Kaip tai pavyko sukurti Lietuvoje?
„Kalbant apie dvarus, dažnai kyla klausimas: „Kodėl būtent čia kūrėsi jų šeimininkai?“ Atsakymas paprastas – jie ieškojo ir statė dvarus vaizdingose vietose. Tokiose, kaip kad įkurtas Lentvario dvaras ir jo parkas“, – sakė šį parką daug metų tyrinėjusi Vaiva Deveikienė.
Istoriniai faktai sako, kad nuo nuo 1850 iki 1939 metų Lentvario apylinkės ir dvaras priklausė grafams Tiškevičiams. 1855–1865 metais jie čia pasistatė anglų neogotikos stiliaus rūmus, o prie jų sodino didelį parką, įrengtą pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė projektą.
Šis parkas – vienas iš keturių šio architekto projektuotų parkų Lietuvoje. Viena vertus, panašus, kita vertus – visiškai kitoks nei esantys Palangoje, Užutrakyje ar Trakų Vokėje. Ir tai lėmė vienas iš esminių E.F.Andrė kūrybos elementų – pagarba vietai, kurioje vystomas projektas. Taigi, kuo ypatingas Lentvaryje esantis Andrė sukurtas parkas?
„Tai ką mes matome – Lentvario rūmus ir parką – matome jau iš Vladislovo Tiškevičiaus laikų, t.y. XIX a. pab. Kraštovaizdžio architektas E.F.Andrė čia dirbo kartu su sūnumi Renė. Žinoma, kad kartu jie čia lankėsi 1898 m. ir sukūrė projektą, pagal kurį prancūzų ir vietiniai meistrai ėmė kurti unikalų parką“, – pasakojo pašnekovė.
Parko projektas atitiko to meto dvasią – panašūs parkai kurti visoje Europoje. „Lentvario dvaro parkas yra mišraus stiliaus parkas. Tokio stiliaus parkai atsirado XIX a. viduryje, kada buvo suprasta, kad gamtiškieji, arba angliškieji parkai, pradeda užimti vietą ir naikinti paveldą, kuris toje vietoje buvo iki gamtiškųjų parkų. Buvo sakoma, kad parkuose tuo metu tarsi atsirado per daug chaoso. Tuo metu prancūzų kraštovaizdžio specialistai (E.F.Andrė buvo vienas iš jų) pasiūlė tokį sprendimą, kad centrinė parko dalis, esanti prie rūmų, būtų geometrinė, susieta su dvaru, įėjimais. Tuo tarpu toliau nuo dvaro parkas pereina į mišką, natūralią gamtą. Kuriant parką daug dėmesio skirta aplinkos „įjungimui“ į bendrą vaizdą. Pvz., Lentvaryje tai – ežeras, gražios apylinkės. Lentvario parkas šiuo požiūriu yra etaloninis mišraus dvaro parko pavyzdys“, – sakė tyrėja V.Deveikienė.
Pasak jos, šis parkas atskleidžia visas chrestomatines E.F.Andrė kūrybos savybes, nes jame yra labai ryški vadinamoji geometrinė dalis, kūrybiškai išspręsta gamtiškoji dalis. „Joje įnešti kalnų motyvai – anuomet šią parko vietą vadino Šveicarija. Kas dar svarbu, jog šis parkas neturėjo aiškios pabaigos: jo elementai tęsėsi ir ūkinėse dalyse, o su kai kuriais elementais (kriokliais, skulptūromis, akmenimis) parkas nukeliauja net iki ežero pakrantės, kuri buvo vadinama Rivjera. Ten dar ir dabar likusi vasaros kavinė“, – apie išskirtinį parką, gimusį talentingo architekto brėžiniuose ir įkurtą Lentvario dvare, pasakojo pašnekovė.
Šiuo metu į privačias rankas patekusio dvaro parke netrūksta išskirtinių erdvių. Tačiau, V.Deveikienės nuomone, viena didžiausių jo ypatybių akivaizdi kiekvienam, nors kartą pasivaikščiojusiam po parką.
