Darius Mikalauskas su Tailandu susipažino prieš keliolika metų, o šiandien šį egzotišką kraštą laiko savo antrais namais. Su tailandiete šeimą sukūręs lietuvis pasakoja, kokie keliai jį atvedė į šią tolimą šalį, kaip sekėsi įsilieti į svetimą kultūrą ir kaip atrodė jo iškilminga tailandietiškų vestuvių šventė.
Kviečiame skaityti pirmąją nuoširdaus ir išsamaus Dariaus pasakojimo dalį!
Pirmieji įspūdžiai Tailande
Mano pirmoji pažintis su Tailandu įvyko 2007 metais. Tradiciškai į Tailandą užsieniečiai atvyksta arba privilioti jo gamtos, arba žmonių, paprastai moterų, grožio. Aš buvau iš pastarųjų, nors mano kelias buvo kiek neįprastas. Pietryčių Azijos moterys, kaip kažkas tolimo, labai gražaus ir egzotiško, svajonėse mane žavėjo nuo labai ankstyvo amžiaus.
Pamenu, būdamas vos keliolikos metų kažkokiame straipsnyje perskaičiau, kad tikimybė sukurti šeimą su kitos rasės atstovu statistiškai yra mažesnė nei 2 procentai. Jau tada galvojau, jog man tokia tikimybė turėtų būti kokie 70–80 procentų. Bet realiai daugiau su kitų kultūrų moterimis susidūriau tik 2005 m. išvykęs gyventi į Didžiąją Britaniją.
Neužilgo paieškos mane atvedė į angliškas tajų pažinčių svetaines.
Kadangi realybėje jos vis dar atrodė tokios pat žavios kaip ir lietuviškose svajonėse, neužilgo paieškos mane atvedė į angliškas tajų pažinčių svetaines. Ten po pusmečio bendravimo su viena tailandiete mergina nusprendėme, kad būtų smagu gyvai susitikti, tad nusipirkau lėktuvo bilietą ir išskridau į Bankoką, kur tuo metu gyveno mano naujoji draugė ir jos šeima.
Buvo 2007 rugpjūtis. Pirmasis „iPhone“ išvydo pasaulį vos prieš mėnesį ir normalių žmonių gyvenimo dar nebuvo pakeitęs, tad informaciją tais laikais mes rinkdavome namie per personalinius kompiuterius, o kelionėse padėti galėjo tik spausdintiniai kelionių gidai, žemėlapiai ir žodynai.
Bet aš iki to laiko jau buvau truputį autostopu pakeliavęs po Europą, visose naujose šalyse jaučiausi labai patogiai, tad ir dėl kelionės į Tailandą per daug nesukau galvos: dar viena iš daugelio šalių, kurią aplankysiu, kas ten gali būti labai naujo? – mąsčiau sau. Juolab, kad mane turėjo pasitikti oro uoste.
Kaip aš tada klydau! Pirmieji įspūdžiai prasidėjo dar skrydžio metu. Skrydis buvo su Indijos valstybinėmis oro linijomis, su persėdimu Mumbajuje. Indijoje lėktuvas leidosi vakare ir po kelių valandų kitas lėktuvas jau turėjo kilti į Tailandą, bet skrydis buvo kelis kartus atidėliojamas ir galiausiai išskridome tik prieš vidurdienį.
Vaizdai, pamatyti tuometiniame Mumbajaus tarptautiniame terminale, įtikino mane pažintį su Indija visiems laikams palikti mano mėgtoms kelionių laidoms ir Bolivudo filmams. Šį įspūdį tik sustiprino lėktuvui kylant išvysti neaprėpiami lūšnynų masyvai.
Po kelių valandų lėktuvui ėmus leistis, pro langą ėmiau dairytis, koks tas Tailandas, ir stipriai nusivyliau išvydęs tuos pačius Mumbajuje matytus neaprėpiamus lūšnynų ir pilko purvo masyvus. Laimei, tuo metu pilotas pranešė, kad mes leidžiamės į Delį, keleiviai į Bankoką prašomi pasilikti lėktuve.
