Kolumbija – tai šalis, apie kurią visi esame girdėję, tačiau maža dalis esame ją aplankę. Nors šalies grožis sunkiai žodžiais nusakomas, turistai dažniausiai stengiasi vengti viešnagės čia dėl gandais ir tikromis istorijomis „nuspalvinto“ šalies paveikslo, kuris pasakoja apie čia esantį nesaugumą, narkotikų prekeivius, turistų grobimus ir susišaudymus gatvėse.
Tačiau dažniausiai taip Kolumbiją apibūdina žmonės, kurie čia nesilankė, o nuomonę susidarė iš filmų apie narkotikų grupuočių kovas ir FARC (Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos) sukilėlių teroristinius aktus.
Verta paminėti, kad kuriamas filmų siužetas iš dalies turi realaus pagrindo, kadangi Kolumbijoje dešimtmečius vyravo chaosas ir smurtas, kurį kėlė FARC sukilėlių teroristiniai aktai ir narkotikų verslo padariniai.
Bet šiandien padėtis gerokai pasikeitusi – per pastarąjį dešimtmetį Kolumbijos valdžia labai pasistūmėjo saugumo link: išvijo sukilėlius iš miestų ir pagrindinių turistinių vietovių gilyn į džiungles ar atokius regionus.
Dar didesni pokyčiai įvyko dar šių metų birželio 27 dieną, kuomet FARC sukilėliai oficialiai paskelbė visiškai nusiginklavę taip užbaigdami pusę šimtmečio trukusį karą prieš valstybę.
„Leisdami paskutines savaites Jungtinėse Valstijose diskutavome apie tolimesnę mūsų kelionę. Pagal pradinį planą turėjome skirsti į Peru, tačiau aš be galo užsimaniau aplankyti Kolumbiją, kurios gamtos grožis dar prieš gerą pusmetį rado jaukią vietelę mano širdyje ir niekur iš ten nesiruošė pasprukti. Pradžioje Gediminas nebuvo sužavėtas šia idėja, tačiau vėliau man pavyko jį įtikinti. Jis, kaip ir daugelis kitų, apie Kolumbiją žinojo tik tiek, kiek apie ją papasakojo garsusis serialas apie narkobaroną Pablo Emilio Escobar Gaviria, kuris eksportavo kokainą į JAV ir kitas pasaulio šalis. Todėl norėdama praplėsti jo žinias, pasidalinau įspūdingo grožio vietomis, kurias gali pasiūlyti Kolumbija, dar pridūriau, kad ten gyventi labai nebrangu“, – pasakojo Aušrinė.
Panaršę internete jie išsiaiškino, kad saugumo lygis Kolumbijoje ne ką mažesnis nei kitose Pietų Amerikos šalyse. Tad netrukus jiedu jau ieškojo bilietų skrydžiui į Bogotą.
„Nusprendėme savo kelionę po šią nepažįstamą šalį pradėti nuo didžiausio Kolumbijos miesto – sostinės Bogotos, kuri yra įsikūrusi 2640 m aukštyje virš jūros lygio ir turi net 8 milijonus gyventojų“, – pasakojo Aušrinė.
Kadaise Bogota buvo didžiulis muiskų civilizacijos centras. Miesto pavadinimas muiskų genties kalba reiškia „arimo pabaiga“. Tačiau 1538 m. ispanai čia įkūrė savo miestą.
Dabar Bogota – vienas iš sparčiausiai besiplečiančių miestų Pietų Amerikoje. Dėl sėkmingos kovos su nusikalstamumu Bogota sugebėjo pagerinti savo įvaizdį ir čia pamažu ima kurtis tarptautinių bendrovių regioninės būstinės. Ir tai ne vienintelė pergalė, kuria gali džiaugtis šis didelis miestas: dėl daugybės mieste esančių bibliotekų ir universitetų Bogota dar vadinama Pietų Amerikos Atėnais. Todėl dabar gatvėse šurmuliuoja nebe nusikaltėliai, o studentai, taip sudarydami niekada nemiegančio miesto įspūdį.
