Tačiau tai nieko nereiškia. Šalis – didelė, daugiatautė, po ją klajoja įvairiausio plauko žmonių ne tik iš Europos, bet ir iš viso pasaulio. Keliaujant po Prancūziją galioja tokios pačios taisyklės kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, netgi Lietuvoje. Jas labai trumpai galima apibrėžti trimis punktais – neprarask budrumo, kritiškai vertink perdėtą naujai sutiktų žmonių svetingumą ir nekišk nosies ten, kur nereikia.
Stebuklai Senos krantinėje
Pirmoji pažintis su smulkiomis apgavystėmis – vieną pirmųjų kartų lankantis Paryžiuje, Senos krantinėje. Ant gražuolio Aleksandro III tilto (Pont Alexandre III), kuris 1900 metais pastatytas kaip Rusijos dovana Prancūzijai pasaulinės parodos proga, stovi būrelis moteriškaičių su lapais ir rašikliais rankose. Jos puikiai atskiria, kuris čia turistas, ir tuos lapus kiša būtent jiems. Pakiša ir man. Paimu paskaityti. Moteris nekalba, tik gestais rodo, kad tai lapai, kuriuos reikia pasirašyti.
Įsiskaitau – ten reikia įrašyti savo vardą, pavardę ir aukojamą sumą kažkokiai, greičiausiai neegzistuojančiai, organizacijai. Neskubėdamas įrašau Jean Pierre (Jonas Petras) ir sumos laukelyje – 0,01 euro. Paduodu lapą ir kišu ranką į kišenę, ieškodamas cento, – žinau, kad ten neseniai susipyliau grąžą. Moteris mano labdaros nelaukia, staiga kaip reikiant paleidžia kakarinę, pradeda kudakuoti ir kitos. Aš gana skubiai pasitraukiu šalin, galvodamas apie nedidelį šios dienos stebuklą, – nors keletą nebylių pavyko „išgydyti“. Vėliau tą pačią dieną grįždamas tuo pačiu maršrutu matau tas pačias moteriškaites, prisidengusias už tilto atramos. Jos rūko ir šnekučiuojasi tarpusavyje.
Įsiskaitau – ten reikia įrašyti savo vardą, pavardę ir aukojamą sumą kažkokiai, greičiausiai neegzistuojančiai, organizacijai.
Kitas standartinis atvejis – „žiedo radimas“ – nuotykis stažuotės metu. Tuomet išties daug vaikščiojau po miestą, norėdamas ištyrinėti kuo daugiau Paryžiaus kvartalų. Dėl to kartkartėmis nukentėdavo mano budrumas ir aplinkos stebėjimas. Netoli Andrė Sitroeno parko (Parc André-Citroën) prasilenkiu su moteriške, kurios bruožų net neužfiksavau. Po sekundės pasigirsta metalo dzingtelėjimas į šaligatvį ir sutikta moteris ima šaukti „Mesjė! Mesjė!“ Aš net ne iš karto suprantu, kad tai skirta man. Atsisuku. Ji pakelia kažką nuo žemės ir atneša. Delne spindi masyvokas auksinis žiedas.
– Tikriausiai pametėte! – konstatuoja ji.
– Ne, – atsakau ir parodau vestuvinį žiedą. – Nešioju tik šitą.
– Kokia laimė! Mes radome brangų žiedą! – puola džiaugtis ji daugiskaita, o man ima kilti įtarimas, kuo šis lipšnumas baigsis.
Atomazga netrunka ateiti:
– Žiūrėkite, žiedas vyriškas. Jums geriau tinka, paimkite, – ir spraudžia jį man į delną.
– D’accord – sutinku.
Ji linkteli ir atsisveikina. Bet už kelių žingsnių vėl apsisuka ir sušunka:
– Mesjė! – Taip, madam? – Žiūrėkite, kad jau taip, gal už radybas galite duoti 50 eurų? – nedrąsiai paprašo ji.
Štai kur šuva pakastas!
Aš paimu jos ranką, kaip pirmiau ji mano, ir dedu jai į delną žiedą:
– Žiūrėkite, – atsakau, – gal jums labiau reikia. Geriau aš jums – žiedą, o jūs man – 50 eurų.
Ir čia nukrenta visos teatro kaukės. Nusikeikusi man nesuprantama kalba moteris piktai sumojuoja rankomis ir pasišalina. Šitiek laiko sugaišta! Bet spektaklis buvo geras!
Vėliau paklausinėjęs pažįstamų Lietuvoje sužinojau, kad ne vienas iš Paryžiaus yra parsivežęs varinį suvenyrą už 50 eurų.
Antpirščiai ir ilgapirščiai Monmartre
2015 metų lapkričio 15 diena, sekmadienis. Vos pusantros paros po ISIS grupuotės teroro išpuolio. Vyriausybė nusprendė uždaryti muziejus, parkus ir didžiąsias parduotuves. Uždarytas ir Eifelio bokštas, ir Dievo Motinos katedra (Notre-Dame), ir net tiltas šalia jos. Atvykę turistai neturi ką veikti, tad leidžiasi ten, kur neuždaryta. Lankomės Monmartre. Jau per pietus – žmonių marios. Nuo Anvers metro stoties iš kiekvieno traukinio plūsteli nauja turistų banga Švč. Jėzaus Širdies bazilikos (Sacré-Coeur) link. Šoninėje Rue de Steinkerque gatvelėje išsirikiuoja visa kompanija. Taip, atspėjote, visame pasaulyje pagarsėjusios tautybės žmogelių. Ir pradeda senus azartinius žaidimus su trimis „antpirščiais“.