Pajutau, kad su šia šalimi, priešingai nei su Indija, tikrai susidraugausiu.
Dar po kelių valandų, jau leidžiantis saulei, lėktuvas išties ėmė leistis į mažiau nei prieš metus baigtą statyti ir tuo metu buvusį vieną moderniausių pasaulyje Bankoko Suvarnabumio oro uostą. O aš, pro langą stebėdamas modernias daugiaeiles autostradas, tvarkingus naujus priemiesčių kvartalų blokus ir į tolį besidriekiančius žaliuojančius laukus, pajutau, kad su šia šalimi, priešingai nei su Indija, tikrai susidraugausiu. Ir tas pirmas teigiamas įspūdis apie Tailandą mane lydi iki šiol.
Pamenu ir pirmą neužmirštamą kelionę jau sutemų apgaubto vakarinio Bankoko gatvėmis taksi automobiliu iki viešbučio. Tuomet Tailando keliuose populiariausias keliavimo būdas automobiliais vis dar buvo sėdint pikapo gale, motoroleriai kelkraščiais važinėjo į abi puses netgi autostradose, o senoviniai sunkvežimiai atviromis kabinomis vis dar sudarė nemažą dalį krovininio transporto.
Visas šis kelių chaosas kartu su pro langą besiveržiančiais vakarėjančio miesto gyvenimo vaizdais, garsais ir kvapais paliko labai stiprų pirmą Bankoko įspūdį, kartu bauginantį ir žavintį.
Kitą rytą į viešbutį manęs pasiimti dienos ekskursijai po Bankoką atvyko mano draugė su broliu (pirmas iš tūkstančio dalykų, kurių nežinojau apie Tailandą – jų kultūroje jauna mergina niekada neis susitikti su priešingos lyties draugu viena). O vakare buvau nuvežtas susitikti su visa šeima į lauko restoranėlį, kur šeimininkavo mano draugės mama.
Čia aš labai greitai supratau, kad sąvoka „šeima“ Tailande paprastai apima ne tik mamą, tėtį bei brolius ir seseris, bet dėdes, tetas, pusbrolius, pusseseres ir t. t.
Vakarojant ant stalų buvo patiekta jų ir aplinkinių restoranėlių įvairių Tailando regionų virtuvių maistas, skirtas vietiniams gyventojams (per dvi savaites gyvenimo tame Bankoko rajone taip ir neišvydau nei vieno baltaodžio – nei vietinio, nei turisto), kurį ragaudamas supratau iki tol klydęs manydamas, kad mėgstu aštrų maistą. Paaiškėjo, jog aš tiesiog nežinojau, kas yra išties aštrus maistas.
Sąvoka „šeima“ Tailande paprastai apima ne tik mamą, tėtį bei brolius ir seseris.
Pats pažinčių vakaras praėjo puikiai, nepaisant išankstinio atsargaus priešiško nusistatymo, aš savo draugės šeimai patikau, ir jie kiek netikėtai pasiūlė apsistoti jų namuose. Taip prasidėjo mano tikroji pažintis su Tailandu ir jo žmonėmis.
Per dvi savaites praleistas su tailandiečiais aš ne tik galėjau iš vidaus stebėti jų šeimos ir aplinkos gyvenimą, susipažinti su Bankoku, bet ir kartu vykau į kelių dienų išvykas į netolimus gražius Tailando regionus, tokius kaip senoji Tailando sostinė Ajutaja, Hua Hino regionas, Pataja.
Tik visos tos kelionės buvo labai nepanašios į įprastas pažintines keliones, o tipiškos tailandiečių šeimos kelionės, kai keliaujama 2–3 pikapais 15–20 žmonių, kartu leidžiamas laikas, kartu apsistojama dideliuose svečių namuose, kurių nerasi jokiuose angliškuose kelionių giduose ar internetiniuose tinklapiuose, daug dėmesio skiriama bendram valgymui ir linksminimuisi.
