Istorijos mylėtojui Stambule ištins smegenys, romantikui sals širdis, mėgstančiam pavalgyti plyš skrandis, pirkinių maniakas čia išleis metų santaupas, negalintis gyventi be dangoraižių suskaičiuos jų per šimtą, o gamtos vaikai tikrai ras vietą patinginiauti viename iš daugelio miesto parkų Bosforo sąsiaurio pakrantėje.
Manėte, kad turite charakterį, manėte, kad atvažiuosite į Stambulą ir pasiimsite iš jo tik tai ko jums reikia? Suklydote. 14 milijonų žmonių, kunkuliuojančios kultūros miestas jus iškočios kaip tešlą, paskui metaline formele išspaus mėnuliuką arba žvaigždutę ir pasikabins dar vienoje raudonoje vėliavoje tarpt šimto smailių minaretų.
 |
| M.Vadišio nuotr./Kukurūzų pardavėjas |
Įvairius šio miesto žmones pradėsiu skaičiuoti nuo Stambulo pakraščio ir taip judėdamas link centro pabandysiu nepasiklysti tarp dešimčių imamų maldų sklindančių aplinkui. Vietomis lyginsiu su Vilniumi taip vaizduotėn šliūkštelėdamas truputi žibalo.
Turkiška šeima Stambulo priemiestyje
Nuo Vilniaus Justiniškių mikrorajoną primenančio priemiesčio iki Stambulo centro maždaug 20-30 kilometrų. Miesto pakraščiai – tai kitas pasaulis, iš esmės niekuo nesusijęs su Bosforo sąsiaurio laivais, osmanų architektūra ar vokiečių turistais. Antra vertus, ir Justiniškes jis primena tik savo pozicija miesto pakraštyje, idėja ir daugiabučiais... Visa kita – masiškiau, dailiau, tvarkingiau ir labiau pritaikyta patogiam gyvenimui. Natūralu. Juk iki miesto centro, kur verda „tikrasis“ Stambulas, dalis šio rajono gyventojų nukeliauja tik kartą į savaitę ar mėnesį, kiti ir per metus ten nenuvyksta. Tad dar nežinia, kuris Stambulas – centrinis ar pakraščių – yra tikresnis.
 |
| M.Vadišio nuotr./Stambulo gyvenamieji rajonai |
10-15 aukštų daugiabučiai, kiemuose naujutėliai automobiliai, futbolo aikštelės, mokyklos, nemažai žalumos, o toje visoje mišrainėje dar ir viešbutis su baseinu įrengtu sode. Daugeliu atvejų viskas daug tvarkingiau ne tik lyginant su Lietuvos miestais, bet ir Paryžiaus, Madrido ar Milano priemiesčiais. Mikrorajonas, kuriame apsilankiau dar ir universitetą savo turėjo.
Tik štai tuose pačiuose tvarkingai įrengtuose daugiabučiuose verda mums jau neįprastas, tikras turkiškas gyvenimas. Į svečius priėmęs geraširdis turkas Tanyeras Onkeras pasakoja savo istoriją.
 |
| M.Vadišio nuotr./Tradicinė turkų šeima: vyras, žmona, sesuo ir šeimos židinio saugotoja - mama |
Jis prieš keletą metų viename tokių daugiabučių dešimtame aukšte nusipirko trijų kambarių butą. Netrukus šalia, tame pačiame aukšte, įsikūrė ir jo brolis. Truputi prakutus iš kaimo gyventi pas sūnų atkeliavo tėvai, atsikėlė ir sesuo. Paskutinis brolis tame pačiame daugiabutyje būstą įsigijo keliais aukštais žemiau. Vėliau mama Tanyerui surado žmoną. Užmatė to paties daugiabučio laiptinėje, pasiūlė sūnui ir ši jam tiko. Dabar jau auga du mažyliai. Kitas brolis taip pat turi žmoną ir kelis vaikus.
 |
| M.Vadišio nuotr./Turkijos jauniausioji karta |
Gyvenimui Stambulo priemiestyje nusistovėjus ir naujoms daugiabučių statybų aikštelėms pasislinkus dar toliau, visa šeima džiaugiasi vakarais kartu pietaudami Tanyero bute. Laksto trys vaikai, močiutė su savo dukra ir vyrų žmonomis (kurias irgi vadina dukromis) gamina valgyti, vyrai tvarko kitus reikalus.