„Apima jausmas tarsi atsidūrus kalnuose. Ne veltui pavadinta Šveicarija. E.F.Andrė pagal šeimininkų pageidavimą, išnaudodamas kalvotą vietos reljefą, akmenis ir reikiama linkme pasukęs vandens tėkmę bei sukūręs krioklius, pastatė tokią grotą, kuri šio architekto paveldo tyrėjų pripažįstama unikalia savo menine raiška“, – pasakojo pašnekovė. Anot jos, pagal architekto sumanymą idėją įgyvendinę to meto meistrai grotą sukonstravo taip, kad nežinant sunku numanyti, jog ši uola ne natūrali, o dirbtinė.
Pasak V.Deveikienės, ši grota ir greta jos sukurtas kalnų įspūdis – kultūros paveldas, kurį verta puoselėti ir išsaugoti: „Niekur kitur, net ir kituose E.F.Andrė projektuotuose parkuose, tokios įspūdingos grotos nėra.“
Turėjo mėgstamą augalų sąrašą ir mokėjo jais sukurti efektą
Joks parkas neįsivaizduojamas be augalų. E.F.Andrė kūrybą tyrinėjanti mokslininkė sako, jog Lentvario dvaro parke galima rasti visų šio architekto mėgstamų augalų.
„Jis turėjo tam tikrą augalų sąrašą. Jų galite rasti ne tik Lentvaryje, bet ir kituose Lietuvoje jo projektuotuose parkuose. Jam buvo įdomūs augalai, kurie esant tam tikrai šviesai, atspindžiams, keičia spalvą. Pvz., Lentvaryje prie tvenkinio buvo sidabrinis gluosnis. Iš esmės jis labai daug reikšmės teikė efektui, kurį sukuria augalas konkrečioje vietoje. Į augalus žiūrėjo ne kaip kolekcininkas, bet kaip tapytojas“, – pasakojo pašnekovė.
Dar vienas svarbus momentas, būdingas ne tik E.F.Andrė, bet ir kitų jo amžininkų, matymui – kad parkuose esantys augalai turi būti būdingi tai vietovei. „Į parkų kūrimą jie žiūrėjo tvariai. Suprato, kad atvežtiniai augalai gali neprigyti, ilgai neišlikti. O parkas, jo struktūra, turi likti ilgam. Šitas supratimas, sakyčiau, labai atliepia šiuolaikinį požiūrį: tvarumo ir ekologijos idėją“, – pabrėžė V.Deveikienė.
Istorinės aplinkybės (okupacijos) lėmė, kad ilgą laiką parkas nebuvo prižiūrimas. Tai lėmė pasikeitusį jo vaizdą, nes dalis augalų pagal architekto planą turėjo būti nuolat prižiūrimi, palaikant tam tikrą jų aukštį, plotį, išvaizdą. O dabar, po daugelio nepriežiūros metų, atrodo tarsi ne vietoje.
„Pvz., tujos, kurios greičiausiai turėjo būti neaukštos. Dėl to dabar kyla klausimas, ką toliau daryti, kaip elgtis su tais augalais ir medžiais? Bet kokiu atveju istorinis, žmogaus sukurtas parkas yra gyvas organizmas. Paskaičiuota, kad per 100 metų esamų medžių parke išlieka tik apie 10 proc. Didžioji dalis yra naujai pasisėjusių ir per tą laiką išaugusių. Todėl tvarkant šitą parką pirmiausia reikia puoselėti išlikusius istorinius augalus, taip pat žiūrėti, kokie medžiai reikalingi išlaikyti parko stilistikai. Viską daryti, ieškant balanso“, – savo nuomonę išsakė Lentvario dvaro sodybos parko istorijos žinovė.
Kviečiame žiūrėti videofilmuką apie Lentvario dvaro sodybos parką.
Lietuva turi daug senųjų, istorinių, dvarus supančių parkų. Tad yra puiki galimybė visiems jungtis į Europos Tarybos Istorinių parkų kultūros kelią arba kurti Lietuvos dvarų parkų kelią.
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos visus parkų valdytojus, savininkus kviečia atkreipti dėmesį, išnaudoti šį potencialą ir vystyti vietos turizmą, parodant savojo puoselėjamo parko išskirtinumą, kultūros paveldo vertes ir patrauklumą.
Parkai keičiasi, tvarkomi gražėja, juose iš užmaršties prikeliamos legendos, atminty atgyja istorijos. Ir tai gali būti tikru atradimu įspūdžių ieškantiems keliautojams!
Šis straipsnis ir filmukas – dalis bendro 15min ir Kultūros paveldo departamento projekto, skirto Europos kultūros keliams. Daugiau informacijos rasite čia.
