Nusprendęs vykti į Skandinaviją Aurimas šiai kelionei ruošėsi atsakingai. Kadangi buvo nutaręs nesinaudoti jokiomis išmaniosiomis technologijomis, dar būdamas Lietuvoje susidarė ir ant lapų atsispausdino kiekvienos dienos maršrutą ir kilometražą, įsigijo Švedijos bei Norvegijos žemėlapius.
„Tačiau iš tiesų leidausi nežinodamas, ar man visada gerai seksis įveikti numatytą atstumą. Buvau sau pasakęs: jei turėsiu jėgų daugiau, tądien nuvažiuosiu daugiau. Jei ne – mažiau.
Pradėjęs važiuoti nustebau, jog puikiai įveikiu visus atstumus, nepriklausomai nuo to – kelias eina kalnais, ar patogesniu maršrutu“, – pasakojo keliautojas.
Jis neslėpė, jog keliauti be jokio plano, vėjavaikiškai, negalėjo – dviejų šalių lankymui galėjo skirti tik mėnesį, o tai nėra daug tokiai ilgai kelionei. Todėl kasdien turėjo nuvažiuoti 120-140 km.
„Trumpiausias atstumas, kurį įveikiau per dieną, buvo 105 km. Ilgiausias – 185 km”, – sakė Aurimas.
Vietiniai lietuviais nepasitiki
Tai, kad nesinaudojo išmaniosiomis programėlėmis, be kurių dauguma keliautojų dabar neįsivaizduoja gyvenimo, Aurimas vadina laime. Būtent dėl to jis susipažino su vietiniais – kai turimi žemėlapiai nebegelbėdavo, buvo priverstas ieškoti pagalbos pas vietinius.
„Man taip važiuoti buvo daug įdomiau: kai nėra navigacijos, tavo protasvisada dirba. Mintys sukasi greičiau, nes nuolat galvoji, ar tikrai šituo keliu važiuoju? Navigacija į tokį klausimą iš karto atsakytų, o kai naudojiesi tik žemėlapiais, tenka pačiam galvoti ir, reikalui esant, kreiptis į vietinius.
Kelionės metu aš kasdien pabendraudavau vidutiniškai su 10-15 žmonių. Tai man leido pažinti ne tik skandinavišką gamtą, bet ir šio regiono žmones“, – sakė pašnekovas.
Švedai ir norvegai dažnai stereotipiškai įsivaizduojami kaip mandagūs, bet bičiuliautis neskubantys žmonės.
„Man jie pasirodė panašūs į lietuvius. Švedai, pavyzdžiui, buvo tikrai šilti: visada sveikinosi, jei paklausdavau patarimo, visada stengdavosi padėti – net jei tai jiems kainavo nemažai laiko. Sunku pasakyti, ar jie taip pat bendrauja ir su šalyje dirbančiais užsieniečiais, ar tik su turistais.
Norvegai pasirodė labiau užsidarę. Bet, jei su jais pats pradedi pokalbį, prašai pagalbos, draugiškai padeda“, – pasakojo Aurimas.
Jis teigė nesiskelbęs, jog yra lietuvis: esą visi žino, kokį ten vardą lietuviai „užsitarnavo“ – geri vagys arba geri darbininkai: „Kai tai žinai, nesitiki, kad skandinavai glėbesčiuosis. Teko su vienu norvegu plačiau ta tema šnekėti. Pasakojo, kad jam teko dirbti su lietuviu. Šiam lietuviui prireikė 3 metų, kol kaimynai pradėjo juo pasitikėti“.
Nakvoti – į kapines?
Aurimas prisiminė, jog jį visuomet pralinksmindavo, kai paklausęs kelio iš vietinių išgirsdavo, jog laukia netrumpas kelias.
„Iki man reikalingo miestelio būdavo koks 20-30 km, tačiau jie vis tiek sakydavo: „O, tavęs laukia netrumpas kelias!“. Į tai aš, juokdamasis atsakydavau, jog važiuoju dar toliau“, – pasakojo keliautojas.
Didžiausiu iššūkiu šioje kelionėje pasirodė rasti vietą, tinkamą nakvynei palapinėje.
„Kartais taip ilgai nerasdavau miškelio, kur galėčiau pernakvoti, kad net imdavau mąstyti, jog reikės nakvoti kapinėse (ten auga vien žolė, taigi, palapinei – ideali vieta). Žinoma, neleidau sau taip desperadiškai pasielgti“, – kelionės prisiminimais dalinosi Aurimas.
Jau pirmąją naktį vaikinas sužinojo, jog batus saugiausia laikyti palapinėje, o ne šalia jos.
„Vidurnaktis, aš guliu palapinėje ir staiga išgirdau, kad kažkas stipriai prisilietė prie palapinės – lyg atsitrenkė. Aš greit su prožektoriumi pasišviesdamas išlindau: žiūriu, nėra vieno mano bato (nakčiai abu juos palikau lauke, prie palapinės).
Apsidairęs pamačiau už kelių metrų gulintį sportbatį su pradrėkstu batraiščiu. Matyt, koks laukinis žvėrelis buvo susidomėjęs juo. Nuo tada batai „miegojo“ kartu su manimi palapinėje. Taip pat ir kiti daiktai. Tik dviratį, prirakintą prie palapinės, palikdavau lauke“, – pasakojo keliautojas.
Švedijoje jis buvo susiradęs ir kompanionę – nemažą kelio atkarpą kartu su juo, maždaug 10-15 metrų atstumu, šuoliavo stirna.
Kelionės įspūdžiais tebegyvenantis vaikinas socialiniame tinkle „Youtube“ kasdien įkelia naują video dienoraščio dalį. Visas jas rasite čia. O „Pasaulis kišenėje“ skaitytojams Aurimas pateikė kelionę apibendrinantį video:
