Nors tikrąja to žodžio prasme po dvejų su puse metų sugrįžau į namus, tačiau Nairobio gatvėse jaučiuosi toks pats neapsiplunksnavęs baltaskūris, kaip ir daugelis kitų vakariečių. Kad ir koks „Hemingvėjus“ manytum be esąs, Kenija vis tiek sugebės iškrėsti pokštų, pažerti perlų ir šukių (šiukšlių) po kojomis.
Skrosdamas kenijiečių minias sostinės gatvėse vis galvojau kiek viščiukų galvų reiks nukirsti ir kiek ožkų paskersti šį kartą, kad vėl pasijusčiau bent kiek savas šioje tropinėje savanų, dykumų ir kalnų žemėje, kur gyvena per 40 genčių ir 40 milijonų skirtingų žmonių.
 |
| M.Vadišio nuotr./Miesto parke kartu su kitais pietų pogulio prisnūdusiais |
Atvykau į Keniją ne tik atostogauti, lankyti draugų, prie pulo stalo aplošti vietinių dievukų, diskotekose pašokdinti kalenjinų ar kikujų merginų, rašyti pasakojimų ir gerti saldžių mango sulčių. Išsikėliau sau tikslą ateinančiais metais įsikurti žaliuojančio kanjono papėdėje ir išmokti visko, ko gali mane pamokyti ši raudona žemė – prisijaukinti Keniją taip, kad skurdi kasdienybė ir gamtos išdaigos nebeplėstų baimės ir nuostabos vyzdžių. Visa kita čia – Rojus žemėje.
Šalies Šiaurėje prie Turkanos ežero užgimė pirmasis pasaulio žmonių protėvis. Dirbant 2010 metais Eldoreto bendruomenėje mano galvoje atsirado ir 15min.lt rubrikos „Pasaulis kišenėje“ kontūrai. Tad sveiki sugrįžę į įkvepiančią Afrikos žemę! Kiti sako, kad tai pulsuojanti žemyno širdis.
Kenijos „perlų“ rankiotojai
 |
| M.Vadišio nuotr./Pusryčiai somaliečių restorane |
Kenijos „perlų“ rankioti šį kartą atvykome dviese su geru bičiuliu Antanu. Racionalus, sarkastiško požiūrio į gyvenimą nestokojantis bankininkas buvo mano mokyklos draugas. Dabar – pirmas klientas nuotykinių kelionių į Keniją versle. Jei pavyks Rytų Afrika užkrėsti prie norvegiško komforto ir skandinaviškos tvarkos pripratusį banko tarnautoją – mano kelionių vadovo darbui čia jau bus galima dėti riebų kaip smauglį pliusą.
Pats Kenijoje nebesivarginu per daug taisyti savo vardo, kai net geriausi draugai jį ištaria „Nicholas“. Antanas savąjį susitrumpino iki itališkai skambančio – Tony. Dėl Lietuvos pavadinimo ištarimo ir kartojimo kiekviename žingsnyje nusprendėme iš viso nebesijaudinti. Reiks – būsim ukrainiečiai, australai, slovėnai ar dar kas nors. Nustebinkit. Tonis pasiūlė būti rumunais.
Taip aukštas, maratonininko sudėjimo, perdėm nostalgiškas ir Afrikos kvapų, skonių, garsų išsiilgęs Nicholas bei juokelius apie žydus ir juodaodžius mėgstantis, daugumos vaisių ir žvėrių nepažįstantis Tonis išsilaipino Afrikoje. Bagažas pasiliko kažkur Turkijoje. Mažoje kuprinėje ant pečių – dienoraštis, kompiuteris, fotoaparatas ir iš Lietuvos prigriebtos žieminės pirštinės...
 |
| M.Vadišio nuotr./Nairobio centras |
Pasaulio pabaiga, Kūčios, Kalėdos ir daug kitų progų užklupo mus čia – kur tropiniai karščiai ir lietuviški lietūs. Per tris savaites nuvažiavęs šalyje 2500 km, žvelgdamas į viską jau pripratusiu prie žalumos žvilgsniu, stengiausi atrinkti pačius didžiausius Kenijos „perliukus“ ir parvežęs tėvynėn žeriu juos jums ant stalo.
Kaip Kenija prijaukina baltąjį
Kenija jaukinasi ne visus baltuosius. Daugeliui atskrendančių į šią šalį baltaodžių net neužtenka laiko ir erdvės akis į akį susitikti su tikrąja Kenija. Skrydis, viza pasų kontrolės poste, prie išėjimo iš oro uosto laukiantis turistinis autobusiukas, safaris (įvairios jo atmainos), masajų suvenyrai ir vietinis „Rumšiškių muziejus“, pabaigai viską pasaldinantis baltas paplūdimys ir delfinai Indijos vandenyno pakrantėje.
 |
| M.Vadišio nuotr./Šeimos sekmadienis Nairobio parke |
Vakarietiškas/japoniškas Kenijos vartojimas toks paviršutinis, jog galėtų būti palygintas su plombyro ledų porcija aplieta šokoladu. Didžiulės rausvų nuo saulės žmonių masės nuvalgo šokoladą nuo viršaus, o visą kitą su popierėliu išmeta šiukšlinėn.
