Nusipirkę „Wizzair“ bilietus į Barseloną, išsinuomojame automobilį ir užsisakome pirmąją nakvynę. Kitų viešbučių nutariame ieškoti pakeliui, pagal nuotaiką.
Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo klaida. Nežinojome, kad sausį Pietų Prancūzijoje daugelis apartamentų ir viešbučių savininkų ant durų kabina spyną ir raštelį „uždaryta“, o patys išvažiuoja atostogų į šiltus kraštus.
Pardavėjas mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių, jų priedų ir panašios technikos parduotuvėje kuo rimčiausiai anglų ir prancūzų kalbomis mus užtikrino, kad tokio technikos stebuklo, kaip mums reikia, įsigyti negalima visoje Prancūzijoje, nes mūsų kompiuteris – per naujas. Kitą dieną mums tinkamą kroviklį nusipirkome degalinėje.
Tad spontaniškai rasti nakvynę patikusioje vietoje buvo nemenkas iššūkis. Vieną vakarą pasiblaškę Arlyje, toliau viešbučius prieš dieną-dvi užsakinėjome per „Booking.com“.
Kelionėje supratome, kad Lietuva stipriai pralenkusi Prancūziją.
Net nešovė į galvą, kad prašmatniojoje Rivjeroje taip sudėtinga rasti bevielį interneto ryšį.
Tose nedaugelyje vietų kur jis yra, dažniausiai veikia kiekvienam klientui ant paruoštukių spausdinamų slaptažodžių sistema, kuri reiškia, kad norėdamas prisijungti, dar turi keliskart pasikalbėti su padavėju ir viešbučio administratoriumi, gauti lapelį su ID ir slaptažodžiu.
Paskui dar tikriausiai gauti kitą, nes pirmas kažkodėl neveikia.
Kai jau prisijungi, internetas vos ne vos stumiasi kaip kokiais 2003-iaisiais.
Mūsų maršruto svarbiausi objektai: Barselona, Argeles sur Mer (Koljūras), Karkasonas, Arlis, Sen Tropezas, Nica, Monakas, Avinjonas, Gardos tiltas.
1 diena. Barselona – Argeles sur Mer
Mama, tėtis ir dvejų metų berniokas iškeliauja. Į Barseloną nuvykstame sklandžiai, pasiimame iš anksto išnuomotą „Renault Scenic“ ir sukame į centrą pasivaikščioti bei papietauti.
Oras džiugina – temperatūra sausio pradžioje apie 15 laipsnių šilumos, maloniai šviečia saulutė. Ta proga įsigyjame pirmąjį pirkinį – akinius nuo saulės (kas galėjo pagalvoti, kad jų reikės, kai saulės Lietuvoje nematėme jau kelis mėnesius).
Trumpai pasilabinę su Barselona, keliaujame į savo nakvynės vietą Argeles sur Mer, jau Prancūzijoje.
Prancūzijoje mus pasitinka žydras dangus ir plikučiai belapiai vynuogynai. Argeles sur Mer pajūrio miestelis kompaktiškas, siauromis gatvelėmis su dailiais spalvingais namais, mažulyčiais skverais.
Žiemą jis visas toks jaukutis ir apsnūdęs. Visai netoli – Koljūras – turistų mėgiamas pajūrio miestelis su įspūdinga tvirtove įlankoje.
Kokius penkis kartus pravažiuojame savo viešbutį „L‘Hostalet“ jo nepastebėję. Galiausiai pasistatome automobilį arčiausiai tos vietos, kurią mums nurodo GPS‘e ir pagaliau atrandame, ko ieškoję.
Viešbutėlis nedidukas, kambarėlių nedaug, labai jaukus. Kiekviena detalė apgalvota, viskas tvarkinga, skoninga, vonios kambarys tviska nauja įranga. Ir kaina puiki.
Ypatinga dovana – viešbutėlio savininkas-administratorius-virėjas-padavėjas Markas. Labai svetingas ir malonus.
Pirmoji pamoka – vakarienės čia vėlyvos
Pirmąjį vakarą kurį laiką gurgiančiais pilvais pasiblaškome po tuščias Koljūro ir Argeles sur Mer gatveles, kol, žiopliai, išmokstame vertingą pamoką – veikiančių restoranų vakarienei čia nėra ko ieškoti anksčiau nei 20 val.