„Bogota mus pasitiko kiek vėsesniu, nei tikėjomės, oru ir tai nė kiek nestebina žinant, jog miestas įsikūręs tikrai aukštai. Kadangi skrydis buvo varginantis ir užtruko visą parą, džiaugėmės, jog muitinės darbuotojai mūsų ilgai nekankino ir palinkėję geros viešnagės palydėjo mus išėjimo iš oro uosto link. Nustebino ir tai, kad jie žinojo, kur yra Lietuva. Matyt, prie to prisidėjo mūsų tautietis politikas, buvęs Kolumbijos nacionalinio universiteto vadovas Antanas Mockus, kuris du kartus buvo išrinktas Bogotos meru ir įsiminė gyventojams dėl kiek neįprasto vadovavimo stiliaus.
Didesnis iššūkis keliautojams buvo išsikviesti „Uber“ vairuotoją, nes jie praėjus 15 minučių nutraukdavo kelionę. Ir taip keturis kartus iš eilės! Pasirodo, tokia netvarka įsivyravus dėl to, kad „Uber“ paslauga Bogotoje yra nelegali, todėl vairuotojai elgiasi taip kaip nori – juk niekas nenubaus
Pavyzdžiui, chaotišką eismą Bogotos mieste A.Mockus sumanė reguliuoti paleidęs į gatves mimų būrį, jie šaipydavosi iš taisykles pažeidinėjančių vairuotojų. Arba kartą parodė savo užpakalį norėdamas suvaldyti įsiaudrinusią studentų auditoriją. Nors „auklėjimo“ metodai iš pradžių gali atrodyti kiek amoralūs, tačiau ilgiau pabuvus šioje šalyje supranti, kad tik tokiais būdais gali pasiekti rezultatų“, – įspūdžiais dalijosi Gediminas.
„Šiaip ne taip, parsigavome iki naujų namų. Ten mūsų laukė labai maloni staigmena: nors nuomojomės tik kambarį, gavome visą butą, kadangi savininkas tuo metu keliavo po Braziliją. Butas buvo naujai įrengtas ir labai jaukus. Nors panelė, kuri aprodė namus, patikino, kad rajonas, kuriame apsistojome, yra labai saugus, dvejojome, nes pagrindinės durys turėjo net tris spynas, o apačioje visą parą namą sergėjo apsauginis. Bet turbūt kiekvienoje šalyje saugumas yra savaip suprantamas“, – pasakojo Aušrinė.
Vietiniams baltaodžiai turistai – vis dar egzotika
Pastaruoju metu saugumo situacija Kolumbijoje yra kur kas geresnė nei anksčiau, pravartu prieš keliaujant pasidomėti vietomis, kuriose rekomenduojama apsistoti ir sužinoti rajonus ir vietas, kuriuose geriau iš vis nesilankyti, kadangi Kolumbijoje, kaip ir visoje Pietų Amerikoje, yra labai pavojingų vietų, į kurias kojos nekelia net vietiniai gyventojai.
„Pirmomis dienomis Bogotoje buvo kiek nejauku, nes į mus nuolat spoksojo vietiniai gyventojai. Ir niekaip nesupratome kodėl: atrodytų, apsirengėme paprastai, neturėjome jokių brangių papuošalų, net kameros stengėmės neišsitraukti gatvėje. Tačiau pagrindinė nuodugnių žvilgsnių priežastis buvo ta, kad vietiniai yra nepripratę matyti turistų gatvėse (ypač baltaodžių). Todėl jiems baisiai įdomu, kaip mes atrodome, ką šnekame ir iš kur esame atvykę. Tai išsiaiškinome paklausę jų pačių. Ir iš tiesų, kai praleidome su jais daugiau laiko, supratome, kad kolumbiečiai yra labai draugiški, linkę padėti ir išklausyti. Gavome nemažai patarimų, kur nuvykti, ką aplankyti ir netgi kaip rengtis. Pasirodo kolumbiečiai kasdien vaikšto su neryškių spalvų drabužiais ir visai nevilki šortų, todėl man teko savo pamėgtus raudonus šortus paslėpti giliai kuprinėje“, – sakė Gediminas.