Mano karta šį žaidimą dar prisimena – jo banga nuslinko per Lietuvą persitvarkymo laikais, kai tarybinė milicija atleido vadeles ir kartu su Atgimimo banga po Sovietų Sąjungą pasklido įvairaus plauko veikėjų. Žaidimo esmė – žaidėjas pastato sumą pinigų ir bando atspėti, po kuriuo iš trijų antpirščių atsidurs mikliomis „krupjė“ rankomis ridenamas metalinis rutuliukas.
Tiesa, dabar laikai kiti ir antpirščius Paryžiuje pakeitė kokių 150 ml talpos nerūdijančiojo plieno indeliai, o rutuliuką atstoja stalo teniso kamuoliukas. Žiūrint nepatyrusio turisto akimis, laimėjimas beveik garantuotas. Praeinu pro žaidėjus leisdamasis nuo kalno. Gatvės kazino „infrastruktūra“ itin mobili – tiesiai ant asfalto patiestas nedidukas raudonas kilimėlis. Prie tokio „stalo“ laimę bando kelios brunetės turistės, tačiau atidžiau įsižiūrėjęs pastebiu, kad tai tik plaukus persidažiusios juodbruvos tų pačių veikėjų bendrininkės. Jos tai „pralaimi“, tai „laimi“ aplinkinių džiaugsmui. O žioplių netrūksta – stalą nuolat apspitę keletas nuobodžiaujančių turistų.
Atsistoju prie Anvers stotelės įėjimo, pačiame Clichy bulvaro viduryje. Su vaizdu į „Mulenružą“ (Moulin Rouge). Laukiu iš audinių turgelio grįžtančios žmonos. Atėjau kiek per anksti, laiko dar yra, tad prie fotoaparato pritvirtinu „teleskopą“ ir pradedu „šaudyti“ į garsiojo kabareto malūno sparnus. Netrukus mano dėmesį patraukia žaidimo stalas. Veiksmas gal už 80–100 metrų, bet per objektyvą matau kuo puikiausiai pritrauktą vaizdą. Merginoms bendrininkėms pavyko privilioti jauną kinų porelę, greičiausiai atvažiavusią čia atšvęsti medaus mėnesio. Vyrukas azartiškai imasi spėlioti, kur pasislėps rutuliukas, ir keletą kartų net laimi nedideles sumeles.
Galiausiai iš piniginės, esančios ant juosmenį juosiančio diržo, pasirodo žalias 100 eurų banknotas. Kaip ir prieš tai, banknotą savo rankose laiko pats žaidėjas. Tačiau bendrininkai irgi niekur nedingę – stovi iš abiejų vyruko pusių. Kino žmona dėl tokios „spūsties“ priversta atsitraukti ir stovi jam už nugaros.
„Krupjė“ pradeda sukioti rutuliuką, kol galiausiai jis dingsta po viena iš stiklinaičių. Kinas rodo pirštu, kaip jam atrodo. Ten nieko nėra. Kyla trumpas ginčas. Į banknotą įsikimba „krupjė“ bendrininkė. Turistas įsitveria į savo banknotą, nepaleidžia. Tuo metu miklūs brunečių pirštukai per pora sekundžių iškrausto kino piniginę ant juosmens. Vyresnioji paleidžia banknotą ir kartu su „krupjė“ dingsta gatvės minioje. Kažkaip netikėtai greitai išskysta ir žaidėjus supęs žiūrovų būrys. Vargšas vyrukas lieka su banknotu rankoje ir atlapota pinigine ant juosmens. Prieina jo žmona, kažką piktai pasako ir skelia jam antausį.
Visa tai trunka akimirksnį, kur kas trumpiau, nei jūs čia spėjote perskaityti. Aš net nespėju paspausti fotoaparato užrakto mygtuko tinkamiausiu momentu. Visa tai vyksta Monmartre, Paryžiuje, bet gali atsitikti bet kuriame pasaulio mieste.
Brangi draugystės apyrankė
Pastaraisiais metais Paryžiuje, kaip ir kituose pasaulio didmiesčiuose, atsirado nauja patiklių turistų „žvejojimo“ rūšis. Turistinėse vietose jauni energingi vyrukai iš Afrikos įkyriai siūlo ant rankos supinti spalvotą draugystės apyrankę. Jei sutiksite, už ją teks sumokėti daugiau, nei neapdairiai užlipus nusifotografuoti ant vietinių vedžiojamo kupranugario pakrantės kurorte Turkijoje, o atsisakius sumokėti tiek, kiek prašoma, pasipils atviri grasinimai.
Jei visgi papuolėte į turistams paspęstą „voratinklį“, turėkite su savimi smulkių pinigų. Nemojuokite stambiais banknotais ir nesitikėkite, kad apsukruoliai jums duos grąžos. Kartais geriau „paaukoti“ kelis eurus ir nuraminti save, kad tai buvo dar viena kelionės patirtis, nei stumdytis su gerai šį verslą išmanančiais nusikaltėliais, kurie dažniausiai veikia ne po vieną, o grupėmis.
Ištrauka iš Vytauto Kandroto knygos „Pažink Prancūziją“
