Atvykę į sostinę, iškart vykome į Antigvą, buvom iš anksto užsisakę pervežimą. Kadangi daugiau tądien keleivių nebuvo, kompanija atsiuntė visureigį, kad mudu nuvežtų. Vairuotojas atsiprašinėjo ir vis klausė, ar nieko tokio, kad ne autobusu važiuojam. Aišku, buvo baimės, kai sutartoje vietoje ir sutartu laiku jokio autobuso neradome ir blaškėmės po stovėjimo aikštelę tarytum koldūnai verdančiame vandenyje. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – sėdėjome visureigyje su vairuotojo pasiūlytomis vėsiomis sultimis ir pasidalytu mobiliuoju internetu.
Prieš sunkiausią dieną gyvenime
Čia praleidome 4 naktis „Barbara's Boutique Hostel“. Pirmoji gyvenime patirtis svečių namuose, ir visai patiko. Svečių namai itin ramūs, nevyksta triukšmingi vakarėliai, skanūs pusryčiai, tvarkingi dušai ir tualetai, yra nuostabi terasa ant stogo su vaizdu į greta esantį Agvos ugnikalnį ir šiek tiek tolėliau esančius Fuego ir Akatenangą.
Miestas labai mielas, tik vis daugėja jame turistų, tad daugiau pamatysi keliautojų/turistų nei vietinių gyventojų. Visos miestelio gatvės grįstos akmenimis, o šaligatviai – aukšti ir siauri, tad miestelyje patogiau vaikščioti su žygio batais nei basutėmis. Be to, kone visa teritorija suskirstyta tvarkingais kvartalais, pasiklyst nėra lengva, nes į kurią pusę reikia eiti, galima susiorientuoti pagal kalnus.
Jau iš patirties žinojome, kad atvykus nereikia nieko pirkti gatvėje, kol neapsiprasime su vietos kainomis. Ir iš tiesų – išvykus iš Antigvos, kainos nukrito keliskart.
Bankomatai yra net keli, bet su išgryninimu ir EUR ar JAV dolerių keitimu gali tekti pavargti. Jei naudojatės „Revolut“, tai Gvatemaloje išjunkite apsaugą „Geolokacija paremtas saugumas“, nes ten viskas kažkaip kitaip su lokacija, ir tiesiog neleis išsigryninti pinigų. O štai kai nueisite į banką keistis iš EUR į QTZ, tai lauks daug netikėtų staigmenų.
Banke darbuotojas parodys jums, kur ir kaip stovėti, negalėsite naudotis mobiliuoju telefonu, pirmiausiai atstovėsite eilę prie langelio, kad išrašytų kvitą valiutai keisti, tada stosite į kitą ilgą eilę, kurioje lauksite, kad jums tuos pinigus iškeistų. Akmens amžius dar ten, nes net ir automatiškai atspausdintame čekyje radome kurso skaičiavimo klaidą, kuri mums buvo į naudą.
Nustebino, kad oras šioje valstybės pusėje yra gan panašus į Lietuvos gerą vasaros dieną. Dieną užkaitina, bet vakare ar ryte jau galima ir striukę vilktis, o naktį ir vėsoka darosi.
Dauguma žmonių, kaip ir Afrikoje, pardavinėja rankdarbius, tad nerasite daug kiniškų menkniekių. Jie nėra įkyrūs kaip Azijoje – jei jau pasakei „no“, tai jie antrą kartą nebesiūlys.
Dieną prieš žygį dar užkopėme į kalną su kryžiumi. Nuo jo atsiveria viso miestelio vaizdas, Agvos ugnikalnis. Pamanėme, kad štai, bus „apšilimas“ prieš didįjį kopimą... Laukia sunkiausia diena gyvenime!
Sunkus kopimas tikslo link
Pagrindinis tikslas ir kelionės „vinis“ – Akatenango ugnikalnis. Apie jį skaitėme daug – atsiliepimų daug, nuomonių yra įvairių, tad žinojome, kad bus sunku, bet nežinojome, kaip sunku. Sąmoningai tam pasirinkome pačią kelionės pradžią, kol dar nebuvome pavargę, ir tai buvo dar vienas protingas sprendimas.
Norint kopti, turi pasirašyti, kad neturi bėdų su sveikata, neturi astmos, sąnarių problemų. Kitas žingsnis – kuprinės turinys. Jei manote, kad užtenka buteliuko vandens ir fotoaparato, tai klystate. Kiekvienas grupės narys turi neštis mažiausiai 4 litrus vandens – 3 litrai sau, 1 litras vakarienei. Dar maisto davinys pietums, šilta žieminė striukė, kelnės, kepurė, pirštinės, dvi poros šiltų kojinių, šalikas. Tad kuprinė prisipildė iki viršaus, ir nieko dėl to nepadarysi. Nori kopti – nešk, nenori nešt – mokėk, nenori kopt pats – mokėk. Taip, kuprinės užnešimas ant kalno kainuoja apie 20€, o jei jau tingite lipti, susimokate, ir jus ten užneš... arklys. Organizatorius susiradome tokius, kurie turi viską, ko reikia, nuomoja, ir kopimas prasideda nuo aukščiausio taško, tad kopti reikės trumpiausiai. Bet tas faktas vėliau nebeguos...
