Tačiau tokius posakius prisiminiau įvažiavęs į mažiausią JAV valstiją – Rod Ailandą, esantį apie tris valandas kelio į šiaurę nuo Niujorko. Rod Ailandas ir Providenso Plantacijos valstija – irgi maža, bet garsiai rėkianti.
Keliai, kamščiai ir kelio numeriai
Praleidę kelias dienas Niujorke ir Naujajame Džersyje, išsinuomoję automobilį keliaujame pagrindine rytinės JAV pakrantės arterija – keliu pavadintu „Interstate 95“ (I-95). Tai vienas žymiausių kelių JAV, einantis per visą rytinę pakrantę nuo pat pietinės Floridos iki Kanados sienos ir užgriebiantis tokius „sunkiasvorius“ miestus kaip Majamis, Vašingtonas, Baltimorė, Niujorkas, Bostonas. Ir, žinoma, mūsų šios dienos herojų Rod Ailando valstijos miestą – Providensą.
Negaliu teigti, kad labai žaviuosi šiuo strateginiu JAV greitkeliu. Jame dažnos transporto grūstys, ypač aplink didelius miestus. Ir kartais visiškai sunku prognozuoti keliavimo laiką. Tai ypač aktualu tame ruože, kuriuo mes ir keliaujame – nuo Niujorko iki Bostono. JAV pietuose, išskyrus kelis ruožus, greitkelis nėra toks apkrautas, tačiau šiaurėje dėl didelės gyventojų populiacijos jis gali būti tikra rakštis užpakalyje.
Todėl važiuodami iš Naujojo Džersio naudojame aplinkinius greitkelius ir į I-95 kelią įsiliejame jau Konektikuto valstijoje. Nepaisant to, ties Nju Heivenu papuolame į spūstį ir judame kaip vėžliai. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu: kadangi važiuojant atgal buvo tas pats, tai nusprendžiau, kad ties Nju Heivenu visada kamštis.
Keliavimas JAV keliais yra įdomus tuo, kad skirtingai nei pas mus, didžiausias akcentas suteikiamas ne krypčiai, o kelio numeriui. Išsukant iš greitkelių ar sankryžose pamatysite ženklą, nurodantį ne kur kelias veda, o kelio, į kurį išvažiuojate numerį.
Tai gali skambėti kiek painiai, nes turi pats žinoti, kur tam tikro numerio kelias tave nuves, tačiau pavažinėjus ilgiau supranti, kad tokiame greitkelių ir miestų voratinklyje tik taip ir galima susigaudyti bei nepasiklysti. Tada imi žavėtis jų tvarka.
Specialiai nejungėme navigacijos, nes krypčių ir numerių tyrinėjimas žemėlapyje buvo tarsi „Sudoku“ žaidimas.
Kaip elgtis, jei JAV sustabdo policijos pareigūnas
Dar vienas aspektas, kurį pastebėjau keliaudamas po JAV, kad amerikiečiai nevengia skųsti įtartinai ar agresyviai vairuojančių žmonių. Sykį važiuodamas naktį Naujojo Džersio greitkeliu pražioplinau savo išvažiavimą ir natūraliai sulėtinau greitį galvodamas, kaip ištaisyti padėtį.
Netrukus mane pasivijo policija. Pasirodo, kažkoks pareigingas vairuotojas jiems pranešė apie greitkelyje neužtikrintai judantį automobilį. Paaiškinus, kas vyksta, pareigūnai palinkėjo gero kelio. Pirmą kartą gyvenime buvau sustabdytas už per lėtą važiavimą.
Su policija JAV geriau nekonfliktuoti: visi žinome istorijas su pareigūnų nušautais juodaodžiais paaugliais.
Šiaip pačioje situacijoje aš nieko blogo neįžvelgiau. Gerai, kad žmonės pareigingi ir jaučia atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Jei Lietuvoje žmonės nekompleksuotų ir dažniau pranešinėtų apie įtartinus vairuotojus, o policija taip pat operatyviai reaguotų, gal skaudžių nelaimių keliuose būtų mažiau.
Beje, rekomenduoju susidūrus su JAV policija nekonfliktuoti. Policininkui priėjus prie automobilio, patartina sėdėti tvarkingai, rankas laikyti ant vairo. Pradėjus muistytis ir keistai elgtis geriausia, kas gali atsitikti, tai būti pavaišintam elektrošoku ir paguldytam ant kapoto su antrankiais.
Jei slėpsite rankas ir darysite staigius judesius, galite išvysti ir į jus nutaikytą ginklą. Ten policininkai juokų nesupranta ir gali net nušauti. Visi girdėjom istorijas su juodaodžiais paaugliais.
Jimo Carrey valstija
Pervažiuojame per Konektikutą ir privažiuojame mažiausią JAV valstiją – Rod Ailendą. Čia turiu draugų amerikiečių, tad paviešėsiu pas juos ir susipažinsiu su šiuo JAV nykštuku.
