Pateikiame interviu su keliautoju.
Dėl ko jus traukia Tibetas ir jo kultūra?
Visų pirma, dėl to, kad Tibete iki šiol išliko archainiai religiniai ritualai, atlikinėti Žemės planetoje dar prieštvaniniais laikais. Jie atėjo į Tibetą, kaip manoma, iš senovės iraniečių genčių kartu su bon religija. Vėliau, kai į iš Indijos į Tibetą per Himalajus persirito budizmas, jis didžio mago ir išminčiaus Padmasambhavos dėka VIII a. sklandžai susiliejo su Sniegynų šalyje dominavusia bon religija ir taip susiformavo nauja mokymo kryptis – vadinamasis lamaizmas, kitaip Tibeto budizmas.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Jo ypatybė ir yra ta, kad įvairios dvasinės praktikos ir žodinės perdavos, kurios remiasi priešistorine bon religijos mistika ir magija, budizmo ir Himalajų jogų tradicijomis, išliko nepakitusios nuo pat jų užgimimo. Kai kurių dvasinių praktikų atsiradimo eigą dar galima atsekti, o kitos nueina giliai į žmonijos apyaušrį.
Galimybė prisiliesti prie priešistorinės realybės – didžiulis iššūkis ir privilegija. Tai užburiantis jausmas, nustelbiantis visas kitas gyvenimo realijas. Dėl to, kai tik turiu galimybių, visuomet traukiu į „Sniegynų šalį“.
Kodėl vėl ir vėl grįžtate į Khamą?
Khamas – mažiausiai etnografų ištyrinėtas kraštas, jo dar neužvaldžiusi kinų peršama „civilizacija“, nes jis išraižytas sunkiai įveikiamų kalnų, upių. Khame iki 2007 m. nebuvo ir ypač griežtų kinų valdžios taikomų religinių suvaržymų, būdingų Tibeto autonominiam rajonui (TAR). Laisvės ir religijos dvasia ir dabar plevena virš Khamo.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Be to, skirtingai nei centrinėse Tibeto provincijose U ir Tsang, kur dominuoja reformuoto Tibeto budizmo geltonkepurių mokykla Gelugpa, Khame vyrauja raudonkepurių sektos: Nyingmapa, Karma Kagyu, Sakyapa. Raudonkepurių sanghos nariai pasižymi kur kas liberalesniu elgesiu, daug nuoširdesni ir paprastesni nei pasipūtę Gelugpa adeptai. Su jais lengvai randu bendrą kalbą, ten keliuose miesteliuose turiu ir nemažai pažįstamų.
Kiekviena tauta, šalis turi tik jai būdingų savybių. Kokie yra khampos?
Khampomis vadinami Khamo gyventojai. Tradiciškai jie gyvulių augintojai, tačiau jau nuo senų laikų garsėjo ir kaip nežaboto būdo plėšikai. Kitų Tibeto provincijų gyventojai jų privengdavo. Bijojo jų ir kaimynai kinai, nes būtent per Khamo regioną keliaudavo jų prekybiniai karavanai į Lhasą.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Žinoma, budizmas kiek sutramdė ypač karštą kalniečių kraują, tačiau reikėtų matyti, kaip žaižaruoja jų akys kalbai pakrypus apie rytinius kaimynus. Vis dėlto baltaveidžiams tarp jų būti gan saugu. Daugelis sutiktų gatvėje vyrų tiesia rankas sveikintis, o mokantys šiek tiek angliškai šypsodamiesi šveplavo, jog labai mėgsta europiečius. Juos galima suprasti, nes be manęs Khame šią žiemą, ko gero, nebuvo nė vieno užsieniečio. Bent jau per tuos du ten praleistus mėnesius neteko jų sutikti. Buvau sutikęs tik vieną amerikietį Kangdinge, kuris yra tarsi Khamo prieigos, ir kelis užsieniečius Sininge, bet tai jau Amdo regionas ir šiuo metu Činghajaus provincijos sostinė, taigi didelis miestas, kuriame daugiausia – kinų tautybės gyventojų ir kur gali nuvykti visi norintys turistai be jokių problemų.
Kokiu maršrutu keliavote pastarąjį kartą?