Atostogų laikas praskriejo tarsi viena akimirka ir atėjus laikui vykti namo, akyse kaupte kaupėsi ašaros – jausmas patirtas nemažai daliai Tailando lankytojų, netgi nepaliekančių ten sau artimų žmonių. Natūralu, kad parvykus norėjosi vėl kuo greičiau grįžti į Tailandą, pas sau brangius žmones. Tad per ateinančius 1,5 metų dar 2 kartus lankiausi Tailande ir gyvenau su mane priėmusia šeima.
Mūsų santykiai su drauge neperaugo į aukštesnę pakopą.
Tų kelionių metu patyriau daug naujų įspūdžių ir pažinčių su Tailando kultūra ir gyvenimu, įskaitant neužmirštamą kelionę į Tailando šiaurės rytus, Nong Kajaus miestą, švęsti svarbiausios tajų šventės Songkran. Ir nors dėl skirtingų ateities vizijų mūsų santykiai su drauge neperaugo į aukštesnę pakopą, aš nuoširdžiai pamilau tiek mane priėmusią šeimą, tiek ir didžiąją dalį Tailande sutiktų žmonių bei pačią šalį.
Tai skatino ir būnant namuose stengtis geriau pažinti Tailandą ir suprasti jo žmones, jų mąstyseną bei papročius. Man tai pasiekti labiausiai padėjo budizmo ir jo istorijos studijos. Nes kaip visa Europos kultūra ir papročiai stovi ant dviejų pagrindinių uolų – graikų filosofijos ir krikščionybės, taip vienas pagrindinių raktų suprasti tajų kultūrą ir papročius yra budizmas, jo filosofija ir papročiai.
Sugrįžimas į Tailandą, pažintis su žmona ir didelės tradicinės vestuvės
Vėliau buvo metai, kai mano kelionės pakrypo į kitas dvi man brangias šalis, Meksiką ir Braziliją. Su Tailandu ryšys išliko per daugybę draugų, su kuriais tebebendravome internetu. Vėl į Tailandą sugrįžau 2015 metais, nusprendęs, kad noriu pirmą kartą tiesiog pabūti paprastu turistu ir pasimėgauti gamtos grožiu.
Tos kelionės metu po poros dienų praleistų Bankoke išvykau į Puketą, kuris idealiai tiko aktyviam poilsiui: beveik kiekvieną dieną vykdavau į įvairias dienos ekskursijas, o vakare valandėlę pasiilsėjęs pasinerdavau į naktinį Puketo gyvenimą.
Paskutines kelias dienas vėl praleidau savo mylimame Bankoke, ten susitikau su pora senų pažįstamų, o paskutinį vakarą ramiai vakarodamas ir stebėdamas visą miestą apėmusį senojo karaliaus gimtadienio šventimą (tajai tuo pačiu švenčia ir tėvo dieną), netikėtai susipažinau su moterimi, kuri vos po pusantrų metų tapo mano žmona.
Tiesa, tuomet mes tespėjome kartu pavakarieniauti ir apsikeisti „Facebook“ kontaktais, nes anksti ryte aš jau sėdėjau namo skraidinančiame lėktuve. Bet jau grįžus mudu ėmėme kasdien bendrauti internetu ir vos po kelių mėnesių aš jau vėl skridau į Tailandą praleisti poros savaičių atostogų Krabyje su savo naująja drauge.
Kartu praleistas laikas tik sustiprino mūsų jausmus, mes toliau kasdien bendravome internetu, o tų pačių metų gale aš atvykau į Tailandą susipažinti su jos šeima.
Taip mano gyvenime atsirado dabartiniai mūsų antrieji namai Tailande – mielas kaimelis Surino provincijos pakraštyje, kuriame aš buvau priimtas, pamiltas ir palaimintas savo būsimos žmonos šeimos ir artimųjų. Santykiams puikiai klostantis, mudu nusprendėme, kad norime kurti šeimą kartu ir tuomet atėjo metas planuoti dideles tradicines tailandietiškas vestuves.
