoje Europoje.
Per netoliese įsikūrusį viešbutį „Ranga“ turistai gali užsisakyti urvuose pateikiamą privačią vikingų stiliaus vakarienę. Tokios patirties kaina prasideda nuo 2000 eurų, norint sudalyvauti vakarienėje, viešbutį reikia įspėti prieš savaitę. Maksimalus vienos valgytojų grupės dydis – 8 žmonės.
„Norėjome, kad mūsų svečiai pajustų ryšį su primityviu vikingų laikų islandų gyvenimo būdu“, – sako Eyrún Aníta Gylfadóttir, viešbučio „Ranga“ rinkodaros vadovė, kuriai ir gimė ši idėja.
Nors vikingai iš tiesų urvuose negyveno, manoma, kad juos galėjo naudoti apeiginiams ar dvasiniams tikslams. Atsižvelgus į tai, kaip viešbučio svečiai domisi šiais Skandinavijos kariauninkais, pašnekovei pasirodė tinkama šiuos dalykus supinti.
Kaip Fodors.com sako E.A.Gylfadóttir, urve pateikiamos vakarienės pagrindas yra tradicinė vikingų dieta. Nors tokie patiekalai, kaip žalias mormonas ar žuvies košė, šiuolaikiniams keliautojams gali pasirodyti nepatrauklūs, šiek tiek juos patobulinus jie tampa tikrų tikriausiu delikatesu.
„Niekas tiksliai nežino, kokia buvo vikingų vakarienė, bet turime gerų idėjų“, – teigia E.A.Gylfadóttir. Štai, pavyzdžiui, viešbučio virėjai vikingų valgytas garintas avių galvas pakeitė ėrienos blauzdelėmis, o bulgurą ir džiovintą paliją – rūkytos lašišos „crostini“.
Nors, ko gero, vikingo anuomet desertas nebūtų dominęs, vakarienės urve metu galima gauti ir jo. Virėjai paruošia „skyr“, jogurtą primenančio islandiško pieno produkto, su vietoje užaugintomis mėlynėmis. Tai skanėstas, kurio gamybos metodai beveik nepasikeitė nuo pat Islandijos susikūrimo.
Per vakarienę svečiai susėda prie bendro stalo, valgo iš medinių lėkščių ir geria iš vulkaninio akmens puodelių. Nors ir padėti mediniai įrankiai, žmonės labai skatinami valgyti rankomis.
Kadangi urve būna labai šalta, vakarienės metu vilkima raštuotais vilnoniais megztiniais, apsigaubiama avies kailiu.
Įeinant į silpnai apšviestą urvą, skamba gyva akordeono muzika. Šis instrumentas buvo išrastas tik XIX amžiaus pabaigoje, tad tai nėra ta pati muzika, kurios klausėsi vikingai. Visgi, kaip pažymi viešbučio rinkodaros vadovė E.A.Gylfadóttir, akordeono muzika žmonėms itin patiko bandomosios vakarienės metu, todėl buvo nuspręsta ją groti kiekvienąkart.
