Gamtoje ypač sunku pamatyti gyvates, kurios mūsų, žmonių, bijo gerokai labiau nei mes jų. Tokie „pasimatymai“ gali būti labai pavojingi, nes šiuos gyvūnus mes menkai pažįstame. Kelionių patirtis rodo, kad akistatą su gyvate žmonės visada priima kaip įvykį.
Mes keliavome po Namibiją. Geologiniu požiūriu ši šalis yra viena seniausių mūsų planetos sausumos teritorijų. Nemažą jos dali sudaro beveik į 2 kilometrus iškilęs plokščiakalnis. Stačiomis pakopomis jis leidžiasi vandenyno kryptimi, o šių laiptų vietose per šimtus milijonų metų gamtos jėgos suformavo įspūdingus tarpeklius, stalo formos kalnus, kalnagūbrių sienas.
Keliaujant po šalį šie vaizdai nuolat keičiasi, o raudona uolienų spalva pamargintas kraštovaizdis labiau tiktų planetai Marsui, bet ne Žemei. Dėl ypatingos geografinės padėties šalis labai sausringa, todėl didžiąją Namibijos teritorijos dali sudaro Namibo ir Kalahario dykumos – tikras rojus gyvatėms.
Artėdami prie Etošos nacionalinio parko, netoli Angolos, turėjome apsistoti nakvynei. Mūsų vairuotojas ir vadovas Mišekas parinko atokų ir, matyt, retai lankomą kempingą tankiai sužėlusioje savanoje. Nakvynė laukinėje gamtoje, palapinėse, kūrenant laužą po žvaigždėtu Afrikos dangumi visada daro įspūdį. „Merzedes Benz“, per šonus braukomas akacijų šakų, įvairavo į nemažą aikštelę tarp medžių.
Išsibarstėme statyti palapinių, nusiprausti. Beje, keliautojus čia taip myli, jog net visiškame užkampyje yra karšto vandens. Toks čia paslaugų standartas, bet iš kur tas vanduo? Pasirodo, už kiekvienos palaikės dušinės sėdi po vietinį, kuris kūrena krosnelę su katilu. Išvydęs tą juodaodį, pasijutau kaip išnaudotojas, kita vertus, žmogus dirba, o už tą darbą mūsų Mišekas visiems krosniakuriams sumokėjo.
Kol tvarkėmės, nuolat žvalgiausi į greta pūpsančią rausvą uolą. Įsivaizdavau, kaip užsiropšiu į jos viršų ir stebėsiu paskutines žaižaruojančios saulės akimirkas virš įkaitusios savanos horizonto. Vos pagalvojęs pamačiau, kad ant uolos jau vaikštinėja keli mūsų greituoliai. Dar kelios minutės ir aš jau ropščiausi aukštyn. Staiga išgirdau Mišeką šaukiant: „Pavojinga, pavojinga!“ Žvilgtelėjęs žemyn, supratau, kad šaukia mums, esantiems ant uolos. „Leiskitės žemyn, ten gali būti gyvačių! Dabar kaip tik tas paros laikas, artėja prieblanda, ant uolų gali pasirodyti mambų. Lipkite greičiau!“
Iš viršaus nufotografavę savaną ir nakvynės vietą, labai nenoriai nusileidome žemyn. Priėjau prie Mišeko išsiaiškinti, kas per pavojus mums grėsė ir kokias gyvates jis turėjo galvoje. Patyręs ir puikiai gamtą pažįstantis žmogus man daug apie jas papasakojo. Pasirodo, tokia krūmokšninė savana yra vienos iš nuodingiausių mūsų planetoje gyvačių – juodosios mambos – gyvenamoji buveinė. Vietiniai jos bijo labiau už bet ką, nes mambos įgėlimas mirtinas.
Ši gyvatė itin klastinga ir slapukė. Gyvena ne tik ant žemės, bet ir krūmynuose, dėl to sunkiai pastebima. Vietos gyventojai žino, kad ji mėgsta gerai saulės apšviečiamas vietas, būtent tokias kaip toji uola. Dvi valandos po saulėtekio ir valanda po saulėlydžio – laikas, kai didžiausia tikimybė susitikti su mamba.
Susiraičiusią ant akmens gyvatę dar galima pamatyti, bet svarbiausia jos neišgąsdinti, kad nesupyktų, o štai medyje įžiūrėti šią slapukę sunku. Žmonės mėgsta prisilaikyti šakų, atsiremti, ypač lipdami ar leisdamiesi, o tai gali baigtis mirtimi. Juodoji mamba yra ir viena iš greičiausių gyvačių — juda iki dvidešimties kilometrų per valandą greičiu! Nesportuojančiam žmogui pabėgti nuo jos neįmanoma.