Sėdėdamas šios gausios šeimynos sūkuryje jaučiausi it būčiau pjaunamas perpus. Vien pagalvojus apie tokį suspaustą, paprastą gyvenimą, paprastą darbą ir didžiausią gyvenimo kelionę tik iki miesto centro ir atgal namo, mano viena pusė aptirpo iš nerimo. Na gi kaip šitaip?
 |
| M.Vadišio nuotr./Tanyero mama ir žmona patiekia turkiškus pietus |
Vis dėlto antroji pusė, besigardžiuodama įvairiais turkiškais patiekalais, aptingusi stebėjo jaukų, šiltą, vaikų krykštavimo pripildytą gyvenimą. Kur žmonos ir sesės vadinamos vienu vardu, kur vakarienės niekas niekada nevalgo vienas, kur broliai atstoja geriausius draugus. Ir jie tikrai niekada nesiplėšo perpus, mąstydami apie būtį, jie neserga neurozėmis, kurios kaip sloga dažnai aplanko gerai gyvenantį, keliaujantį, daug matantį, daug pažįstamų ir gal net sutuoktinį turintį, tačiau vienišą europietį.
Verslo moteris prisidengusi skara
Neabejoju, jog Stambulą galimą būtų suraikyti į šimtus sluoksnių ir rajonėlių, turinčių savitumą, tačiau tam reiktų ne savaitės, o gerų metų, ne vieno ar dviejų puslapių, o visos knygos aprašymų. Tad plačiais greitkeliais šoktelime 20 kilometrų link miesto centro, kur mus pasitinka „niujorkietiškas“ Stambulas.
 |
| M.Vadišio nuotr./Stambulas |
Prigulęs ant žolyno apžvalgos aikštelėje (panašioje į Vilniaus Barbakano kalną) azijinėje Stambulo dalyje, horizonte, kitoje Bosforo pusėje, prie didžiojo Stambulo tilto suskaičiavau apie 70 dangoraižių. Dar trisdešimt didelių pastatų liko už nugaros. Taigi Stambulą dabar jau galima vadinti ne tik šimtų minaretų, tačiau ir šimto dangoraižių miestu.
Galingas ekonomikos variklis sukasi per daug nekreipdamas dėmesio į kaimynų (graikų, kipriečių ir kitų Europos šalių) pinigų pelkę. Viskas blizga pradedant stiklinių pastatų fasadais, baigiant pasitempusių klerkų batų galais. Daugiau nei dešimt didžiulių bankų, pasaulinės kompanijos, mokyklos ir universitetai, įspūdingai atrodantys teismo rūmai, prokuratūros, policijos pastatai ir ligoninės, mikrorajonų savivaldybės ir gyvenimui skirti prašmatnūs apartamentai.
 |
| M.Vadišio nuotr./Naujasis Stambulas |
Labai ilgą laiką šioje musulmoniškoje šalyje visas šis kompleksas buvo tik vyrų karalystė. Jie šiuos pastatus statė, jie ir žinojo, kaip juose šeimininkauti. Tačiau pastaraisiais metais tarp tamsių turkiškų vyrų šukuosenų vis dažniau gali išvysti musulmoniškų moterų skarelių. Matant jas, sunku išsivaduoti iš stereotipų, suguldytų galvoje per pastaruosius dešimtmečius. Jūra margų skarų aplankytame dideliame turkiško laikraščio redakcijos biure vis dar labiau asocijuojasi su kruopščių, mechanišku darbu, nei su kūrybine, laisva ir įkvepiančia veikla.
 |
| M.Vadišio nuotr./Laikraščio redakcija |
Bet... Bet užtenka atsidurti dalykiškuose pietuose kartus su vieno didesnių Turkijos bankų finansininkais ir gali greitai įsitikinti, kad po moteriškomis skarelėmis pridengta slepiasi emancipacija – neprastesnė nei pačioje Švedijoje.