 |
| M.Vadišio nuotr./Nairobio konferencijų centras |
Ir tebūnie. Visada atsiras, kas pakels ledus ir suvalgys juos su visu vafliu ir dar popierėlį įsiklijuos į gyvenimo dienoraštį. Taip mes oro uoste ramiai atsikratėme taksi vairuotojų, sėdome į tarškantį, griausmingą autobusą ir konduktoriui pasikabinus ant durų staktos laukan berėkiant „Iširini, Iširini... (20, 20...)” pajudėjome link Nairobio centro.
 |
| M.Vadišio nuotr./Nairobio priemiestis |
Purvini Nairobio priemiesčiai slenka pro akis. Tolumoje dygsta dešimtys naujų, tamsių daugiabučių, o pakelėje užlieti tonomis plastikinių šiukšlių likimo valiai palikti ramsčiuojasi šimtai sukrypusių medinių kioskelių. Lyg nudraskyti perukai ant jų viršaus vėjyje plaikstosi rusvas polietilenas. Kas dešimtam kioskeliui pasisekė, jame kaip kokiame bitės koryje užsimezgusi gyvybė. Arbatos pakeliai, šlepetės, dar daugiau plastmasių ir buičiai ne per daug reikalingų daiktų parduodama ten. Turtingesni parduoda ananasus, mango ar bananus krūvomis sumestus ant lietaus ištaškytos žemės. Kaip taip atsitiko, kad vaizdą iš kelionės prieš dvejus metus įsivaizdavau daug gražiau, tvarkingiau?
 |
| M.Vadišio nuotr./Viena iš Nairobio autobusų stočių |
Sąmonė žaidžia lygiai tokį patį „neatpažįstu“ žaidimą man valgant kapotos ožkienos troškinį, septynias valandas sėdinti pergrūstame matatu autobusiuke, kai nutirpsta viskas žemiau juostos, vaikštant sutemusiomis Nairobio, Kisumu ar Eldoreto gatvėmis ar ant rankų kimbant klijus uostantiems benamiams vaikams. Net ir žemė atrodo daugiau išdžiūvusi ir nugeltusi nei prieš dvejus metus. Tik vėliau sužinojau, kad tai vieni lietingiausių metų per pastarąjį dešimtmetį... Po šimts!? Papurtau galvą.
 |
| M.Vadišio nuotr./Pakeliui į Kisumu |
Net nebandau įsivaizduoti, kaip pirmomis dienomis Kenijoje jaučiasi Tonis. Kiaurai žvelgiančios baseto akys išduoda nemažai. Mane bent jau į priekį stumia visi geri prisiminimai. Antanas pėdindamas iš paskos triukšmingomis turgaus gatvėmis, vaduodamasis nuo priekabiautojų, peržengdamas leisgyvius valkatas, taip pat stengiasi įsikibti į jam visiškai nieko nereiškiančius mano prisiminimus apie „Rojų žemėje – Keniją“.
Tokios štai pirmos trys mūsų dienos Kenijoje. Maždaug tiek laiko nuobodžiai ir sunerimus reikia belstis į Afrikos duris: „Atvers-neatvers-atvers-ne...“. Kenija nesivargina atidaryti durų turistams – leidžia jiems save nufotografuoti iš išorės, pamojuoja pro langą ranka, ištaria „Jambo, hakuna matata“ ir gražiai susodinusi patenkintus į automobilį palydi link oro uosto. Kenija pakankina ir atkakliuosius, kuriems nerūpi išorė ir labai smalsu užeiti vidun. Tačiau kai Kenija tave įsileidžia – geriausias gyvenimo nuotykis Rytų Afrikoje garantuotas.
 |
| M.Vadišio nuotr./Belaukiant draugo Kisumu parke |
Trečias pagal dydį Kenijos miestas Kisumu, šalia didžiausio Afrikoje Viktorijos ežero. Pavargę po 300 km kelionės iš Nairobio gurkšnojame kokakolą miesto parke, už nugaros į valdžios rinkimus kovo mėnesį ateiti kviečiančioje palapinėje mergina rėkia į mikrofoną dainą, muzika groja sau atskirai nuo lūžtančio balso, pavėsyje susėdusios senos moteriškės ir garbingi „mzė“ ponai klausos. Net už šimto metrų nuo traškančių kolonėlių neįmanoma susikalbėti.
 |
| M.Vadišio nuotr./Antanas gaivinasi Fanta Kisumu parke |
Tonis prisidėjęs kumštį prie burnos, kad per daug nematyčiau, ką sako, buvo beprunkščiąs kažką panašaus į „gal geriau Lietuvoje reikėjo likti...“, kai pavėlavęs dvi valandas pasirodė Josiah Otieno. Juodžiausias Lou genties draugas kokį tik pažįstu. Kenija pagaliau atidarė duris ir su nuostabos bei šypsenos iškreiptu veidu tarė: „Eiiii, Nicholas, you are back“.
Iš tiesų, aš grįžau...
(Laukite tęsinio...)
