Viskas prasidėjo nuo kelionės po Pietryčių Aziją
2000-aisias aš Sidnėjuje (Australijoje) dirbau IT konsultantu, šiek tiek susitaupiau pinigų, pasiėmiau kuprinę ir nusprendžiau pakeliauti po Pietryčių Aziją.
Per žygius į kalnus Laoso šiaurinėje dalyje, aš užklydau į vietinį Akha kaimelį. Man jame taip patiko, kad net nepastebėjau, kaip praleidau savaitę laiko. Tai buvo nuostabi patirtis, ir nusprendžiau, kad noriu dar daugiau.
Grįžęs namo pradėjau ieškoti informacijos ir galimybių aplankyti kitas, nuo civilizacijos nutolusias bendruomenes. Taip beieškodamas informacijos galiausiai susisiekiau su FUNAI – Brazilijos vyriausybės instituciją, kuriančia ir vykdančia su vietiniais čiabuviais susijusią politiką.
Tad dar tais pačiais metais nuskridau į Amazonės sostinę Manausą, kad susitikčiau su vietiniu Tukanų genties atstovu.
Šie kontaktai man labai pagelbėjo organizuoti visus logistikos klausimus ir būsimai kelionei reikalingas priemones. Jis man patarė įsigyti dovanų bendruomenių vadams, pavyzdžiui: žvejybos tinklų, metalinių puodelių, cigarečių ir mačečių.
Viską suderinęs ir įsigijęs reikiamus dalykus, aš buvau pasirengęs kelionei. Ir po penkių skausmingos kelionės dienų, maždaug 50 mylių (apie 81 km) upe aukštyn nuo São Gabriel da Cachoeira, pagaliau pasiekiau Tukanų gyvenvietę ir buvau šiltai priimtas. Man tebuvo 23-eji metai, ir kelios sekančios savaitės su šiais žmonėmis pakeitė visą mano gyvenimą ir karjerą.
Protas ir kūnas prisitaiko geriau, nei jūs manote
Atvykus į šią vietą – man viskas buvo sunku. Nebuvo jokios romantikos ar šlovės. Greitai supratau, kokia čia gamta natūrali ir tuo pačiu man sunkiai pakeliama.
Visą dieną aplinkui galvą zuja vabzdžių debesys ir nuolat kanda. O kadangi nėra kur nuo to pasislėpti, lieka tik viena – juos ignoruoti.
Artėjant vidurdieniui pasidaro taip karšta, kad net sunku šią kaitrą ištverti. Bet kokia fizinė veikla tampa praktiškai neįmanoma. Net visiškame pavėsyje siaubingai prakaitavau, ir jei nevartočiau vandens – labai greitai dehidratuočiau.
Po pietų prasideda liūtys, ir jos tokios intensyvios, kad girdisi tik vandens riaumojimas. Nuo tokio kiekio vandens pasislėpti praktiškai neįmanoma, tad dažniausiai sėdėdavau, visas permirkęs drebėdavau ir laukdavau. Laukdavau, kol šis lietus baigsis.
Vabzdžių kandžiojimai, tekantis lietaus vanduo per šiaudinį stogą ir kietos šaknys po manimi – miegojau mažai.
Praėjusi savaitei aš jau buvau pavargęs, kentėjau nuo bado ir drebėjau nuo tų neįtikėtinų karščio-šalčio bangų. Bet antrąją savaitę įvyko kažkas stebuklingo. Aš buvau toks išsekęs, kad pagaliau iš tikrųjų užmigau.
Šią pamoką išmokau labai gerai ir ją pritaikiau iškilus kitiems iššūkiams, įskaitant ir versle.
Nuo įmonės mažėjimo iki papildomų lėšų pritraukimo ir augimo – kartais psichologinis spaudimas atrodo neįveikiamas. Kai susiduriu su tokiomis problemomis – aš prisimenu džiungles.
Vienas už visus, ir visi už vieną
Kai esi potencialus maisto šaltinis kitiems jūsų aplinkos gyventojams, pradedi į viską žiūrėti kitaip. Aš Tukanų gyvenvietėje buvau tik kelias savaites, bet pamačiau, jog mane svetingai priėmusiems tukanams rasti maisto yra nepaprastai sudėtinga užduotis. Siekiant apsaugoti gyvenimo kokybę, gentis turi specializuotis (pasiskirstyti) užduotis ir dirbti išvien.
Mėsa – tikra retenybė. Gali užtrukti dienas, kol pavyks ką nors sumedžioti. Pagrindinis bendruomenės maistas yra maniokas – šakninė daržovė, kuri dar žinoma, kaip kasava. Ir ją paruošti maistui yra labai sunku. Reikia laiko, kol tradiciniais būdais iš produkto pašalinami toksinai ir galiausiai maniokas tampa tinkamu vartoti.