Tai mums maloniai praneša paslaugusis Markas, kai alkani ir pikti grįžtame į viešbutį. Nieko kito nelieka, tad prisidedame prie sūnaus vakarienės ir kambaryje užkandame užpilamų grikių dribsnių.
Galiausiai sulaukę vakarienės meto sekdami Marko rekomendacijomis vakarieniaujame nedidučiame restoranėlyje už keleto minučių kelio nuo viešbučio. Be mūsų nėra nė vieno turisto.
Visi vieni kitus pažįsta, sveikinasi, turi savo staliukus. Bet ir mes nesijaučiame įsibrovę – jaukiai įsitriname prie laisvo staliuko su vežimėlyje „smigusiu“ sūnumi ir pagaliau skaniai pavalgome.
2 diena. Argeles sur Mer – Karkasonas – Arlis
Pusryčiai nuteikia puikiai. Yra įvairių bandelių, sūrių, vaisių, patiekta dar ir skirtingų naminių džemų. Sūnus gauna ypatingo dėmesio – jam pagamina jo mėgstamos plaktos kiaušinienės, kurią jis atsisako valgyti ir pasirenka bandelę bei kriaušę.
Mama su tėčiu pasidalinę pusryčiams sukerta kiaušinienę. Išvykstame iš Argeles sur Mer per vampyrų filmų vertą rūką. Už kokių 50 km džiūgaujame, nes nušvinta saulutė, tačiau prie pat kito mūsų kelionės objekto – miesto tvirtovės Karkasono – vėl patenkame po storais lietuviškais debesimis.
Karkasono miestelis susideda iš dviejų dalių. Aplink senamiestį ir pilį – modernus miestelis. Senamiestį juosia gynybinės sienos, automobiliai ten nevažinėja.
Tvirtovė šauni – jautiesi kaip patekęs į kompiuterinį žaidimą. Gal tik suvenyrų parduotuvėlės tą įspūdį kiek išsklaido.
Kita bėda: lauke siaubingai šalta. Nebe 15 laipsnių šilumos kaip pakrantėje, o vargani 3 laipsniai šilumos ir kiauriai košiantis žvarbus vėjas.
Lankytinų vietų apžiūra gerokai paspartėja. Mano vyras su normalia striuke visai mielai dar pasivaikščiotų, bet man užėjusi supermamiška isterija ir aš baisiausiai skubu, „kad tik vaikas nesušaltų.“
Nusprendžiame, kad puiku būtų ten sugrįžti vasarą ir neskubant apžiūrėti miestą-tvirtovę.
Iš Karkasono keliaujame į Arlį. Miestas garsus romėnišku palikimu – gerai išlikusiu amfiteatru, romėnų teatru, yra įdomi Respublikos aikštė su didinga bažnyčia.
Mums lankantis mieste tuščia, turistų nėra.
Visus lankytinus objektus apeiname vieni. Panašiai kaip ir kitose įdomiose vietose šitoje kelionėje. Čia keliavimo ne sezono metu privalumas. Aišku, restoranų pasirinkimo vakarienei irgi kur kas mažiau.
Antrąjį vakarą vakarieniaujame viename iš trijų miesto centre atrastų veikiančių restoranų. Po saulės laidos miestas staigiai ištuštėja.
Tikriausiai žvarboko vakaro pabūgę visi tūno namuose ir gurkšnoja vyną susisupę į šiltas antklodes. Mes dar kurį laiką sukame ratus po miesto centrą, bet greitai pasiduodame ir baigiame miesto apžiūrą ryte.
3 diena. Arlis – Sen Tropezas – Nica
Pasigrožėję ryto spinduliuose bundančiu Arliu traukiame Viduržemio jūros pakrantės link. Žydras dangus, saulutė ir vėl malonus švelnus oras – 15 laipsnių šilumos.
Išsukame iš autrostrados ir į Sen Tropezą važiuojame vingiuotais kalvotais keliukais pro vynuogynus, vietinės reikšmės dvarelius ir žiemojančius pustuščius (arba visai neveikiančius) viešbutėlius.
Nesibaigiančiais kamščiais vasarą garsėjantis Sen Tropezo kelias sausį laisvas ir neilgai trukus mes atsiduriame auksinio jaunimo sostinėje.
Dar kelios minutės ir jau vaikštinėjame krantine žiopsodami į prabangias jachtas, ilgakojes gražuoles su pliktelėjusiais bei žilstelėjusiais draugais, nešinais pirkinių maišeliais.
