O tai, kad ši kelionė, prasidėjusi kaip dviejų pažįstamų žygis, jau po trijų dienų virto solo kelione.
Keliauti vienas neplanavo
15min kelionių rubrikai „Pasaulis kišenėje“ pasakodamas apie būsimą kelionę „Camino“ keliu T.Augūnas kaip vieną iš iššūkių minėjo kalbos barjerą. Ir dėl to, ir dėl kitų priežasčių į piligriminį maršrutą jis buvo nutaręs leistis ne vienas, bet su bendraminčiu Viktoru.
Su juo paspirtukais jiedu jau buvo keliavę vasarą Alandų salose. Tiesa, tąkart grupė buvo didesnė – keliolika žmonių. O šįkart į piligriminį maršrutą jie buvo sutarę leistis dviese.
Kartu startavę, jie suplanuotu keliu važiavo tik porą dienų. Baigiantis trečiajai Viktoras nusprendė viską mesti. Toks sprendimas, pasak T.Augūno, jam buvo netikėtas.
„Klausiau, kas nutiko? Kas negerai? Bet atsakymas buvo tyla“, – pasakojo T.Augūnas. Pasak jo, kelionės bičiulio poelgis buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus, nes viską mesti jis nusprendė kelyje.
„Nieko normalaus nepaaiškinęs, jis metė viską tiesiogine to žodžio prasme: paliko paspirtuką šalikelėje, susidėjo savo daiktus į maišą ir išėjo pėsčiomis“, – apie iki šiol neaiškų kelionės partnerio sprendimą pasakojo T.Augūnas.
Jis gali tik spėlioti, kokios buvo priežastys, lėmusios, jog draugas nutarė nebetęsti suplanuotos kelionės kartu: „Pirmas dvi dienas buvo sudėtingas kelias, kalnuota, neasfaltuota. Be to, neturėjome ryšio, dar sunkiai orientavomės pagal rodykles... Daugiau teko stumtis paspirtukus, nei važiuoti. Nepaisant to, pirmą dieną įveikėme daugiau nei 60, o antrąja – 78 km.“
Nors toks kompaniono poelgis pradžioje išgąsdino, netrukus T.Augūnas suprato, jog tai buvo turbūt vienas geriausių dalykų, nutikusių šioje kelionėje. Svarbiausia – kad tai įvyko pačioje kelionės pradžioje.
„Supratau, kad galiu keliauti vienas. Ir taip keliauti man net geriau nei su kažkuo! Nebereikėjo su niekuo derintis, kiek ir kur važiuoti, kur nakvoti, kada valgyti. Rinkausi ne tik piligrimams skirtas nakvynės vietas, kurios gal ir pigios, bet ne visada patogios. Bet ir svečių namus, nakvojau net nuostabiame 100 metų senumo viešbutuke ant vandenyno kranto. Kaina buvo 45 eurai, bet gavau nuostabų vaizdą per langą!“ – pasakojo paspirtukininkas, pridūręs, kad kelionės metu jis geriausiai suprato, kodėl tiek daug piligriminiu keliu einančių žmonių tai daro po vieną.
Kelionės metu jį džiugino ir vasariškas oras. Nors rytai, kada po nakvynės jis išjudėdavo, būdavo vėsūs (kartą temperatūra tesiekė vos 7 laipsnius ir, kaip T.Augūnas sakė, jam šalo net rankų pirštai), tačiau dienomis lepino saulė ir 30 laipsnių karštis. Tik porą dienų teko paragauti lietaus dulksnos.
„Su oru man tikrai pasisekė, nes prieš savaitę keliavę pasakojo, kad lyja. Geriau jau saulė nei lietus. Nepaisant to, kad jau pirmą dieną sugebėjau nudegti rankas“, – juokėsi pašnekovas.
Didžiausias sunkumas – įkalnės
Piligrimų kelią galima įveikti ne tik pėsčiomis, bet ir dviračiu, motociklu ar paspirtuku. Pastaruoju keliavęs T.Augūnas daugiausia judėjo dviratininkams skirtu maršrutu. Tiesa, net ir jis nebuvo lengvas. Didžiausias iššūkis buvo įkalnės.
„Nėra ko slėpti, kad daugiau nei iš 800 km kokius 60 km tikrai nevažiavau, bet stūmiausi paspirtuką. Jis sveria maždaug 30 kg, plius – mano daiktai. Taigi, stumti į kalną viską nebuvo lengva. Būdavo ir sunkių momentų. Atrodo, žiūri į kalną, matai serpantinus, tikiesi, kad po jų jau lygus kelias. Bet ne – vėl matai serpantinus... Kita vertus, visada žinai: už kalno, kai į jį įkilsi, bus nuokalnė. O tada jau tik laikyk stabdžius gerai ir lėk“, – apie keliavimo specifiką pasakojo T.Augūnas.
Tiesa, buvo atkarpų, kai paspirtuką tekdavo ne stumtis ar juo važiuoti, bet nešti. Juk ispaniški miesteliai pilni laiptų laiptelių.