Visų šių kasdienių kliūčių įveikimas reiškė, kad reikia nuolatos dirbti. Visi, su kuriais susitikau, turėjo tam tikrų specializuotų žinių ir vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie bendros bendruomenės gerovės. Nepaisant to, kad ligos, nelaimingi atsitikimai ir mirtis buvo įprasta realybė, gentis atrodė, kaip labai koordinuotai veikianti organizacija. Ši pamoka man išliko visam gyvenimui.
Visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio
Savaime suprantama, kad džiunglėse nėra mobiliojo ryšio signalo, rozečių ir „WiFi“. Viso to, be ko šiuolaikinis skaitmeninis žmogus negali gyventi.
Buvau visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio ir dėl to nebuvo nieko kas mane galų mane blaškytų. Tai buvo dar prieš į sceną įžengiant išmaniesiems telefonams, bet aš buvau 23-ejų metų amžiaus ir puikiai žinojau, ką reiškia įvairios skaitmeninės pramogos.
Šie technologiniai privalumai tada buvo svarbūs, o šiomis dienomis jų reikšmė yra dar didesnė. Tačiau ką daryti, kai esi džiuglėse ir niekaip negali susisiekti su išoriniu pasauliu?
Iš pradžių vienintelis dalykas, apie kurį galvojau, – kaip aš nekenčiu šios baisios vietos. Ir kodėl aš taip galvojau? Nes neturėjau jokių priemonių sustabdyti savo negailestingam nusivylimui ir savigraužai – bent jau per pirmąsias kelias dienas. Po vienos vakarienės pagaliau šie jausmai ir mintys mane paliko ramybėje.
Kas nukreipė mano dėmesį? Aš tiesiog pradėjau galvoti apie svarbesnius dalykus, tokius kaip šeima, bendruomenė, meilė, tikslas. Aš iš tikrųjų buvau sukrėstas, kad visa tai kilo iš mano pačio galvos, nes dar niekada taip aiškiai apie visus šiuos dalykus negalvojau. Niekada mano mintys apie šiuos dalykus dar nebuvo tokios aiškios. Niekada sau nesuteikiau progos į šiuos dalykus pasižiūrėti taip giliai.
Tiesą sakant, iš pradžių mane tai netgi gąsdino, bet neturėdamas kito pasirinkimo, aš suvokiau, kad šios mintys mane daro stipresniu, labiau vertinančiu artimuosius ir harmoningesniu.
Ir kuo toliau, tuo mažiau kreipiau dėmesį į tai, kas pirmosiomis dienomis man kėlė rūpesčius. Galiausiai aš jų visai nepastebėjau.
Perspektyva yra viskas
Turbūt didžiausia šios patirties suteikta pamoka buvo susijusi su mano ateitimi. Mano gyvenimas kardinaliai skyrėsi nuo Amazonės gyventojų kasdienybės.
Nesvarbu, kokio sudėtingumo ir spaudimą sukeliančias situacijas aš buvau patyręs anksčiau – net ir atsižvelgiant į neviltį, kai mano įmonė neatitiko išsikeltų lūkesčių – dabar aš žinau, kad tai menkniekis, palyginus su išgyvenimo Amazonėje realijomis.
Tas mėnuo, kurį praleidau džiunglėse, mane gerokai greičiau nei kitus 20-ečius išmokė nustoti savęs gailėtis ir suvokti, kokią turiu didžiulę privilegiją dirbti biure su žmonėmis, kuriuos gerbiu dėl to, kas mus sieja. Esu dėkingas būdamas protingų, motyvuotų ir savo darbu besirūpinančių žmonių komandos dalimi. Mano susitikimas su Tukanų žmonėmis tapo gyvenimo ir karjeros kompasu.
Grįžęs namo prisijungiau prie JAV Taikos korpuso ir kitus dvejus metus buvau šios organizacijos savanoris Rumunijoje. Negalėjau būti dar geriau pasiruošęs.
Kai viskas buvo iš manęs atimta, aš supratau ką tai reiškia, ir kai man sunku, dabar aš tai prisimenu – kad gali būti dar sunkiau. Sudėtingiausia Amazonėje praleistų savaičių patirtis – sunkiausia mano gyvenime iki šiol – dabar tarnauja kaip gairės tolesniame mano gyvenimo kely.
*Sedariusas Perrotta – generalinis „Shelf“ direktorius – vadovavo ir įkūrė technologijų komandas visame pasaulyje, įskaitant Filipinus, Rumuniją, Ukrainą, Australiją, Vašingtoną ir Niujorką.