Pastarąjį kartą vien istorinio Tibeto žemėje įveikiau maždaug tris tūkstančius kilometrų, o per visą Kiniją gal išeitų ir kokie septyni tūkstančiai. Kelionę pradėjau Honkonge, paskui vykau į miestą vaiduoklį – Šenženą (Shenzhen), iš ten traukiniu pusantros paros dardėjau į Čengdu, iš Čengdu autobusu pro nepakartojamus vaizdus važiavome apie devynias valandas į Kangdingą.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Toliau – mano pamėgtas, unikalią tibetietišką architektūrą išlaikęs Ganze, paskui Sertaras, vėl Ganze. Iš ten per apsnigtus kalnų serpantinus mašina specialiomis grandinėmis „pakaustytais“ ratais dvidešimt valandų brovėmės į 2010-aisiais žemės drebėjimą patyrusį Jušu (Yushu) miestą, jame daugiau nei devyniasdešimt procentų gyventojų – etniniai tibetiečiai. Šis miestas anksčiau garsėjo kasmet rengiamais arklių festivaliais, pritraukiančiais klajoklius iš visų Sniegynų šalies pakampių. Tačiau po stichinės nelaimės visa tai nuėjo preitin, gyvenimas ten praktiškai paralyžiuotas. Nors kinų valdžia visam pasauliui per televiziją demonstravo, kaip sparčiai likviduoja stichijos padarinius, iš tiesų miestas lig šiol skendi nuolaužose, žemių sąnašose, gatvės beveik be apšvietimo, o po jas kledarais dūzgia visiškai nusitašę vietiniai gyventojai.
Toliau – ilgas pervažiavimas į Amdo regioną, Činghajaus sostinę Siningą. Ten šiek tiek pailsėjau, apsilaižiau žaizdas ir ryžausi įveikti atkarpą, apie kurią svajojau jau šešerius metus, tiksliau, kurią turėjau įveikti dar 2007 metais. Tada iš Tibeto sostinės Lhasos vykau per Kinijos teritoriją į Honkongą. Atkarpai įveikti buvau pasirinkęs tą maršrutą, bet tam tikros miglotos aplinkybės anuomet sutrukdė.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Taigi iš Siningo patraukiau į Siahe (Xiahe), Labrango vienuolyną, vėliau vykau į Langmusį, garsėjantį unikaliu kraštovaizdžiu. Iš ten – į Zoige, kur kalnų pievose ganosi bandos raguočių. Toliau – Songpanas. Tai savitas linksmas miestelis, jame dominuoja čiangų (Qiang) tautybės gyventojai, o iš Songpano – jau atgal į Čengdu ir iš ten – traukiniu į Pekiną.
Kokios galimybės patekti į tas Rytų Tibeto sritis, kuriose buvote?
Į daugelį vietų, kur aš lankiausi, užsienio turistams pastaraisiais metais patekti beveik neįmanoma. Aš kažkokiu mistiniu būdu praslįstu visur kur noriu. Tačiau kai tai papasakojau Kinijos šiaurės vakaruose – Sininge gyvenantiems ir anglų kalbą dėstantiems, taigi vietos gyvenimą puikiai suprantantiems amerikiečiams, jie manimi nepatikėjo ir tik spoksojo išpūtę akis tarsi į kokį ateivį iš kito pasaulio. Nes situacija visame Tibete, o ypač Khamo regione, švelniai tariant, labai įtempta.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Kiekviename miestelyje centrinėse aikštėse filmuojama, kiaurą parą budi gaisrinės ir nuolat sukiojasi civiliais persirengę kareiviai arba specialiųjų tarnybų darbuotojai, netrūksta ir uniformuotų, iki ausų ginkluotų policininkų. Tačiau panašu, kad aš pareigūnams ten nerūpiu, tiksliau, esu toleruotinas, kaip neutralus psicho. Vienas policininkas priėjęs net bandė pačiupinėti mano ilgus plaukus, tikrino, ar tikri ir nuoširdžiai stebėjosi. Ilgas kaltūnas būdingas vietos khampoms, ir užsiauginę kudlas asmenys įgyja tam tikrą pagarbą. Gal dėl to, kad sugeba atšiauriomis sąlygomis jas tinkamai prižiūrėti
Koks tolimiausias taškas buvo pasiektas?
Tolimiausiu kažką įvardyti sudėtinga, nes apsukau didžiulį ratą Rytų Tibete. Atokiausiai įsikūrę ir sunkiausiai prieinami iš mano aplankytų vietų – Jušu ir Sertaras. Sertaras apskritai laikomas užsieniečiams neoficialiai uždraustu miestu.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Į kai kuriuos miestelius kursuoja visuomeninis transportas, bet norint patekti į Sertarą arba Jušu, tenka tartis su vietiniais privataus transporto savininkais khampomis ir važiuoti jų perpildytais trantais.