Jis džiaugėsi puikia kelio danga ir pačiu keliu. „Stebėjausi, kodėl toks geras kelias tuščias. Atrodė, kad juo niekas nevažinėja. Tačiau vėliau man paaiškino, kad šalia eina magistralinis kelias. Todėl šituo važiuoja tik tie, kam reikia į atokiau nuo pagrindinio kelio esančias vietoves, kaimus ir miestelius“, – pasakojo lietuvis.
Apie netikėtus sutikimus ir asmeninius atradimus
Dėl savo naudojamos transporto priemonės jis sulaukdavo nemenko dėmesio. „Stebėjosi ir piligrimai, ir patys ispanai. Nors nesu pirmas, kuris piligriminį kelią įveikia paspirtuku, tačiau tokia transporto priemonė čia visgi nėra įprasta. Daugelis klausdavo, ar turiu motoriuką, ir nustebdavo, kad ne – važiuoti reikia spiriantis“, – įspūdžiais dalijosi keliautojas.
Prieš kelionę bijojęs, kaip susikalbės su ispanakalbiais, vos pradėjęs kelionę suprato, jog tai – jokia problema.
„Kalbėti ispaniškai nepradėjau, bet supratau, kad visi visus supranta, kai prašai paprasčiausių dalykų: maisto, nakvynės, kainos. Dėl kalbos barjero nekilo jokių problemų nei vietose, kur nakvojau, nei prekybos centruose, kur apsipirkdavau, nei bendraujant su kelyje sutiktais žmonėmis“, – tikino T.Augūnas.
Nors „Camino“ kelias populiarus tarp keliautojų, rudens metu keliaujančių nebuvo daug. T.Augūno teigimu, piligrimų padaugėjo tik artėjant prie kelionės finišo – Santjago miesto, į kurį „suplaukia“ ne tik šiauriniu, bet ir kitu maršrutu einantys ar važiuojantys keliautojai.
„Prieš pat Santjago paskutinius kilometrus net vargino tas žmonių srautas. Atrodė, kad eina tuntai jų“, – prisipažino T.Augūnas.
Kokie jausmai užplūdo pasiekus finišą? Lietuvis pasakojo, kad džiaugėsi: „Pasakiau sau: „Yes, aš tai padariau!“ Bet didelių emocijų nebuvo. Kur kas labiau susijaudinau, kai kitą dieną jau ne paspirtuku ir savarankiškai, bet su organizuota ekskursija autobusu nuvažiavau prie vandenyno. Vadinamasis „Pasaulio kraštas“, į kurį ir eidavo vienuoliai piligrimai, iš tiesų įspūdingas. Ten ir išriedėjo susijaudinimo ašara, kai išvydau į vieną spalvą susiliejantį vandenyną ir dangų“, – sakė keliautojas.
Kitas momentas, kurį kaip įspūdingiausią sau asmeniškai įvardijo T.Augūnas, buvo netikėtas susitikimas su kitu lietuviu – 30-mečiu Karoliu, kuris pėsčiomis ėjo „Camino“ keliu.
Tuomet nežinojau, koks skanus ir svarbus tas obuolys bus man: nes kaip tik tą dieną buvau nevalgęs, o vakare atsidūriau visiškoje skylėje ir neradau nieko valgomo...
„Jis mane „pažino“ iš trispalvės, kurią vežuosi su savimi visur. Paprašiau nufotografuoti, tada pasikalbėjome. Pasirodė, kad jis, eidamas pėsčiomis, juda neįtikėtinai greit – vos ne 100 km per dieną įveikia. Sakė, kad dėl to buvo nustebęs ir pats. Su Karoliu susitikau ir vėliau. Atsisveikindamas jis man pasiūlė vieną iš dviejų savo turėtų obuolių.
Tuomet nežinojau, koks skanus ir svarbus tas obuolys bus man: nes kaip tik tą dieną buvau nevalgęs, o vakare atsidūriau visiškoje skylėje ir neradau nieko valgomo...
Vėliau jau aš turėjau progą jam atsilyginti – kai viename miestelyje jis nerado nakvynės vietos, pasiūliau nakvoti kartu. Pažintis su juo ir jo gestas, dovanojant obuolį, man įstrigo. Nustebau, jog du skirtingo amžiaus, nepažįstami žmonės parodo vienas kitam tokį žmogiškumą“, – pasakojo T.Augūnas.
Prieš šią kelionę jis svarstė ateityje paspirtuku įveikti ir daugiau piligriminių maršrutų. Tačiau po jos nutarė, kad neverta. Todėl ateities planuose – kitokia kelionė.
„Norėčiau leistis į Nyderlanduose populiarų velokruizą. Numatytais maršrutais gali važiuoti dviračiu ar paspirtuku (dienos atstumas nebūna didesnis nei 50 km), o naktį praleidi baržose. Čia gauni ir nakvynę, ir maisto. Savaitės kelionės kaina – 800 eurų. Yra tokių maršrutų ir Belgijoje, tačiau aš norėčiau keliauti Olandijoje“, – planus atskleidė paspirtukininkas.