Prisėdame jaukiausiai atrodančioje raudona spalva šviečiančioje kavinėje. Suvokiame, kad pigu nebus, bet galime sau leisti tokią progą paišlaidauti.
Nusifotografuojame (nes gražu!), o tada atsiverčiame meniu ir pavartę jį vis dėlto nusprendžiame, kad 20 eurų už salotas ir 16 eurų už 0.3 l alaus bokaliuką mums per brangu net ir Sen Tropeze.
Nesuklydome: už tokią pat sumą labai gerai papietaujame kitame restoranėlyje toje pačioje krantinėje, vos už 200 metrų.
Tik vėliau sužinojome, kad ta raudona brangi kavinė buvo „Senequer“ – pati seniausia ir žinomiausia Sen Tropezo krantinės kavinė. „Būtina aplankyti“ turistinis taškas.
Nakvoti vykstame į Nicą. Sukame pakrantės keliu pro Kanus, bet ties įvažiavimu į miestą patenkame į vakarinį kamštį, todėl mikliai sprunkame atgal į autostradą ir tiesiu taikymu važiuojame į Nicą.
Nuo mūsų vėl slepiasi ieškomos vietos. Viešbutį randame nesunkiai, bet ieškodami, kur pastatyti automobilį, apsukame dešimt ratų vienos krypties eismą leidžiančiomis gatvelėmis, kol galiausiai pastebim „P“ ženklą ir įvažiavimą į brangų požeminį parkingą.
Nors jau sausio vidurys, bet Nica dar kalėdiškai pasipuošusi. Labai gražu. Pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje aptinkame šaunų restoranėlį, kur iki soties prisiryjame moliuskų.
4 diena. Nica – Monakas – Nica
Šios kelionės kulminacinis taškas ir giliausią įspūdį palikusi vieta – Monakas. Gal dėl to, kad mažai iš jo tikėjomės. Labiausiai prie to prisidėjo skeptiškas „Lonely Planet“ kelionių vadovo aprašymas, kur Monakas pateiktas kaip šlykštus snobiškas nusivylimas po autentiškų jaukių ir malonių Provanso miestelių.
Tačiau nuomonės apie miestą – požiūrio reikalas. Nieko panašaus Monake mes nepajaučiame: Monakas ir jo centrinis rajonas Monte Karlas tviska solidžia prabanga, gatvėmis lėtai važinėja ištaigingos mašinos (daugelis net neatrodo tokios, bet mano vyras nesiliauja aikčioti, kokia ši ir kita mašina ypatinga ir dėl to kainuoja kokį milijoną, du ar tris), uoste plūduriuoja prabangios jachtos.
Viskas išgražinta. Bet kadangi visi ten tokie patys (išskyrus žioplinėjančius turistus), nėra prieš ką rodytis. „Bugatti“, „Masserati“ ir panašūs šedevrai kukliai surikiuoti požeminiuose garažuose greta „Smart“ ir „Renault“.
Tik, va, prie pat Monte Karlo kazino laiptų neleistinoje vietoje stovi ne pirmos jaunystės, tačiau didelis ir juodas „Range Rover“ džipas lietuviškais numeriais su šalia raumenis grėsmingai įtempusiu vairuotoju. Subtilu.
Sutariame, kad būtinai grįšime į Monaką su padoresniu automobiliu. Sukame į vieną gražiausių serpantinų, kokiais yra tekę važiuoti.
Monaką ir Nicą jungia trys vingiuoti pakrantės serpantinai, einantys maždaug lygiagrečiai skirtinguose aukščiuose. Sukame aukščiausiuoju ir mums prieš akis atsiveria vaizdai. Važiuojame, aikčiojame, fotografuojame.
Sukame pro kalnų miestelį Eze. Pasvarstome, kad vasarą čia turėtų būti nuostabu pernakvoti. Dabar vėsoka – tektų sėdėti viduje nosį prispaudus prie lango stiklo.
Dar pasisukinėjame po mielus miestukus kalnų papėdėje ir grįžtame į vakarėjančią Nicą. Saulei leidžiantis praeiname promenada palei jūrą, nusileidžiame į paplūdimį ir pamėtome į jūrą akmenukus.
5 diena. Nica – Avinjonas
Avinjonas – buvęs popiežių miestas, kurio svarbiausia įžymybė – Popiežių rūmai. Galbūt labiau ne rūmai, o tvirtovė. Čia dar kartą įvertiname malonumą vaikščioti po beveik tuščias sales ir landžioti į akiniuotų babyčių nesaugomus rūmų užkaborius ir kambarėlius.
Sūnus po rūmus gali dairytis sėdėdamas nešioklėje, kurią mums pasiūlė rūbinėje. Pasivaikštome gynybine siena, iš viršaus pasigrožime vakarėjančios saulės apšviestu Avinjono tiltu.
Ne daug Popiežių rūmams įspūdžiais nusileidžia viešbutis, kuriame nakvojame. „La Ferme“ viešbutyje restorane upės saloje prie pat Avinjono apsistoję tik mes ir prancūzų šeima.
Pati sala sausio mėnesį nykoka – pilki stagarai, belapiai medžiai, tinklo tvoros. Vasarą vaizdas tikriausiai kitoks.
Įsivaizduoju, kad ten tada žalia ir jauku. Kad ir mūsų viešbučio kiemas su restorano staliukais po platanais ir vynuogių šakų apraizgyta pergole turėtų atsiskleisti visu provansišku languotų staltiesių grožiu.
Mums atvykus viešbutį neseniai nusipirkusi pagyvenusi prancūzų pora labai maloniai pasitinka registratūroje, parodo, kur įsikurti, ir susitariame, kada mūsų lauks vakarienei.
Nusileidę sutartu laiku, matome, kaip viešbučio savininkas pasikeičia švarką, persimeta per ranką baltą padavėjo staltiesėlę ir palydi mus prie spragsinčio židinio. Renkamės savininko rekomenduojamus patiekalus – ėriuko mentę, troškintą raudoname vyne, prie jos tinkantį vyną ir neapsirinkame.
Mėsytė sultinga, minkštutė, aromatinga. Mmmm. Nepamenu, kad kada nors būčiau taip skaniai ir jaukiai valgiusi.
6 diena. Avinjonas – Gardos tiltas – Koljūras – Argeles sur Mer
Saulėta žiemos diena. Tuščia stovėjimo aikštelė prie Gardos tilto. Jis – tai puikiai išlikęs triaukštis, beveik 50 m aukščio romėnų laikų akvedukas, kažkada besitęsęs apie 50 km.
Šis objektas puikiai tinka pasivaikščiojimui su vaikais. Asfaltuotas takas veda nuo stovėjimo aikštelės iki pat impozantiško tilto. Pasisukioję ten, spaudžiame į Argeles sur Mer, kur vėl įsikuriame savo viešbutėlyje.
Iš nuolat besišypsančio savininko atsiimame savo pamirštą planšetinio kompiuterio kroviklį ir sūnaus dantų šepetuką. Pažintį su Pietų Prancūzija baigiame, kur pradėję – Koljūre, kur ramiai pasivaikštome pakrante šalia forto, nusiperkame keletą mielų daiktelių, pagurkšnojame kavos.
Vakare jau nebesiblaškome, o kaip dera po 20 val. ateiname į savo restoraną Argeles sur Mer, kur pavakarieniaujame prie savo stalelio ir pakeliame taurę raudono vyno už savo kelionę ir pažintį su Rivjera.
7 diena. Argeles-Sur-Mer – Barselona
Pagal planą šiandien turime beveik visą dieną, skirtą Barselonai. Pasirinkti lankytinas vietas padeda pilantis lietus. Aplankome Barselonos akvariumą.
Panašu, kad lietingą sekmadienį čia leidžia didžioji dalis Barselonos šeimų su vaikais. Mūsiškis kartu su kitais garsiai krykščia, šaukia, ploja ir lieka sužavėtas. Išėjus iš akvariumo vis dar lyja, taigi organizuojamės ekskursiją automobiliu.
Stabtelime prie Sagrada Familia ir nesėkmingai kokius penkis kartus pabandome rasti stovėjimo vietą automobiliui prie Guelio parko. Ten yra požeminis garažas, tačiau jis labai nemenko kalno papėdėje, o mes nedegame noru į jį stumti vežimėlio.
Paliekame Guelį kitam apsilankymui Barselonoje ir keliaujame į jau pažįstamą automobilių stovėjimo vietą miesto centre prie Katalonijos aikštės.
Mūsų laimei, nustoja lyti, tad vakarą praleidžiame jaukiame Barselonos senamiestyje, pasižadėdami čia būtinai sugrįžti.
