Svanetijos kalnų dienoraštis: Lailos viršūnė, lavinos grėsmė ir nerimą keičianti laimė

Vakare per Stambulą skrendame į Sakartvelą. Lietuvos karių asociacijos Keliautojų klubo kalnų grupė tiek daug šypsosi, kad ir aš, nors nerimauju, ar gerai pasiruošiau žygiui, imu šypsotis.
Genovaitė Petronienė pasidalino savo patirtimi kalnuose
Genovaitė Petronienė pasidalino savo patirtimi kalnuose / Asmeninio archyvo nuotr.

Atsibudę po pirmojo skrydžio vidurnaktį braidome po milžinišką Stambulo oro uostą – daugiaaukštes tuščias erdves su milžiniškais ekranais. Užmiegu antrame lėktuve, kuriame turkų oro linijos 3 val. nakties gausiai maitina naktipiečiais, užmiegu oro uoste, bet kur. Vadas Gintaras man sako: „Gerai išsimiegojusi galėsi lipti į kalnus.“

Tbilisyje operatyviai lipame į autobusiuką, 5 val. važiuojame link Zugdidžio miesto, čia sustoję keičiame pinigus, einame į turgų. Turgus čia kaip prieš 30 metų, su skarotomis močiutėmis ir pietietiškų gėrybių margumynu. Prisėdame restorane, visi dalijasi salotomis su graikiniais riešutais, chinkaliais, chačiapuriais, kubdariais, chmeruliais, net retu keistu valgiu elardži – manų koše su lydytu sūriu ir graikinių riešutų bei mėsos padažu. Viskas lariais kainuoja kaip pas mus eurais, (1 laris – 2,8 eurų). Į kalnus, tiek suvalgius kaip šiandien, lipti nebūtų įmanoma.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Čia keliais ramiai vaikšto karvės, veršis lipa ant karvės viduryje plento... Nieko negaliu galvoti, tarsi vietoj smegenų būtų atsiradęs kebabas. Kalnuose ir turi išsitrinti smegenys, dėl stengimosi išlikti atšiauriose sąlygose arba dėl milžiniško juslinės realybės kiekio. Jaučiuosi kaip ilgai per pietietiškos augalijos laukus kalnų fone vežamas žmogus. Nauji būdai bendrauti man padeda, pasakau daug daugiau žodžių nei ankstesnėse kelionėse.

„Ar pas mus dar yra tokių nesutvarkytų miestelių?“ klausia vienas grupės narys, nebuvęs Sakartvele. Grupėje yra du Gintarai, du Ryčiai, dvi Rūtos ir kitų žmonių. Ne, geriau skirstysiu kitaip. Yra dvi poros: viena – sutuoktinių, kita – naujesnė, dar viena pora – su suaugusia dukra, keletas atskirų vyrukų, dar viena – jauna doktorantė, vadas ir aš.

Už autobuso lango prasideda žali kalnai ir slėniai, juos matyti yra didelis džiaugsmas. Kai aplink mane tokie dideli kalnų šlaitai, aš pasijuntu tarsi ne lauke, o milžiniškuose gamtos namų kambariuose su žaliomis sienomis.

Iš ryto Mestijos miestelyje, kur apsistojome pas alpinistų globotoją autoritarišką žemaūgį Svaną Paatą, po ilgos kelionės keltis sunku – nerimauju, kad nepakaks jėgų eiti, tas nerimas nelogiškas iš kažkokios vaikystės, kai nežinomybė atrodė baisi, laikų.

Išėjus į pirmą trumpą pasivaikščiojimą, svilina karštis, grupės nariai turi daug naujo man nežinomo inventoriaus: į rankinuką sulankstomų trekingo lazdų, itin lengvas kuprines.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Mūsų vadas, pasirodo, yra ne šiaip pulkininkas, o žvalgybos pulkininkas, NATO karininkas. Pasirodo, žvalgyba – ne visai tas pats, kas filmuose apie šnipus. Visi geria daug vandens. Į telefoną užsirašinėju daiktų sąrašą, ką įsigysiu kitiems žygiams, tarsi čia daug ką galima būtų sukontroliuoti. Mestijoje niekas nesupranta nei rusiškai, nei angliškai, nei skuba atrodyti mandagūs. Grupė nebeatrodo tokia stebuklinga, bet vis tik bendraujanti.