Nepasiruošusiam užsieniečiui tai yra nemenkas iššūkis.
Tradicinės tailandietiškos vestuvės, jų sudėtinės dalys, atributai, papročiai ir jų reikšmės vertos atskiros knygos ar bent jau ilgo išsamaus straipsnio. Nepasiruošusiam užsieniečiui tai yra nemenkas iššūkis, gerokai išbandantis santykių su savo sužadėtine, jos šeima ir apskritai Tailandu tvirtumą. Bet visa tai atlaikius, suteikia dar daugiau žinių ir supratimo apie tailandietišką gyvenimo būdą, mąstyseną ir papročius.
Svečio akimis tai turėtų būti labai linksmas ir smagus reginys, tad atsiradus galimybei labai rekomenduoju priimti kvietimą ir patirti patiems. Ypač tada, jei tai ne šiuolaikinis miestietiškas banketas, o senos geros kaimiškos vestuvės.
Iki tol mano svajose idealios vestuvės buvo poros apsilankymas metrikacijos biure vilkint džinsus ir lydimiems tik privalomų liudytojų. Ir galbūt nustebsite, bet savo svajonių vestuves aš taip pat gavau.
Reikalas tame, kad Tailande vestuvių puota ir santuokos registracija yra du skirtingi ir paprastai niekaip nesusiję įvykiai, kuriuos dažnai skiria mėnesiai ar metai. Taip pat nemaža dalis žmonių užregistravę santuoką taip ir neiškelia vestuvių puotos, arba atšventę tradicines vestuves taip niekada ir nepasivargina užregistruoti santuokos metrikacijos biure.
Taigi, santuokos registravimas metrikacijos biure yra formalus ir labai neiškilmingas įvykis. Tam skirtos kelionės metu iš anksto susirinkus reikiamus dokumentus Europoje mes visą dieną praleidome Tailando užsienio ministerijoje juos legalizuodamiesi, o pavakare mums padėjusi teisininkė žvilgtelėjo į laikrodį, pasakė, kad dar liko beveik valanda iki netoliese esančio metrikacijos skyriaus darbo pabaigos, mes sėdome į taksi, ir po pusvalandžio pristatę visus reikiamus dokumentus bei atsakę į daugybę klausimų, jau oficialiai buvome vyru ir žmona. Kuo ne svajonių vestuvės?
Mūsų atveju tai tebuvo kokie 400–500 žmonių.
Tradicinės vestuvių iškilmės yra visiška to priešingybė. Čia dalyvauja ne tik visa giminė, bet ir beveik visas kaimas. Mūsų atveju tai tebuvo kokie 400–500 žmonių. Laimei, dauguma bendruomenių tam turi visą reikiamą infrastruktūrą, kaip milžiniškas surenkamas lauko palapines, stalus, kėdes, aikštę ar stadioną.
Muzika, šokiai ir linksmybės yra taip pat neatsiejama vestuvių balagano dalis, kaip ir valgis, tad šalia keliolikos virėjų, paprastai paslaugių kaimynių bei kaimynų, privalomas atributas yra ir viena ar net kelios gausios muzikantų ir šokėjų grupės.
Vestuvių iškilmių Tailande pagrindinė paskirtis visų pirma yra šventė bendruomenei, giminėms ir artimiesiems, nuo kurios ilgiems metams ar net dešimtmečiams priklausys ne tik jaunųjų, bet ir jų tėvų ir šeimos įvaizdis bendruomenės akyse. Kas tokioje bendruomeniškoje visuomenėje kaip Tailandas yra labai svarbu. Štai todėl jaunos šeimos, neišgalinčios „padorių“, tailandietišku supratimu, vestuvių iškilmių, jas atideda iki geresnių laikų. Nes jokių iškilmių yra mažesnė blogybė žmonių akyse nei prastos iškilmės.