Kokia įspūdingiausia vietovė, kurią teko aplankyti per šią kelionę?
Sertaras, be abejo, ir yra pati įspūdingiausia vietovė. Aš čia lankiausi jau antrą kartą gyvenime. Iš tikrųjų įspūdingas ne tiek pats Sertaras, o netoliese maždaug keturių kilometrų aukštyje virš jūros lygio įsikūręs ištisas vienuolių miestas – Larung Garas. Jame intensyviai dvasinėmis praktikomis užsiima gal koks penkiolika tūkstančių abiejų lyčių vienuolių. Papulti pašaliečiui į Larung Garą beveik neįmanoma dėl sudėtingų gamtinių ir politinių sąlygų, bet jei jau patekai, visi keliai tau ten atviri – jokios specialiųjų tarnybų kontrolės. Tai šiuolaikiniame Tibete tarsi naujoji Lhasa – Dievų miestas.
Dar viena įspūdingiausių vietovių – Langmusis, tibetietiškai – Taktsang Lhamo. Taktsang pažodžiui reiškia „Tigro urvą“. Langmusyje įkurta pora Tibeto budizmo vienuolynų ir jie veikia iki šiol. Tačiau mietelis garsus ne kaip piligrimažo vieta, bet nepakartojamu kraštovaizdžiu, ypač Raudonojo akmens kalnu. Jis visai ne raudonas, bet leidžiantis saulei, dėl kintančio apšvietimo iš tiesų nusidažo raudona spalva. Be to, miestelyje yra įsikūręs ir musulmonų kvartalas keistoku, sakyčiau, pavadinimu – Hui. Pavadinimas kilęs iš ten gyvenančios musulmonų tautelės.
Kokios vietinių tradicijos ar įpročiai atrodo įdomiausi?
Vienas iš keistesnių įpročių – tai kabinti visur, kur pakliūva, jakų kaukoles ar netgi galvas. Laikoma, kad jos saugo namus ar parduotuves nuo blogos akies. Bet teko matyti ir vieną pakabintą po tiltu. O jei kalbėtume apie religines tradicijas ir ritualus, tai jau atskira, ilga tema naujai knygai, kurią po truputį ruošiu.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Kaip vienuoliai ir paprasti žmonės bendrauja su užsieniečiais apskritai?
Ir vienuoliai, ir paprasti žmonės Khame nepaprastai draugiški. O Amdo, pavyzdžiui, bendraujant jaučiama tarytum distancija, šaltukas. Bet apskritai, keliaujant po įvairius Tibeto regionus, neapleidžia įspūdis, tarytum tave kažkas nuolat globoja ir saugo: gal vietinės dievybės, gal kulto tarnai ar paprasti žmonės, gal ir vietinės valdžios pareigūnai. Jausmas iš tiesų labai šiltas.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Koks turisto gyvenimas Khamo kraštuose, iki kurių prasibrovėte?
Šios ekspedicijos metu, skirtingai nuo praeitos – 2011-ųjų ekspedicijos, nebekilo ypatingų problemų dėl buitinių ir higienos sąlygų. Viena vertus, pats geriau gaudausi, kur apsistoti, kaip pasiderėti, norint gauti patogesnį kambarį, kita vertus, per metus smarkiai pagerėjo gyvenimo sąlygos Khamo nakvynės namuose ir viešbutpalaikiuose.
Žinoma, kai kur teko miegoti esant minusinei temperatūrai, kaip antai žemės drebėjimo nuniokotame Jušu miestelyje. Nakvojau kažkokiame sandėliuke, pavadintame viešbučiu. Man dar nieko – užsivilkau tris lamos vilnos megztinius, įlindau į miegmaišį, dar pora antklodžių ant viršaus užsimečiau ir taip pradrebėjau visą naktį. Bet mano kambaryje, kitoje lovoje vartęsis tibetietis ne juokais šalo tik su dviem antklodėm. Teko net vieną iš savųjų jam pasiūlyti.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Norėjau paklajoti po Jušu apylinkes, nes vietovė anksčiau garsėjo ir gražiausiais bei brangiausiais pasaulyje šunimis – Tibeto mastifais. Tačiau kai aplinkybės tokios, kad reikia galvoti, kaip nesušalti naktį, jau nebe iki įspūdžių paieškų.