„Kare tu gali laimėti tik kaip komanda, tad kariškiui būti gera komandos dalimi yra svarbiau nei asmeniniai pasiekimai“, – aiškina vadas. Kūnas veikia kaip ir visuomet, pavaikštome apie 10 km, palipame ir nusileidžiame, tai tiesiog paprasta, rami žygio pradžios ir aklimatizacijos diena.

Ryte važiuojame link slėnio, kuriuo jau kilsime į viršūnes. Vadas autobuse pasakoja, kaip kažkuriame žygyje buvo toks baisus vėjas su ledais, kad vienam žmogui net veidą sukapojo, ir aš prisimenu savo patirtis, kaip kalnuose būdavo baisu.

Pirmąją tikro žygio dieną su kuprinėmis pajudame karštais miškais į viršų – daugelio kuprinės sveria per 20 kg, keli įsigudrino susikrauti iki 16 kg ir keli galiūnai – per 30 kg.

„Gerk iš maikės, neprarasi druskų!“ – siūlo Rytis marškinėlius vis gręžiančiam ir labai sunkią kuprinę nešančiam Gintautui. Tas lėtas kopimas mane veikia kaip meditacija – nuraminanti, sukaupianti. Kad prakaituočiau, o ne perkaisčiau, gausiai geriu vandenį, pakylame 600 m, bus dar 300 m. Sustojame pietauti apsupti žalių kalnų keterų, tas vaizdas neįtikėtinai erdvus.

Numatytoje nakvynės vietoje nesustojame, lipsime aukščiau – pasirodo, toje stovyklavietėje kartvelo karvę nudobė meškos ir vis grįžta jos griaužti.

„Atsisukite, skruzdėliukai, ir pamatykite, kur ropojate“, – mus stengiasi motyvuoti vadas. „Aš už tai krepšinį moku gerai žaisti. Šaškėmis!“ – teisinasi be džiaugsmo pirmą kartą kalnuose einantis Rytis. Savo vidaus nesuvokiu, visiškai, vien kalnus. Pakilome kilometrą. Palapines statome žaliuose didelio kalno šlaituose. Atsisėdu ant pasaulio krašto – čia tiesiog viskas labai gerai, bet tarsi nesitiki, viskas kaip televizijoje.

Savo vidaus nesuvokiu, visiškai, vien kalnus.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Su mumis eina šuo haskis, kurį visi labai myli. Jį pasiėmė prie grupės prisijungęs kartvelas Kacha ir jo lietuvė mergina Paulina, jau kurį laiką gyvenanti Sakartvele.

Gintautas viską daro lėtai, neskubėdamas, savo tempu. Rytis vis juokauja. Neringa glaudžiai visur juda tik su draugišku Gintaru, programuotoju, kitas – Rytis, kurį vadiname Rio, pasirodo, yra specialiųjų operacijų karys, jis labai atsakingas, greitai reaguojantis ir padedantis, todėl eina gale.

Kitą dieną prieiname nuostabius ledynus – kalnai man primena milžinišką architektūrą su keisčiausioms sienomis, posūkiais, kabančiomis konstrukcijomis.

Šiandien visi tikrinasi su prietaisėliu, kuriuo matuojamas kraujyje esantis deguonies kiekis. Mažiau 80 – jau nekokia padėtis, užsienyje net draudimas tavęs su tokiu skaičiumi nedraudžia. Atsikėlę rytoj naktį lipsime į šiek tiek alpinizmo reikalaujančią viršūnę Lailą, kuri yra 4010 m aukštyje. Aš vis atsigulu ir stebiu debesis.