Mokslų daktaro laipsnį turinti finansų analitikė Zeynep Topaloglu susitikimo metu nenustojo žavėti savo energingumu, konkretumu ir nė trupučio nepalenkiamu pasitikėjimu savimi. Tai dar labiau išryškėjo dešimties vyrų kolegų draugijoje. Jie visi nevengdami aštrios nuomonės, dėliojo įspūdingus Turkijos ekonomikos ir konkretaus banko skaičius, o smulki, malonaus veido ekonomistė grakščiai pasitaisydama skarelę išversdavo viską į žmonių kalbą. Aiškiai, paprastai argumentavo, papildydavo, pertraukdavo įsijautusius kolegas vyrus. Pastariesiems, tai akivaizdžiai nepatiko...
 |
| M.Vadišio nuotr./dr. Zeynep Topaloglu |
Tad dangoraižių Stambule moterys su skarelėmis ant galvos užima vis svarbesnę vietą. Jos mokosi, grįžta iš geriausių pasaulio universitetų, atidžiai stebi europietes, kurios taip pat atvažiuoja siekti karjeros į „kitokį“, tačiau galimybių pilną miestą Stambulą. Vyrai nors ir įsivilkę į mandagiausius kostiumus, vis dar dėl to kibirkščiuoja akimis, burbteli iš nepasitenkinimo. Tačiau ar gali būti kitaip, kai 70 miesto dangoraižių stovi europinėje dalyje, o 30 – azijinėje? Europos ir Azijos kibirkštėlės čia dar ilgai spraigys iš po Turkijos vežimo kaustytų ratų.
Bosforo pakrantėje
Plaukdamas laivu Bosforo sąsiaurio viduriu, už kalvų besileidžiant saulei, užsisvajojau apie tas medinių namelių verandas ir mansardas pakrantėse skalaujamas sūraus vandens. Toks stambuliškas Žvėryno rajonas. Su mediniais namais, obelimis ir vyšniomis soduose, dideliais langais į kasdien besikartojančius saulėlydžius ir praplaukiančius šimtus laivų. Rojaus ir ramybės kampelis pačiame miesto centre – nuo čia jau matosi ir Sofijos soboras bei sultono rūmai.
 |
| M.Vadišio nuotr./Jauki terasa šalia Bosforo sąsiaurio |
Tai Turkijos grietinėlės buveinė. Čia gyvena turtingieji, čia gyvena tikro Stambulo kraujo turintys miestiečiai. Kaip tik šioje magiškoje vietoje teko susitikti su Žurnalistų ir rašytojų fondo vienais iš vadovų.
 |
| M.Vadišio nuotr./Susitikimas su Turkijos intelektualais |
Jaukioje, Bosforo vandens atspindžių užpildytoje svetainėje su Turkijos intelektualais diskutavome apie musulmoniškos šalies ateitį, santykius su Europos Sąjunga ir tiltą tarp Rytų bei Vakarų. Pašnekesio esmė: glaudesnio bendradarbiavimo su Europa didelė dalis turkų trokšta tikrai ne dėl ekonominių priežasčių. Europietiškos vertybės, demokratija, mokėjimas susitarti – tai pagrindiniai dalykai kreipiantys turkų žvilgsnius į Vakarus.