Viskas prasidėjo trumpu instruktažu ispaniškai, lazdos nuoma ir linksmais juokeliais.
Svarbiausia tokiame kopime – nepervertinti savo jėgų ir susitvarkyti su galva. Taip, su galva, nes teko sutikti ir atletiškų žmonių, kurie teįveikė pusę kalno ir grįžo atgal. Iš pradžių save, aišku, pervertinome, nes nežinojome, kas laukia. Spurtavome su visais, bet po to gražiai likome trise gale. Vienas gidas prižiūri priekyje einančius greičiau, kitas gidas iš galo prižiūri lėtesnius, tad mes buvom „nevykėlių komanda“.
Pats kopimas vyksta įvairia danga – slidžia, kieta, akmenuota, minkšta. Visą laiką turi stebėti, kur dedi kojas, oras keičiasi labai dažnai, ir tik į šaltąją pusę. Kas 500 m stoji pailsėti, pavalgyti, atsigerti. Jei norite įsivaizduoti, koks buvo visas kopimas iki viršaus, tai sporto klube reikėtų nustatyti ėjimo takelį į aukščiausią padėtį, nusistatyti 7 km trasą ir 5 valandas ėjimo. Dar apsiaukite žygio batus, užsidėkite 10 kg sveriančią kuprinę ant pečių, ir bus kažkas panašaus.
Gidas visą laiką melavo, kad tuoj bus „flat“ (liet. lygu, plokščia), ir mes juo tikėjome. Vėliau supratome, kad jo melavimas labai pagelbėjo, nes būtume pasidavę viduryje kalno, o „flat“ prasidėjo tik likus apie 200 m iki stovyklavietės.
Viską atperkantis vaizdas iš palapinės
Po 5 valandų, po karšta/šalta/vėjuota/šlapia/vemti/verkti, mes pasiekėme stovyklavietę, ir atsivėrė nuostabus vaizdas – panorama, Fuego, lava besispjaudantis ugnikalnis, Atitlano ežeras, Atitlano ugnikalnis, ir tada supratome, kad buvo verta. Mes didžiavomės savimi, kitais. Mes tai padarėme ir dėl to niekada nesigailėsime, o gal netgi ir pakartosime.
Fuego pradžioje mus pasitiko debesys, matėsi tik kartais išspjaunamas dulkių stulpas. Vėliau, po nerealaus saulėlydžio, nuo kalno ant galvų krentančių debesų ir vis stiprėjančio šalčio, pamatėme tai, ko ir kopėme – Fuego, besispjaudantį lava. Ir vaizdas, ir jausmas buvo nepakartojamas. Niekada to nebuvome matę, nežinome, kur tai dar būtų įmanoma pamatyti iš savo palapinės. Bet kartu ir supranti, kad tas ugnikalnis yra toks aktyvus, kad tikrai nespėtum niekur nusileisti.
Beje, kai nusipirkome bilietus į Gvatemalą, po kokių poros savaičių išsiveržė Fuego ir tikrai pridarė didelių nuostolių, buvo labai daug aukų. Gidas pasakojo, kad visi, kas kopė į šį ugnikalnį (į jį irgi galima kopti), deja, iki šiol yra dingę be žinios...
Naktį temperatūra nukrito iki 0, tad miegojome su visais drabužiais miegmaišiuose, papildomai dar apsiklojome pledais ir džiaugėmės stovyklavimo lovomis, kad nereikėjo miegoti ant žemės.
Ryte kopimas nesibaigė. Visi kėlėsi 4 valandą ryto, ir laukė dar valanda kopimo iki Akatenango kraterio, kad galėtume pasitikt saulėtekį. Aš, deja, atsisakiau, ir dabar turiu nesuvestų sąskaitų su tuo kalnu. Ateityje išsiaiškinsime. Jurgita tą dalį įveikė, todėl turi pergalingą nuotrauką su Fuego ir saulėtekiu fone, bet sakė, kad daugiau su kopimais neprasidės.
Grįžusių laukė pusryčiai, kava, daiktų krovimasis ir atsisveikinimas su Fuego. Grįžti buvo vienas juokas – užtrukome tris valandas, grožėjomės vaizdais, kurių iš nuovargio nematėme kopdami pirmyn, ir oras ėjo vis šiltyn.
Jei kas būsite Gvatemaloje, būtinai nueikite, perlipkite save, pabandykite – tai bus neįkainojama patirtis, didžiuositės savimi labiau nei anksčiau. Tik patarimas – nedarykite to vieni, nes nesaugu, ir atsižvelkite į oro sąlygas. Jei nerekomenduojama kopti, reiškia, kad tikrai pavojinga.
Tado ir Jurgitos nuotykius sekite:
„Facebook“: facebook.com/groups/centrineamerika/
„Instagram“: instagram.com/jumping_on_earth/