Ryto tamsoje su žibintuvėliais kažką neskanaus pakrimtę dūliname per akmenynus ir apgraibomis ieškome kelio iki ledyno. Kai galiausiai jį prieiname, pradedame šokinėti per plyšius. Vadas griežtai sukabina visus virve ir liepia stebėti, kad virvė visad būtų kiek įtempta ir laiku pastebėtum, kad draugas slysta. Dalis plyšių užsnigę ir mums kiek baisu, tad einame labai kruopščiai.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Kaip ir vakar pratybose, kur vadas paaiškino, kaip eiti ryšyje, kaip kristi, kaip ištraukti įkritusį, tie, kurie ką tik kažko išmoko, stengiasi mokyti kitus. Netyčia įlipame į pietinę Lailos viršūnę, kuri kiek sudėtingesnė. Ja einant atgal reikia traversuoti – eiti šonu su katėmis (ant batų tvirtinamais nagais). Ledinis šlaitas labai status, bet reikia tik įkalti nagus, keistai pasvirus atsistoti ir nieko nenutiks, bet daug kas bijo. Kitame keturių žmonių ryšyje viena moteris nuslysta ir surinka. Bet galiausiai nuropojame, užlipame į pagrindinę Lailos viršūnę.

Paskui nuostabiausiais sniego laukais traukiame namo. Slėnis – milžiniškas, besisukantis, ledynas įvairių atspalvių: baltų, pilkų, melsvų, net rausvų, su upeliais ir akmenimis. Čia jautiesi toks menkas, bet tuo pačiu suvoki, kad čia atėjus visas dieviškas grožis priklauso tau. Tu čia atėjai ir tu tai turi.

Pirmą kartą į kalnus atvažiavau 18 metų, kai tebuvau mačiusi gal keturis miestus, gal būtent dėl to tada kalnus pasisavinau tarsi savo gimtinę ir nors tai dabar jau 9 alpinistinis žygis, čia atvykusi vėl tampu ta nustebusia ir laiminga aštuoniolikmete.

Atrodo, kad visur čia aplink gyvena Dievas. Jis kvėpuoja tiesiai tau į ausį, jis skraido tais didingais šlaitais. Visad prieš viršūnės šturmą man šiek tiek baisu – plyšiai, byrantys akmenys, lavinos – jau ne kartą mačiau, kaip kas nukentėjo. Bet kažkuriuo ypatingu momentu – niekada nežinai, kaip tai persivers į nuotykio jausmą, gniaužiantį kvapą ir įdomų, tai, ką ryškiausiai prisiminsi po to.

Šiandien, grįždama nuo viršūnių, į kurias užlipti ir nulipti reikėjo 11 valandų, matau, kad ir vėl vaikštau po tą stebuklų šalį, ji niekur nedingo ir mano stebuklingas gyvenimas tebevyksta. Štai sėdžiu šalia ledyno, į kuri lipome tiek valandų, kiek šviečia vakaro saulė, aplink geltonos ir mėlynos gėles ir tą akimirką visiškai nieko netrūksta.

Atrodo, kad visur čia aplink gyvena Dievas. Jis kvėpuoja tiesiai tau į ausį, jis skraido tais didingais šlaitais.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Kodėl kalnai iš viso yra mano gyvenime? Kad pabūčiau toje tirštoje grožiu dvasinėje realybėje? Priguliau ant kalnelio ir mano kūnas išsigaubia tiksliai pagal žemės paviršių. Girdisi upelio garsas.

Šiandien grupėje krikštija penkis žmones, kurie yra pirmą kartą kalnuose, pirmas priesakas – „visada, kai tik gali, eiti į kalnus“. Gulėdama ledyno fone dar ir dar kartą suvokiu save šios kosminės tikrovės apsuptyje, mažytė dulkelė šioje amžinoje gamtoje.

Šiandien visą dieną leidžiamės iš šturmo stovyklos, karšta, didelė apkrova kelių sąnariams, gerai, kad remiamės į lazdas. Tam, kad užsimirščiau, kalbinu vadą apie karą. Tvanku, karšta. Kai pasiekiame kaimą, iš kurio važiuosime, apima euforija, o dar kažkas duoda neva kokakolos, bet iš tikro į jos butelį įpilto alkoholio. Sėdime pavėsyje ir daigiau nieko nereikia, visiška nirvana.