Pasirodo kolumbiečiai kasdien vaikšto su neryškių spalvų drabužiais ir visai nevilki šortų, todėl man teko savo pamėgtus raudonus šortus paslėpti giliai kuprinėje, – sakė Gediminas.
Neįprastas vaizdas lietuviams buvo ir gatvėse būriais patruliuojantys policijos darbuotojai, apsaugininkai ir net šunys-pareigūnai.
Patruliuoja jie ne tik šalia oro uostų, valstybinės reikšmės pastatų, muziejų ar universitetų, bet ir autobusų stotelėse, parkuose, šalia viešbučių ar pasilinksminimo vietų.
Visi nemenkai ginkluoti ir yra pasirengę apginti kiekvieną, kuriam prireiks pagalbos. Ir padeda jie ne tik nelaimingo atsitikimo metu, o ir paklydus nurodo teisingą kelią ar pataria, kur skaniau papietauti.
„Iš tiesų šis miestas buvo absoliučiai kitoks nei Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų miestai, kuriuose lankėmės. Pirmą kartą norėjosi sutikti daugiau turistų, kurių visada vengėme savo kelionėse. Todėl iš pradžių atrodė, kad jaukiai mes čia jausimės tik grįžę į butą. Tačiau praleidus mieste porą dienų, jautėmės kur kas geriau, supratome, kad, jei elgsimės protingai ir neprovokuosime, tikėtina, kad jokių problemų nepatirsime“, – sakė Aušrinė.
O kas yra protingas elgesys? Pasak merginos, tai mandagus bendravimas su vietiniais, paprasta apranga, pinigų laikymas keliose vietose, sutemus laiką leisti namie ir svarbiausia taisyklė – išlikti budriam, nes net ir vietiniai sako, kad, nors nesaugiai čia nesijaučia, niekada neatsipalaiduoja.
Nepraleiskite progos sužinoti ką nors naujo – eikite į muziejus!
Bogotoje galima pasigėrėti ne tik nuostabia gamta ir aplink pūpsančiais kalnais, o ir aplankyti nemažą krūvą muziejų. Vienas žymiausių – Aukso muziejus, turintis didžiausią pasaulyje ikikolumbinės eros aukso dirbinių kolekciją. Visą kolekciją sudaro daugiau kaip 55 000 eksponatų, vienu metu lankytojams rodoma apie 6000. Tačiau didžiausią įspūdį Svajonių ambasadoriams paliko Casa de Moneda įsikūręs Fernando Botero muziejus. F.Botero – itin žymus Kolumbijos tapytojas ir skulptorius labiausiai žinomas ir atpažįstamas dėl išdidintų ir putlių figūrų dalių vaizdavimo.
„Casa de Moneda mes radome labai įdomių eksponatų ir autorių. Tačiau labiausiai įsiminė Fernando Botero darbai, kurie buvo labai neįprasti, drąsūs ir atkreipiantys dėmesį, juk menas toks ir turi būti! Taip pat radome nemažai Pablo Picaso darbų, o šalia jų – ir lietuvių kilmės skulptoriaus ir dalininko Žako Lipšico paveikslą.
Pasirodo, šis žymus kubizmo atstovas mokėsi Prancūzijoje ir bendravo su Pablo Picaso ir kitais žymiais to meto dailininkais. Visi muziejai, įsikūrę Casa de Moneda buvo labai įdomūs ir maloniai nustebino. Taip pat sužavėjo ir pats pastatas, kuris buvo klaidus it labirintas, tačiau labai gražiai ir jaukiai sutvarkytas. Lankėmės ir aukso, policijos ir kituose muziejuose, tačiau jie tiek daug įspūdžio nepaliko kiek šis“, – sakė Aušrinė.
Žvilgsnis į miestą nuo kalno ir išbandymas aukščiu
Būnant Kolumbijos sostinėje būtų nuodėmė neužkilti ant 3152 m Andų kalno viršukalnės, Bogotos miesto gyventojų pasididžiavimo Monserrate kalno viršukalnės, nuo kurios atsiveria nuostabi miesto panorama. Užkilti galima funikulieriumi, oro gondolomis arba eiti pėsčiomis akmenimis grįstu taku.
„Į Monserrate kalną nusprendėme kilti priešpaskutinę viešnagės Bogotoje dieną. Nusprendėme kilti „Cable car“, manėme, kad bus įdomiau nei funikulieriumi. Atvykę iki kasos supratome, kad mes ne vieninteliai šiandien norintys pasigrožėti miestu. Šalia bilietų kasų buvo milžiniška eilė! Tokią didelę masę žmonių, laukiančių eilėje, paskutinį kartą mačiau Paryžiuje prie Eifelio bokšto. Neilgai trukus išsiaiškinome, kodėl kalnas sulaukė tokio didelio gerbėjų būrio – tą dieną bilietai kainavo bene perpus pigiau. Planavome eiti pėsčiomis, tačiau mums paaiškino, kad negalima, nes jau vėlu ir nespėsime grįžti iki sutemstant. Kiek nustebau, nes buvo tik vidurdienis, tačiau nelabai galėjau ginčytis, kadangi darbuotojas nešnekėjo angliškai, o mūsų ispanų kalbos žinios vis dar menkos. Nieko kito neliko kaip laukti. Po 2 valandų sušalę (oro temperatūra buvo kur kas žemesnė dėl didelio aukščio) ir kiek irzlūs visgi pakilome. Nustebau, kad prastai jaučiausi, matyt, pradėjo veikti aukščio liga, todėl ilgai neužsibuvome, nors vaizdas buvo išties efektingas. Tik pamačius miestą iš aukštai suvokiau jo mąstą – jis iš tikrųjų milžiniškas“, – pasakojo Gediminas.
Malonumas ne tik akims, bet ir piniginei
Kadangi Kolumbija yra arti pusiaujo, joje galima rasti įvairių egzotinių augalų ir gyvūnų. Čia auga net 22 egzotinių vaisių rūšys! Vaisius kolumbiečiai pardavinėja visur: parduotuvėse, turguose ar tiesiog gatvėse. Tai yra puiki vieta juos išbandyti, kadangi jie kainuoja itin nebrangiai.
„Apskritai maisto kainos Bogotoje yra labai mažos, lyginant su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Todėl buvome labai laimingi, kad pagaliau galime nebetaupyti ir pasimėgauti vietiniu maistu kavinėse. O gamina jie tikrai neprastai! Stengėmės paragauti jų vietinių patiekalų“, – sakė Aušrinė.
Pasak jos, kolumbiečiai mėgsta valgyti labai saldžiai, net jai – saldumynų mėgėjai – kartais būdavo per saldu.
„Pats dažniausias jų maistas ar patiekalo priedas yra Arepa – tai kukurūzų paplotėlis, kurį vietiniai valgo šalia mėsos patiekalų arba tiesiog rytais prie kavos. Skonis primena sūrį ir yra išties neblogas, tačiau juo patiekalų dažnai nesigardindavome, nes mes labiau pratę mėsą valgyti su daržovėmis. Visgi daugiausia džiaugsmo ir pasimėgavimo mums davė milžiniški avokadai vos už vieną eurą ir nuostabaus skonio egzotiniai vaisiai, kuriuos valgėme bene kasdien“, – pasakojo Aušrinė.