Taigi, kokia politinė padėtis Tibete šiandien?
Tibete kinų vykdoma religinė politika gerokai dvelkia absurdu. Pavyzdžiui, prie kiekvieno vienuolyno yra priskirti politrukai, kurie atsakingi už ateistinį vienuolių auklėjimą. Tai ar įmanoma ką nors idiotiškiau sugalvoti, negu ateistiškai per prievartą auklėti žmones, kurių paskirtis – skleisti religiją? Tai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko pastaruosius metus Tibete nuolat kyla riaušės.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Ateistinis vienuolių auklėjimas iš viso nieko gera neduoda nei kinams, nei tibetiečiams, tačiau nuolat kelia įtampą tarp šių tautybių gyventojų. Toks įspūdis, kad kinai nuo amerikiečių nukopijavo metodus, kaip bet kuriame regione dirbtinai, pasitelkus klastą, provokuoti įtampą ir smurto proveržius. Tarp Rytų kraštų piligrimų net sklinda kalbos, kad geriausi amerikiečių smegenų pudrinimo specialistai už didelius honorarus konsultuoja kinų valdžios viršūnėles ir specialiąsias tarnybas: moko, kaip juoda išversti į balta. Dėl to, matyt, niekam nekenkiantys (nebent tik patys sau asmeniškai ir fiziškai, ir karminiu požiūriu) protestuojantys ir gyvais fakelais virstantys tibetiečiai dabar vietos žiniasklaidos įvardijami kaip teroristai. Be to, žiniasklaidos priemonės nuolat varo propagandą apie „demokratiją su kiniška specifika“. Kas tai per reiškinys, iš tikrųjų net sunku įsivaizduoti.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Tačiau tikras faktas tas, kad antiriaušinės specialiosios „GMC“ ir „Ford“ markės mašinos gaminamos Jungtinėse Valstijose. Nežinau, kaip čia įvardyti: ar globalizacija, ar didžiųjų valstybių sąmokslu prieš joms neįtikusias tautas? Nauju pasaulio perdalijimu? Mat nei Rusija, nei Didžioji Britanija irgi nieko prieš kinų vykdomą politiką Sniegynų krašte neturi, nors tik prieš šimtą metų jos buvo visai rimtai pasirengusios dėl Tibeto sukryžiuoti ietis. Konflikto išvengė tik pasiskirstę įtakos sferomis: Didžiąjai Britanijai atiteko Tibetas, o Rusijai – Mongolija. Panaši situacija kaip su Molotovo ir Ribentropo paktu išėjo. Bet visa tai jau kažkur užmarštyje, niekas to net prisiminti nenori.
Kokių naujų žinių, patirties per šią kelionę įgijote?
Normalu, kad kiekvienas įšventintas budistas vyksta į piligrimines keliones, taip pat ieškoti dvasinių mokytojų. Kam pasiseka, suranda ir, be abejo, gauna vienokias ar kitokias tiesiogines žodines ir ne tik žodines mokymo perdavas, vadinamas lung, dam-ngag ir ankgur. Įprasta nesigirti apie gautus perdavimus. Tai lieka guru ir mokinio paslaptimi.
Tiesa, pas mus Lietuvoje galima sutikti visokių dvasiniais pasiekimais besigiriančių Rytų religijų ekspertų, dažnai Azijoje nė nebuvusių, užtat gimusių lotoso pozoje. Todėl jiems visos budistinės paslaptys esą atvertos prigimtine teise. Kiti, nors Azijoje ir buvę, bet negavę jokių tiesioginių mokymo perdavimų, įšventina budistais save patys. Yra ir tokių, kurie nuolat per sapnus bendrauja su Dalai Lama VI-uoju. Tik klausimas, kodėl ne tiesiogiai su Dalai Lama XIV-uoju? Juk tradiciškai laikoma, jog tai reinkarnavęsis vienas ir tas pats asmuo...
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
Grįžus iš Tibeto, taip juokingai atrodo ir mūsų tautinių mistikų: arbatos ceremonijų žinovų, žyniuonių, raganų, būrėjų, ekstrasensų, astrologų, pasaulio pabaigos pranašautojų, piramidžių statytojų ar fotografų paklejojimai.