Parvažiavę pas Paatą, po keturių dienų, išeiname pasivaikščioti po purviną Svanetijos kalnų kurortą Mestiją. Ryte einame į alpinisto Michailo Chergianio muziejų. Svanai, kurių kalba skiriasi nuo kartvelų, buvo ypatingi laisvės mylėtojai, jokia valdžia jų nesuvaldė, kiekviena šeima statė savo gynybos bokštą ir, jei įspyrei kaimyno šuniui ar ne taip pažiūrėjai į kaimyno žmoną, galėjai būti nudurtas. Bokštas su bokštu, kurių čia pilna, kariavo ne kas dieną, bet dažnai.

Augino jie tik karves, rinko tai, ką davė gamta, keista, bet augino kanapes. Gidas kartvelas pasakoja, kad jie gyveno iki 100 metų. Einame į Svanų nacionalinį muziejų. Nežinau kodėl, bet Sakartvelo kryžiai atrodo nuoširdžiai gražūs. O vakare viską užlieja aistringa kartvelų muzika. 6 vyrai, kurių vienas su akordeonu, vienas su būgnais ir vienas su bandža, aistringais balsais dainuoja liūdnas ir karingas dainas.

Grįžus į svečių namus, svanas Paata, pas kuri gyvename, sako tostus – labai išraiškingai ilgai, išliaupsindamas tą ar aną. Vadas irgi gerai moka paliaupsinti, bet šypteli puikiai suprasdamas šias tradicijas, vado sugebėjimai draugauti ir diplomatija – tiesiog nepralenkiami.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Šiandien – antroji kelionės dalis. Ilgai, ilgai labai apgriuvusiais keliais važiuojame į Ušgulio miestelį arčiau Šcharos, aukščiausio Sakartvelo kalno viršūnės ledyno. Kopiame per tirštas alpines pievas – augalai panašūs į milžiniškas medetkas, Sosnovskio barščius, semiančius mus iki kaklo, kai staiga mus pasiveja pasieniečiai. Jie pykdami reikalauja grįžti į miestelį ir pasižymėti, kad įeiname į pasienio ruožą, bet vadas gražiai atsiprašo. Atsiprašyti bet kur ir bet kada – kita jo stiprioji pusė. Pievoje užpildome formas ir išsiskiriant jie jau siūlo nulipus nuo kalnų mus pavaišinti čiačia.

„Kaip tu išgirdai pasieniečių šaukimą?“ – Rūta klausia Rio. „Paprastai, klausymosi būdu“, – atsako jis. Galiausiai užlipame prie ežeriuko-balutės. Šalia mūsų – milžiniški ledynai. Labai kruopščiai ledkirčiais paruošiame vietą palapinei. Atsigulu, ima miegas, kai staiga pradeda griausti, pasirodo, leidžiasi lavina – sniego debesis nuo viršūnių. Viena mergina labai išsigąsta ir puola bėgti, šaukdama, kad jau yra mačiusi tokį vaizdo įrašą. Bėga ir dar vienas vyrukas, kažkas jam sako slėptis už palapinės.

Po to visi iš savo reakcijų ilgai juokiasi. Tolumoje nugriaudi dar kelios mažesnės lavinos. Aš visą naktį nemiegu, vartausi džiaugdamasi laisvu nuo grupės laiku, šiluma, kaip šiluma, bet su savo mintimis irgi norisi pabūti.

Iš ryto vadas eina labai greitai, pagal jo ėjimo greiti galima nustatyti, kiek kavos jis išgėrė, bet man – kad tik eiti. Šiandien man gera tiesiog kvėpuoti, arti 3000 m virš jūros lygio, kvėpuoju giliai ir užtenka kvapo. Einame į žvalgybą, priartėjame prie viršūnės Vachušti, bet dar reikia užlipti 900 m. Ima trūkti jėgų. Galvoju, kaip pradėti sportuoti? Negi mano sveikata man nėra svarbiausia, o santykiai pirmiau? Baisi išvada.