8 diena. Kelionė į oro uostą
Ji verta atskiro aprašymo. Paskutinę kelionės dieną papusryčiaujame ir skubame į automobilį ankstyvai kelionei į oro uostą. Pavažiuojame kelis šimtus metrų, kol suprantame, kad nuleistas ratas. Pačiu laiku. Kai nėra kada nei taisyti padangų, nei laukti kokios nors techninės pagalbos.
Spėjame, kad čia kokio kerštingo ispano darbas (automobilis stovėjo gatvėje priešais viešbutį, gal kieno nors mėgstamoje vietoje). Šiaip ar taip, grįžtame iki viešbučio, susiskambiname su nuomos įmone, viešbučio administratoriaus paprašome iškviesti taksi ir, palikę automobilio dokumentus ir raktelius registratūroje, baigiame kelionę kiek kitaip nei planuota.
Spėliojame, kiek ispanai paims už padangos keitimą, automobilio pargabenimą ir pan. Suprantama, padangų draudimo neturime – jo niekada neprireikia...
Pabaigai keletas išvadų, apibendrinimų ir pasižadėjimų, kurie mums buvo tam tikras atradimas:
1. Pietų Prancūzijoje brangu. Nenustebinau? Prieš kelionę mums tai sakė ir mes tuo tikėjome, bet vis tiek nustebome. Aš nekalbu apie Sen Tropezą.
Prie įprastinių kelionės išlaidų būtina nepamiršti įtraukti automobilio stovėjimo mokesčių (ketinant nakvoti miestų centruose) ir kelių mokesčių (autostrada puiki ir būtina norint greičiau įveikti atstumus, tačiau siurbia pinigus antra tiek, kiek automobilio bakas).
2. Pietų Prancūzija atsipūtusi. Tai gerai, nes nereikia daugybę kartų aiškinti, iš kur jūs ir ar jums čia patinka.
Blogai tada, kai atsitempiate vaiką ir lagaminus į viešbutį, susimokate ir sužinote, kad WiFi, dėl kurio buvimo specialiai klausėte ir gavote teigiamą atsakymą prieš 15 minučių, kaip tik šiandien neveikia.
Pietų Prancūzijai iki Lietuvos interneto toloka. Aišku, jie nuoširdžiai mano, kad to jiems ir nereikia. Gal ir nereikia. Reikėjo mums, turistams.
3. Kuo labiau užtikrintas atrodo prancūzas ką nors teigdamas, tuo labiau tikėtina, kad tai netiesa. Vienas įdomesnių atvejų buvo mėginant nusipirkti naują kroviklį planšetiniam kompiuteriui.
Pardavėjas mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių, jų priedų ir panašios technikos parduotuvėje kuo rimčiausiai ir anglų, ir prancūzų kalba mus užtikrino, kad tokio technikos stebuklo, kaip mums reikia, įsigyti negalima visoje Prancūzijoje, nes mūsų kompiuteris – per naujas.
Kitą dieną mūsų kompiuteriui tinkamą kroviklį nusipirkome degalinėje.
4. Apie degalines – atskira tema. Prancūzijoje degalinės šaunios. Čia dažniausiai yra visko – bandelių, pieno produktų, salotų, vaisių, kitų užkandžių, gėrimų (išskyrus skanią kavą), kelioninių dalykėlių, kroviklių, suvenyrų ir t.t.
Bet dangtelių karštiems gėrimams nėra. Tiksliau yra, bet juose nėra skylutės, per kurią būtų galima gerti neapsilaistant. Gal čia tokia politika, kad vairuotojai nesiblaškytų ir negertų vairuodami?
5. Į Prancūziją geriau nevažiuoti tiems, kas mėgsta kavą. Per visą kelionę nė karto negėrėme skanios kavos. Kava vadinamas kažkoks neaiškaus skonio marmalas.
Be kita ko, norint gauti įprastinio dydžio puodelį, reikėtų rinktis cafe americano arba grand americano ar kažką panašaus. Kitu atveju gausite lėlių servizo puoduką espreso, kuris skoniu primena asfaltą. Pietų Prancūzijoje geriame arbatą. Nepaisant visko, aš jau vėl noriu atgal, į Pietų Prancūziją.
Rūtos šeimos kelionės įspūdžiai užfiksuoti ir nuotraukose:
