Žymiausio pasaulio politiko močiutė gyvena netoli Kisumu, o paklausus daugelio Luo genties žmonių vardo, pirmiausiai jie prasitaria esantys giminės Obamoms. Josiahas nepanašus į plepius savo gentainius ir retorika nė iš tolo neprimena vieno geriausių pasaulio oratorių, koks yra JAV prezidentas. Nors ir seniai nesimatėme, Josiahas tesugeba Luo genčiai būdingu laibu „Eiiich“ ištiktuku nusistebėti mano netikėtu sugrįžimu į Keniją ir pasveikinti Tonį. Visą kitą pasakojimą reikia su geromis replėmis tempti iš burnos už liežuvio. Tiek kiek tvirtai laikiau tas reples, toks šis pasakojimas ir gausis.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Du draugai |
Šioje dalyje mažas miestelis Katito ir Luo genties Otienų šeimos gyvenimas kaime – netoli nuo žymiojo Masai Maros nacionalinio parko pilno įvairiausių gyvūnų, tačiau visai nepanašus į reklamines Kenijos atvirutes.
Skerstos ožkos puota Katito
„Katito“ viena iš vietinių kalbų reiškia sankryžą. Tad į vieną pusę pažvelgus kelias driekias link Viktorijos ežero ir Kisumu, į kitą – link sienos su Tanzanija, o trečiasis kelias veda žemyn link Masai Maros parko ir tolyn link sostinės Nairobio. Šiame mažame pakelės kioskelių miestelyje su keliais didesniais pastatais mes atsidūrėme naktį.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Katito |
Sėdame ant taksi-motociklų (svahili klb. Piki-piki) ir grojant vairuotojo izoliacine juosta prie vairo pritvirtintai radijai naktine Afrika riedame link Otienų sodybos. Gruodžio vidurys, švelnus šiltas naktinis Kenijos ir pasaulio pusiaujo brizas laižo veidą. Užverčiu galvą aukštyn – žvaigždžių skliautas, atrodo, nusileidęs bent jau 5000 km arčiau manęs. Tokiomis akimirkomis visada užplūsta banalus gyvenimo džiaugsmas, pasaulis be sienų, visas jis po motociklo ratais ir mano kojomis. Neabejoju, kad tokia patirtis turėjo ir Toniui Afriką nudažyti jau visai kitomis spalvomis nei pirmosios dienos. Nes tik dėl tokių akimirkų mes ir judam pirmyn.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Otienų šeimos sodyba |
Tarp kaktusų ir įvairių krūmų gyvatvorių pasiekiame Josiaho tėvų kiemą. Pats jis irgi teiraujasi vietinių motociklininkų kelio, nes pastarąjį kartą pas tėvus lankėsi prieš dešimt metų. Iš esmės, ir dabar iš Tanzanijos atvyko tik dėl to, kad Kenijoje lankausi aš, dvejus metus nematytas draugas iš Europos ir potencialus verslo partneris. „Kodėl?“, – vėliau klausiu Josiaho. „Kad darbai... Plius labai daug pinigų išleidžiu čia atvykęs, dabar visas mano gyvenimas Tanzanijoje“, – paprasčiausius pasiteisinimus, kokius tik sugalvojo žeria Josiahas. O gal tiesiog taip ir yra, jis paprasčiausiai gaili laiko ir pinigų, o giminių turi per daug, kad atsimintų visų vardus... Kenijoje vakarietišką suvokimą – dorovinį, šeimos santykių, verslo ir įvairių dalykų žadėjimo bei tesėjimo – reikia apversti aukštyn kojomis.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Otienų namo vidus |
Už tad mūsų, baltųjų, atvykimas Otienų šeimoje suteikė dar daugiau džiaugsmo nei sūnaus paklydėlio pasirodymas. Žodis „karibu“ (sveiki atvykę) nuskambėjo gal tūkstantį kartų, susijaudinę ir grąžydami rankas šeiminykščiai nieko labai daugiau ištarti ir negalėjo. Tik Josiaho tanzanietė žmona Lydia, tokia pati viešnia šiuose namuose, girdėjusi apie mus iš vyro pasakojimų, jautėsi daug laisviau. Smagiai kalbino svahili kalba, pažadėjo jos daugiau pamokyti, kai apsilankysiu Tanzanijoje, pasakojo apie save ir įdėmiai su gražia šypsena veide klausėsi mūsų istorijų. Visiškas kontrastas visada kažką slepiančiam ir tyliam Josiahui Otieno ir visai šiek tiek pasimetusiai jo giminei.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Karštyje svarbu greitai sudoroti skerdieną |
Visgi kitą dieną prasidėjo tikra puota. Iš 40 mažų kenijietiškų ožkų buvo išrinktas vienas stambesnis patinas (niekuo labai iš pažiūros nesiskiriantis nuo ožkos), į akmenį pagaląstas peilis ir vieno iš pusbrolių meistriškai staigiai perrėžta gyvūno gerklė. Dar vienas dūris į stubrą ir smegenis, kad nesikankintų. Tada jau valandėlė odos dyrimui, atsargiai išpjauta tulžies pūslė, kad pratrūkusi neapkartintų mėsos. Afrikietiškos ožkos dvigubai ar net trigubai mažesnės už lietuviškas, tad sukapojus į gabalus liko tik nedidelis puodas skerdienos. Kaip tik šeimai ir svečiams pietums bei vakarienei.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Brolio žmona paruošė didelę dalį valgio |
Skerdikai išsipjovė savo grobį – sėklides bei tris šonkaulius – ir nuėjo jų skrudinti ant žarijų, o šeimos moterys pradėjo ruošti troškinį. Jis paprastas – druska, pipirai, kelios daržovės ir šviežia minkšta mėsa. Prie ožkienos ant žarijų įkaitintoje keptuvėje kepami čiapati blynai, ruošiama ir ugali – kukurūzų miltų košė/duona. Ilgai ant ugnies garinant vandenį iš košės ir intensyviai minkant gaunasi skani, soti „popkornų“ kvapo pilna minklė. Imi jos gumuliuką, rankoje suminkai, dažai į ožkos troškinį ir burnon. Tonis mieliau renkasi europiečiams įprastesnius čiapati blynus, o štai aš Kenijoje nebegaliu be ugali. Visi vietiniai pamaloninti juokiasi, kai baltasis godžiai kemša niekuo neypatingą kukurūzų košę, tačiau lengviau virškinamo, sotesnio, tiek daug energijos suteikiančio maisto Afrikoje ir negalėčiau sugalvoti.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Boriso atėjo aplankyti brolis |
Viskas tradiciškai užgeriama „kokokola“ arba „fanta“. Šių limonadų net kaimelyje gyvenanti šeima turi dėžėmis. Tai vienintelis saldumynas, atgaiva ir desertas ir dideliems, ir mažiems nuo Kenijos iki Vakarų Afrikos.