Juodoji mamba laikoma pikta gyvate, nes kerta ne vieną, o kelis kartus. Būta nemažai atvejų, kai viena gyvatė, pratrūkusi pykčiu, sugėlė daug greta stovinčių žmonių. Neįtikėtina, bet vienos juodosios mambos nuodų kiekio pakanka pražudyti dvidešimčiai gyvybių. Negavus priešnuodžių, mirtis ištinka per 30–60 minučių.
Toks pasakojimas mane ne juokais išgąsdino. Kaip vis dėlto svarbu tokiose kelionėse klausyti vietinių žmonių patarimų! Tą vakarą mes, ačiū dievui, nepamatėme mambų, bet mintys apie tai gulint palapinėje man nedavė ramybės.
Praėjo beveik savaitė laiko po neįvykusios akistatos su juodąja mamba. Mes jau Botsvanos teritorijoje, grįžę iš ekologinio safario Okavango deltoje, riedėjome per bekraštę pusdykumę puikiu afrikietiško stiliaus asfaltu, kai staiga šalikelėje pamatėme didžiulį visureigį ir greta jo stovinčius du vyrus. Mišekas paspaudė stabdį ir beveik šimto kilometrų per valandą greičiu lėkusi mūsų mašina sustojo už kelių dešimčių metrų nuo ano visureigio. Pasiteirauju Mišeko, kas čia atsitiko. Jis mano, jog turbūt anie kažką suvažinėjo ir dabar apžiūri. Greičiausiai tai bus gyvatė, nes jie bijo prieiti.
Smalsumo vedami išlipome ir nuėjome prie vaikinų. Mišekas buvo visiškai teisus – ant kelio gulėjo pilkšvai žalsva gyvatė pražiotais nasrais. Pamatęs nasrus, mūsų vairuotojas įspėjo: „Tai juodoji mamba, būkite atsargūs!“ Man pasiteiravus, iš ko jis atpažino, kad tai juodoji, Mišekas atsakė: „Mambų būna žalių ir juodų. Išoriškai jos vienodos, bet tik juodoji mamba turi juodos spalvos nasrus. Tai vienintelė gyvatės rūšis tokiais nasrais. Šiaip abi šios gyvačių rūšys labai pavojingos ir patenka į nuodingiausių pasaulio gyvačių dešimtuką“ – visiems paaiškino jis.
Gyvatę pervažiavę vyriškiai, pasiėmę pagalį, mėgino įsitikinti, ar gyvatė tikrai negyva, nes būna, kad jos apsimeta ir mažiausiai progai pasitaikius gelia. Gyvatė nerodė jokių gyvybės ženklų. Pasiteirauju, ką jie darys su ta gyvate? O Mišekas paaiškina, kad jie greičiausiai nori ją pasiimti, dėl to nori būti tikri, kad ji negyva. „O kam jiems reikia tos gyvatės?“ – nesilioviau klausinėti – „Nors juodoji mamba pavojinga, bet ji valgoma. Gal išsivirs, gal išsikeps, o gal sušers šunims“, – paaiškina Mišekas.
Vyrukai pakabino gyvatę ant pagalio, atsargiai įmetė ją į didžiulio visureigio bagažinę ir nurūko. Keliauju po Afriką jau beveik keturiasdešimt dienų, pagalvojau, — per dykumas, pusdykumes, savanas, stepes ir kalnus, ir važiuote, ir pėsčiomis, bet štai gyvatę iš arti pamačiau pirmą kartą, tačiau ir ji buvo negyva. Dar vieną stamboką gyvatę, greičiausiai kobrą, kaip spėjo Mišekas, sparčiai šliaužiančią žvyrkelin, pamatėme Namibijoje.
Nuvažiavau penkių šalių teritorijomis beveik 13 000 kilometrų... ir tik dvi gyvatės. Savo nuostabą išsakiau Mišekui, o jis man atsakė: „Patikėk manimi, ir labai gerai, kad neturėjai akistatų su gyvomis gyvatėmis. Jei labai norite pamatyti, geriausia tai padaryti zoologijos sode.“
Na, o norintiems išvysti tikrą laukinių žvėrių karalystę, reikėtų keliauti į šalies šiaurę, kur šiek tiek drėgniau ir vyrauja savanos. Čia pakelėse baikščiai šokuojančios antilopės, išdidžiai linguojantys drambliai, tarsi sargai vaikštinėjantys ir nuolat besižvalgantys stručiai bei kiti vis sušmėžuojantys gyvūnai sukuria šiam akacijomis ir krūmynais apaugusiam kalvotam kraštovaizdžiui būdingo Afrikietiško žavesio.
Artimiausios kelionės į Namibiją-Botsvaną-Zambiją – 2020 m. balandžio (liko 2 vietos) ir rugsėjo (liko 10 vietų) mėnesiais.
Visas keliones į Afriką galite rasti ČIA.