Rimčiausia vestuvių dalis yra vienuolių palaiminimo apeigos, kuomet arba jaunieji su palyda vyksta į vietinį vienuolyną, arba (kaip ir mūsų atveju) nemaža grupė vienuolių atvyksta į jaunųjų namus ir čia atlieka maždaug valandą trunkančias palaiminimo apeigas.
O bene linksmiausia, spalvingiausia ir triukšmingiausia vestuvių dalis yra „jaunikio paradas“. Jo istorinė kilmė yra iš tų laikų, kai dar nebuvo automobilių, ir jaunikis su visa jį lydinčia svita, paprastai pėsčiomis, vykdavo iš savo kaimo į jaunosios kaimą tuoktis.
Kelias galėjo būti ilgas, tad palaikyti gerai nuotaikai paprastai šią gausią svitą lydėjo triukšmingas, energingą tajų muziką trenkiantis muzikantų būrys. Pakeliui visi linksmindavosi, šokdavo, sustodavo pasiilsėti nuo dovanų jaunosios šeimai naštos ir atsigaivinti nuo saulės kaitros pakelės užeigose.
Laikai pasikeitė, bet tradicija ir noras gerai pasilinksminti išliko, tad ir šiais laikais paprastai svita susirenka į už kelių kilometrų nuo jaunosios namų sutartą starto vietą, nuo kurios išsirikiavę šurmuliuodami ir linksmindamiesi patraukia jaunosios namų link.
Papročiai reikalauja, kad jaunoji ir jos tėveliai tuo metu ruoštųsi namie priimti atvykstančius svečius, bet pagunda tokia didelė, kad mano jaunosios tėvukas paslapčia nuo moteriškių paspruko iš namų, atsišoko kartu su vestuvių karavanu ir tik priartėjus prie namų paslapčia patvoriais vėl parkūrė namo mus sutikinėti.
Jaunikio paradui priartėjus prie jaunosios namų prasideda ir lietuviams puikiai pažįstama tradicija – kelio užkardos, kurias įveikti padeda aštrus piršlio liežuvis bei nedidelės jaunikio dovanėlės. O atvykus į jaunosios namus svitą pasitinka jaunosios tėveliai, kuriems yra išdėliojami gausūs padėklai su dovanomis (dauguma jų yra tradiciniai laimę ir gerovę nešančių simbolių rinkiniai), o jas apžiūrėjus ir priėmus, pagaliau jaunikiui ir visiems gausiai susirinkusiems svečiams pasirodo puošni jaunoji.
Tuomet visų akivaizdoje piršlys / ceremonijos vedėjas (kurio kandidatūrai keliami ypač aukšti reikalavimai, tai turi būti bendruomenėje nepriekaištinga reputacija, ypač šeimyniniuose santykiuose, garsėjantis žmogus, tikimasi, kad jo teigiamas pavyzdys persiduos ir jauniesiems) palaimina jaunuosius, šie apsikeičia žiedais, bei visi norintieji gali prieiti, pasveikinti bei palaiminti jaunikį ir jaunąją.
Kieme tuo metu vyksta didelė puota, kuri yra atvira kiekvienam norinčiam ir į kurią gausiai suguža visi, kas tik netingi – šeimininkų pareiga yra visus norinčius priimti ir pavalgydinti beigi pagirdyti.
Vakare sekanti puota yra daug įprastesnė vakariečiams, kai jau tik kviestiniai svečiai, tiesa, paprastai taip pat gausus kelių šimtų žmonių būrys, susirenka didelei puotai, kurios metu gausiai šokama, valgoma, geriama bei linksminamasi iki išnaktų.
Tailande muzikinių grupių „gerumas“ paprastai vertinamas pagal jų garsumą, o vestuvės vyksta atvirose erdvėse, tad gerų vestuvių metu iki išnaktų skamba ne tik gimtasis kaimas, bet ir aplinkiniai kaimai mažiausiai 5–10 kilometrų spinduliu.
Daugiau informacijos apie Tailandą galima rasti tinklaraštyje Tailandieciai.lt ir feisbuko grupėje Tailandiečiai.