Ką mes gautume mainais? Ši didelė šalis ribojasi su karo alinama Sirija, Iraku, ugnimi besispjaudančiu Iranu, kurdų regionu, Armėnija ir Gruzija... Dabar kaip ir prieš tūkstančius metų Stambulas yra tarsi didelė spyna pakabinta ant Azijos vartų. Suradus raktą nuo jos, panašu, daugelis tarp-kultūrinių ir tarp-religinių problemų išsispręstų savaime. Žurnalistų ir rašytojų fondas bei Euroazijos dialogo platforma kaip tik inirtingai šio rakto ir ieško – namuose, pačiame Stambule, ir atokiau už Turkijos ribų.
Auksinio rago šurmulys
 |
| M.Vadišio nuotr./Auksinis ragas |
Vaizduotę šis miestas per tūkstantmečius kaitino ne vienam kūrėjui. Religinis, valdovų galios pilnas, kultūrinis, architektūrinis ir visoks kitoks pasaulio centras. Ir viso šio centro ašis – Auksinis ragas – senamiestis per tūkstantmečius suformuotas Romos imperatorių ir osmanų valdovų. Beskite į bet kurį dešimtmetį po Kristaus gimimo, visuose juose Stambulas (Konstantinopolis) švies ryškiausiomis spalvomis. Nenuostabu, kad dabar vaikščiodamas centrinėmis šio miesto gatvėmis gali išsinarinti kaklą.
 |
| M.Vadišio nuotr./Sofijos soboras |
Ir kiekvieną mielą dieną čia kaklus į Sofijos soboro skliautus narina tūkstančiai... milijonai turistų. Per metus jų Stambule apsilanko septyni milijonai. Dažniausiai tai pagyvenę Vakarų europiečiai, užauginę vaikus, užsidirbę pinigų ir priartėję prie pensijos. Dirbantys savo malonumui, savo malonumui ir keliaujantys.
 |
| M.Vadišio nuotr./Stambulo centras naktį |
Pasiėmę privatų gidą poromis airiai, vokiečiai, britai, prancūzai seka imperijų pėdsakais, domisi Egipto palikimu Turkijoje, krikščionimis iš Romos imperijos laikų, Osmanų imperija ir islamiškuoju pasauliu, seka žymių romanų apie Stambulą pėdsakais, gilinasi į Pirmo pasaulinio karo aktualijas, „nes jų seneliai ir tėvai čia irgi kariavo“. Vakare šie garbingi įdegę ponai susėda šimtuose miesto restoranų, užkandžiauja fetos sūriu, salotomis, gardžiuojasi šviežia žuvimi, prašmatniai pakeptais ėriuko kebabais ir spaustomis sultimis.
 |
| M.Vadišio nuotr./Marmario jūra prie įplaukimo į Bosforo sąsiaurį |
Aš tuo metu mėnesienoje nuleidęs kojas nuo molo gurkšnoju alų Marmario jūros pakrantėje, už nugaros Mėlynoji mečetė, priekyje išsirikiavę šimtai laivų, laukiančių leidimo praplaukti Bosforo sąsiauriu. Už kelių šimtų metrų į šoną merginos ir vaikinai muša būgnus, šeimos parke kepa kepsnius, tamsoje vėjas atneša ir salstelėjusį kanapių tvaiką, paskutinį kartą šį vakarą visą Stambulą užlieja imamo malda. Štai šiuo momentu iš pažiūros ramus vakaras pradeda virpėti nuo energijos pliūpsnio. Lyg silpnas žemės drebėjimas, sukeltas tūkstančių žmonių per šimtmečius stačiusių šį miestą. Tokiomis akimirkomis atrodo, kad Stambule gali atsitikti bet kas...
 |
| M.Vadišio nuotr./Jūros brizas Stambule |
Malda nurimsta, miestas po truputi tyla, paskutinis didelis kruizas išvairuoja į jūrą. O virš Mėlynosios mečetės tarsi uodai prie lempos nardo žuvėdros. Hm... kodėl būtent virš šios šventovės, kai visas miestas skendi šviesose? Kodėl tik tam tikru metu, tarsi imamui pakvietus? Žuvėdros... Štai kas man vis dar neduoda ramybės grįžus iš Stambulo.