Tai puiki valstija, man gal net mėgstamiausia po Naujojo Džersio. Jos plotas pats mažiausias, tačiau pavadinimas pats ilgiausias – Rod Ailandas ir Providenso plantacijos. Dėl to ir minėjau straipsnio pradžioje mažus žmones su dideliais automobiliais.
Maža nereiškia prasta. Pagal gyventojų skaičių ji yra aštunta nuo galo, tačiau žinant koks jos iš tiesų mažas plotas, tai atrodo gana įspūdinga. Pagal gyventojų tankumą ji yra antra pagal dydį po Naujojo Džersio. Žmonės džiaugiasi ir didžiuojasi gyvendami Rod Ailande.
Rod Ailendą žinojau jau nuo mažų dienų. Labai mėgstu amerikiečių komiką Jimą Carrey, o jo filmą „Bukas ir bukesnis“ moku atmintinai. Filmo scenarijus vyksta Rod Ailando sostinėje Providense.
Dar vieno jo filmo „Aš, kitas aš ir Irena“ veiksmas taip pat vyksta Rod Ailande. Dėl to net kažkiek jaudinausi vykdamas šią valstiją pamatyti savo akimis. Svarsčiau, kad tikriausiai ne veltui mano mylimas aktorius-herojus rinkosi ją kaip filmavimo vietą. Todėl šią valstiją mieliau vadinu ne oficialiu jos pavadinimu „Vandenyno valstija“, o „Jimo Carrey valstija“.
Anksčiau buvęs vien tik baltųjų valstija, dabar Rod Ailandas stipriai skiedžiasi. Ne taip stipriai kaip Naujasis Džersis, nes, kaip ir visoje Naujoje Anglijoje, čia uždaresnė baltųjų bendruomenė, ne taip lengvai priimanti atvykėlius. Visgi, jei prieš dvidešimt metų devyni iš dešimt Rod Ailando gyventojų buvo baltieji, tai dabar šis skaičiaus nukrito iki 76 proc.
Nieko keisto, valstija gana turtinga, tad natūraliai traukia atvykėlius, nepaisant to, kad joje vieni didžiausių mokesčių.
Sostinėje Providense vaizdas kitoks. Ispanakalbiai ir juodaodžiai sudaro daugiau nei pusę miesto gyventojų. Tai lemia, kad nusikalstamumo lygis pačiame mieste yra aukštesnis, nei visoje likusioje valstijoje.
Miesto valdžia meta dideles pajėgas kovai su tuo ir jai neblogai sekasi. Tiesa, dar prieš keliasdešimt metų Providensą valdė mafijos klanai, todėl čia buvo ypatingai nesaugu gyventi. Nuo 1980 m. miestas ėmė tvarkytis ir atsikratė kriminalinio bastiono vardo.
Providenso privalumai – jaukumas ir ranka pasiekiamas vandenynas
Dabar Providensas yra jaukus ir kompaktiškas maždaug Klaipėdos dydžio miestas. Pro jį eina Niujorko – Bostono geležinkelio linija, tad atvykimas patogus tiek traukiniais, tiek autobusais. Negana to, jis dar turi ir savo oro uostą. Bilietai į jį būna kiek brangesni. Bet išbandyti verta, juk skrendate ne bet kur, o į išdidžią valstiją, kurios gyventojai išpūtę krūtines aiškins, iš kur jie.
Miestas nedidelis, jį lengvai per porą dienų galima ištirti pėsčiomis. Pro jį teka to paties pavadinimo upė, labai puošianti miestą. Ji apstatyta gražiomis krantinėmis, parkais ir dviračių takais.
Pirmą viešnagės dieną mes čiupome dviračius ir važinėjomės aplink ją krantinėmis.
Labai malonus užsiėmimas, nes takai patogūs, o ir akis paganyti yra kur. Miestas labai gražus, truputį primenantis Anglijos arba Airijos miestukus.
Visgi, jei labiau traukia gamta ir turite automobilį, važiuokite prie vandenyno. Jis vos už pusės valandos kelio. Visa Rod Ailendo vakarinė dalis šliejasi prie Atlanto ir yra beveik vien paplūdimių juosta. Ten vasaromis nebūna tokio anšlago ir chaoso kaip Džersyje, tad galima poilsiauti kiek ramiau.
Tie kam patiko filmas „Pakvaišę dėl Merės“ irgi prisimins, kad dalis veiksmo vyksta Providense ir kavinėje prie upės. Man patinka lankyti vietas, kuriose vyksta mano mėgstamų filmų veiksmas, tad viešnagę baigiame išgerdami po buteliuką alaus toje kavinėje ir judame toliau į šiaurę. Į Naujosios Anglijos sostinę Bostoną. Jis – kitame tekste.