Josiaho paslaptys
Po valgio – „siesta“. Tik keturis kartus ilgesnė nei Ispanijoje. Visi apsnūdę, dar mažiau kalbūs. Josiaho tėvas Borisas džiaugiasi, kad nereikia eiti į darbą kelių tiesimo kompanijoje – direktorius leido tokia proga pabūti su šeima. Atvažiavęs ir geriausias Josiaho draugas Isaacas, gyvenantis kalnuose bei dėstantis žemės ūkio institute. Aukščiausias kenijietis, kokį teko matyti – vos ne dviejų metrų ūgio. Mama ir brolio žmona tvarkosi po pietų, tanzanietė Lydia žaidžia su dukrele Morin, namelio skardinis stogas cinksi nuo vidurdienio karščio, o aš bandau iš Josiaho išplėšti dar kelis vangius žodžius.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Lydia ir Josiahas |
„Tanzania is very good (labai gerai), Mykolas“, – vis tą pačią hipnotizuojančią mantrą apie Kenijos kaimynę kartojo Luo draugas. Prieš du metus, mums pabaigus jaunimo sporto užimtumo projektą Eldoreto bendruomenėje, žemės ūkio specialybę universitete įgijęs Josiahas persikėlė gyventi į didesnę, dar daugiau galimybių suteikiančią Tanzaniją. Joje viskas pigiau nei Kenijoje, joje matatu autobusiukai važinėja greičiau, joje ilga Viktorijos ežero pakrantė, žymusis Serengečio parkas, ir dar daugiau ekologinių, socialinių problemų, kurias reikia spręsti. Iš to aišku galima uždirbti ir pinigų
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Nuotrauka atsisveikinimui |
.
Jau Kenijoje Josiahas stebino savo veiklos platumu: turėjo savo motociklą, kurį nuomojo piki-piki taksistui, turėjo ir matatu autobusiuką, kuris kiekvieną dieną kursavo iš Eldoreto į Nairobį, taip pat parduotuvę Eldoreto pakraštyje, buvo dirbęs Kongo Demokratinėje Respublikoje, Sudane, Etiopijoje, Kenijoje aplankęs ir statęs mokyklas nuo dykumų iki Indijos vandenyno pakrantės, projekto metu Eldorete pasodino 200 tūkst. medžių.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Rodau kokia balta žiema Lietuvoje |
Tanzanijoje per du metus ta pati istorija: viešbučio statybos Muanzoje šalia Viktorijos ežero, privati mokykla pradinukams, nacionalinis projektas siekiantis išmokyti Tanzanijos ūkininkus tvenkiniuose auginti žuvis, žvejybos kompanija ežero pakrantėje, nevyriausybinė organizacija, skrydžiai į Dar es Salamą (Tanzanijos finansų sostinę), namo statybos šalia Serengečio parko. „Eiiich“, – dabar jau numykiau aš iš nuostabos.
Bandžiau aiškintis kokie šio aktyvaus verslininko uždarbiai, tačiau 100 Kenijos šilingų yra 1800 Tanzanijos šilingų. Ir tai tik 3,5 lito. Pabandykit visas šias sumas iš atminties versti Kenijos, Tanzanijos šilingais, tada doleriais ir eurais, o galiausiai litais. Ir pačiam velniui galvą suskaustų, Josiahas irgi greitai pasimeta. Bet tūkstantį kitą litų per mėnesį jis uždirba – investuoja toliau ir klastingai šypsos – „Tanzania is very good, Mykolas“.
 |
|
M.Vadišio ir A.Šavinio nuotr./Neapsiėjome ir be traumų |
Šis apsilankymas pas Luo genties draugą mane dar labiau prisiuvo prie Rytų Afrikos – vietos, kur viskas įmanoma. Užtvirtindamas savo naujus planus, vakare leidžiantis saulei sužaidžiau su vietos vaikais futbolą (iš plastikinių maišelių padarytu kamuoliu), suvariau avis bei ožkas į tvartą ir, ant medžio šakos pamautus, žarijose pasiskrudinau paskutinius mėsos gabaliukus likusius nuo pietų. Naktis, nėra elektros, čirškanti mėsa, žibintuvėlis ir Otienų šeimyna aplink. Ryt grįžtu į tikrus namus – kalnuose įsikūrusią maratonininkų sostinę Eldoretą. O po metų jau planuoju nukeliauti ir į Tanzaniją.