Atsigulu, ima miegas, kai staiga pradeda griausti, pasirodo, leidžiasi lavina – sniego debesis nuo viršūnių.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

„Reikia išmokti įkvėpti pakankamai deguonies, – sako Rūta. – O tam iš pradžių reikia labiau iškvėpti. O namie nesistebėti, kad, pradėjus bėgioti, iš pradžių bus sunku.“

Visi aplinkui čia dideli sportininkai, turi išmaniuosius telefonus ir stebi savo pasiekimus, siūlo įsijungti į bendrą programėlę, matytume vieni kitus, kiek ir kur bėgame.

Galiausiai imame leistis, štai tas man jau patinka, čia tereikia geros pusiausvyros ir drąsos. Morena – žvyru ant ledo visi važiuoja milžino žingsniais apačion.

„Tirlimpom pom!“ – šaukia Gintautas, šokinėdamas milžino žingsniais. Paryčiais pabundu nuo nemalonios minties apie sportą, kažkas čia ne taip. Ak, gi man trūksta dvasios ramybės! Dėl to blogai miegu, palapinėje vis vartausi ir dieną sunkiau eiti. Būtent tada, kai sieloje ramu, kūnas ima dainuoti ir nuo krūvio vis labiau atsigauna, o ne pavargsta. Būtent dėl ramybės iš visų sportų man labiausiai patinka kalnai – judėti tiek su kuprine, tiek į kalną be jos galima tik lėtai.

Kiek mano grupė turi dvasios ramybės? Keli – taip, bet daugelis, jei gerai įsižiūrėsi, įsitempę labiau už mane. Gyvenimas smarkiai per greitas, gerai, kad bent čia, nepatogioje žalioje palapinėje ant savo pripučiamo žalio čiužinuko, galima vartys iki begalybės. Kitą dieną lengvai užlipsime pražvalgytu keliu, vis tiek nieko atsakingo daryti nereikės. Tačiau, pasirodo, daryti reikėjo.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Ryte pražvalgytu maršrutu labai greitai nueiname pusę kelio ir po to paaiškėja, kad užstringame morenose. Lipame, lipame – du žingsniai į priekį, du atgal, viršuje stovi stačios uolos, akivaizdu, kad paklydome ir man tai nepatinka. Ruošiasi lyti, jau 3 val. po pietų. Kažkaip pro morenas galiausiai prasiveržiame ir sniegučiu užlipame ant kalno keteros. Tačiau mūsų viršūnė yra labai stati, reikia kabarotis stačiomis, šlapiomis uolomis kaip kopėčiomis, kuriomis po to dar reikės ir nulipti. Rio ir vadas ropščiasi toliau, bet aš sakau, kad geriau jų palauksiu – jei nuo šių uolų nukristum, tai jau tiesiai į bedugnę.

Jie pasisuka atgal paskui mane. Tokiose vietose būtinai reikia virvės, jei tokią pakabintum, visi į tą statumą saugomi kažkaip galėtų užsikabaroti, bet mes virvės neturime ir einame namo.

Štai paskutinis rytas palapinėse. Vieni eis treniruotis alpinizmo technikos, kiti eis ratą kalnais. Aš turiu žemėlapį, rodanti keteras ir viršūnes, ir jaučiuosi galinti eiti, kur noriu.

Visą dieną einame kalnų keteromis, aukštyn, žemyn tarp 3000 ir 2900 m aukštyje. Nueiname net 19 km, praeiname 5 didelius ir toli nusidriekiančius slėnius, žiūrėdami, kaip nuo pasaulio stogo. Eičiau šitaip ir eičiau, kalnai kvėpuoja savo žaliais begaliniais slėniais, į kuriuos, jei būtum milžinas, atsigultum kaip į samanų patalėlius.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Kai grįžome į stovyklą, kita grupė rado akmenį su žvilgančiomis juostelėmis, džiaugiasi, kad rado aukso. Maistas kiekvieną dieną vis skanesnis: ir košė, ir šokoladas. Galiausiai ateina paskutinė diena ir mes nusileidžiame į Ušgulio kaimą. Ušgulis – tarsi viduramžių miestas, visos gatvės pilnos mėšlo ir gyvulių, svanų bokštų, bet mūsų, svečių, namai puikūs – su didingu vaizdu ir didingomis vakarienėmis bei pusryčiais.

Kai grįžome į stovyklą, kita grupė rado akmenį su žvilgančiomis juostelėmis, džiaugiasi, kad rado aukso.

Ir štai, nusileidus nuo kalnų, aš galvoju: kodėl aš iš viso čia ėjau? Sugrįžti į jaunystės patyrimus? Graži svajonė, bet nebesugrįši. Vėl tapti sportiška? Ar tikrai to reikia ir ar išeis? Tiesiog dėl to, kad likimas čia atnešė? Džiaugtis grožio minutėmis, šilumos apsikeitimais, informacine detoksikacija ir gyvenimo namie išsitrynimu iš galvos ir galimybe kažką naujai pradėti?

Išvažiavimas į kalnus, didelis fizinis krūvis, pavojai, diskomfortas taip ištrina smegenis. Įsivaizduoju vadą, vedantį grupę somnabuliškų ligonių į atšiaurią sanatoriją smegenų perkrovimui. Šįryt lipsime į kalnus šalia Ušgulio, vėl kilsime kilometrą, ant tako į kalnus pikta kartvelė-svanė užsirašiusi, kad čia jos sklypas, iš kiekvieno atima po 2 larius. Augmenija vėl tiršta, nematytos plaštakės, stori rudi žiogai, nuo kažkurio iš jų prasideda alergija, pirmą kartą šiame žygyje pradedu klausytis muzikos, kalnų erdvė nusispalvina subtiliomis emocijomis.

Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Svanetijos kalnuose

Užlipę ant keteros imame leistis ir įklimpstame į rododendrus. Braunamės pro susipynusius tankius krūmus iki pusės, jie spyruokliuoja, nėra kaip padėti kojos ant žemės. 300, 400, 600 m, jie nesibaigia. Kai galiausiai juos įveikiame, visi griūna ant žolės ir tiesiog guli. Atidirbome dar vieną turisto darbo dieną su jai priklausančiais iššūkiais. Kai labai nusivaikštau, kurį laiką visiškai nesuvokiu, ką galvoju, ko noriu, nebent fizinius poreikius. Po to sąmoningumas po trupinėlį grįžta.

Vakare į baisiausią pasaulyje kino salę einame žiūrėti kino. Salė – tai buvęs tvartelis, sienos – iš pradvokusių akmenų, sėdime ant dvokiančių lentų, o tarp viršutinio ir mūsų aukšto – plyšiai šonuose. Iš viršutinio aukšto šviečia šviesa, byra spaliai ir girdisi šuns lojimas. Kiną rodo ant paklodės, prisegtos prie akmeninės sienos, garso beveik nėra, gerai, kad yra subtitrai. Kinas – apie niūrias kaimo tradicijas ir kraujo kerštą.

Išeinant mėšlina gatve prie manęs prieina mano amžiaus svanas ir sako: „Tu man taip kritai į akį, tiesiog iš karto, jūs lietuvių grupė? Eime išgerti vyno, atvažiuok į Ušgulį gyventi arba aš atvažiuosiu į Vilnių.“

Pamatęs ateinančius mano grupės vyrus jis nenoriai nueina. Šiandien – pirmoji diena, kai niekur nereikia eiti. Nereikia to kalno, turistinių daiktų, nereikia apsitepti kremu nuo saulės ar pasiruošti gertuvę, sėdynėlę, nekalbant apie ėjimo lazdas, kojines, daiktus nuo lietaus ir t. t. Civilizacijoje yra visko. Visai atpratau ilsėtis, net ilgėliau pastovėti po dušu atrodo nepadoru. Šiandien grupė net nebesuvalgo daugelio patiekalų, kurie padėti ant stalo, rytoj – į Tbilisį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų