Susiruošėme pakeliauti po šiaurės rytinę JAV dalį ir nuo ko gi pradėti savo kelionę jei ne nuo svarbiausio jų miesto. Tai buvo mano sąlyga, nes atskristi į JAV ir neaplankyti Niujorko man yra tas pats, kas atvažiuoti į Vilnių ir pamatyti tik Žemuosius Panerius.
Vėliau išsinuomotu automobiliu keliausime per visą Naująją Angliją į šiaurę, aplankydami Konektikutą, Masačiusetsą, Rod Ailandą, Naujajį Hempšyrą iki pat jau į Kanadą atsiremiančios Meino valstijos.
Bet tai dar ateity, o pažintį su JAV pradėkime nuo jos bambos – Didžiojo obuolio.
Pamatę pigius bilietus – griebkite
Iš Europos į Niujorką nuskristi galima palyginus nebrangiai. Tereikia nepatingėti skirti laiko bilietų medžioklei, kurių kaina neretai gali būti vos 300 – 400 eurų.
Greičiausiai tai būtų skrydis iš kažkurio Europos miesto, į kurį reiktų nukakti savo jėgomis. Man paskutinius du kartus pavyko tokias kainas rasti netgi skrydžiams iš Vilniaus. Tokį „saldainį“ pasiūlė ukrainiečių avialinijos.
Todėl nebijantiems Ukrainos ir Kijevo, pirmiausia rekomenduoju pasidomėti būtent tuo, ką siūlo ukrainiečiai.
Kad nekiltų nesusipratimų, prieš įsigyjant bilietus, rekomenduoju nusipirkti elektroninį leidimą patekti į JAV. Jei dėl kokių nors priežasčių šis leidimas nebus išduotas, pinigų už bilietus, aišku, niekas negrąžins.
Kas yra niujorkietis?
Lėktuvas iš neria iš debesų ir po kelių sekundžių ratai paliečia pakilimo taką. Niujorkas pasitinka dulksna, rūku ir debesimis iki žemės.
Nesvarbu – pirmą ar dešimtą kartą čia esu – mano širdis džiaugiasi kaskart, vos man išėjus iš oro uosto pastato ir įkvėpus Niujorko oro. Tiesa, prieš tai dar reikia pereiti pasienio kontrolę, tačiau ji nebe tokia gąsdinanti kaip buvo prieš 15 metų.
Mūsų šalies eurointegracijos dėka, dabar JAV pasienyje galima jaustis visaverčiu Europos piliečiu ir nebijoti, kad durys į JAV bus užtrenktos prieš nosį. Dabar viskas paprasčiau ir lengviau.
Kaskart pajuokauju su pasieniečiais. Amerikiečiai mėgsta šypsotis ir pokštauti, juokavimas situacijos niekada nepablogina.
Oro uoste mus pasitinka sena pažįstama, imigrantė iš Baltarusijos. Porą naktų apsistosime pas ją Naujajame Džersyje ir kasdien vyksime į Niujorką. Netoli ten, pusvalandis kelio autobusu. „Vežk mus į normalų barą, Lena, – nurodinėju. – Pailsėsime vėliau, dabar esu be proto pasiilgęs amerikietiško maisto ir alaus“.
Būsiu nepopuliarus, tačiau labai mėgstu amerikietišką alų. Visada prašau, kad grįžtantieji iš JAV parvežtų bent skardinę. Daugelis mane kritikuoja – neva amerikietiškas alus birzgalas ir beskonis.
Bet, matyt, mano skonis taip jau surėdytas, kad patinka toks ir ne kitoks alus. Dar patinka gerti iš mažų 0,33 l buteliukų. O JAV visas alus pardavinėjamas tokiuose. Lietuvoje jų mažai yra, o JAV didelių, panašių į šaltus ginklus 0,5l talpos butelių išvis nerasi. Nebent rusų parduotuvėse Braiton Byče.
Niujorkas turi savo kvapą. Tai salstelėjęs gatvės maisto, parfumerijos, išmetamų dujų, šiukšlių ir dar perkūnas žino kokių kvapų mišinys. Jo neįmanoma apibūdinti, jį reikia pajusti.
Tas pats ir su amerikietišku maistu. Esu taip prie jo pripratęs, kad kaskart atvykęs prisikemšu tiek, kad užtektų ilgam.
Todėl užėjęs į Manhatano Trečiojoje aveniu esantį barą, užsisakau vaiko galvos dydžio amerikietišką mėsainį su keptomis bulvytėmis ir daržovėmis, bokalą Miller Lite ir pagaliau pasijaučiu tikrai esantis Niujorke.
Niujorkas turi savo kvapą. Tai salstelėjęs gatvės maisto, parfumerijos, išmetamų dujų, šiukšlių ir dar perkūnas žino kokių kvapų mišinys. Jo neįmanoma apibūdinti, jį reikia pajusti. Aš jį visada jaučiu. Vėliau priprantama, bet atvykus jis visada jaučiamas. Tai Niujorko kvapas.
Turbūt nedaug kas žino, kad Niujorką atrado olandai, ir kurį laiką jis vadinosi naujuoju Amsterdamu. Po to anglai iš jų atėmė miesto kontrolę ir pavadino jį Naujuoju Jorku (ang. New York).
Matant, koks šis miestas yra šiandien, olandai turėtų jausti apmaudą, kad neišsaugojo jo. Aš jausčiau. Įsivaizduokite, kaip viskas atrodytų, jei dabar šis miestas šnekėtų olandiškai. Galbūt ir mes su jumis mokėtume olandiškai. Nes juk visi turi mokėti pasaulio bambos kalbą.
Frankas Sinatra dainavo, kad jis niekada nemiega. Ir buvo teisus: Niujorkas yra vienas gyviausių pasaulio miestų, kokia ir turi būti pasaulio sostinė.
Nepaisant to, kad Niujorkas nėra JAV sostinė, jis didžiausias ir svarbiausias šalies miestas.
Frankas Sinatra dainavo, kad jis niekada nemiega. Ir buvo teisus: Niujorkas yra vienas gyviausių pasaulio miestų, kokia ir turi būti pasaulio sostinė.
Žinia, sykį ir jis buvo parklupdytas ant kelių. Tai įvyko 2001 m. rugsėjo 11 dieną. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad jame teko lankytis praėjus penkioms dienoms po tragedijos.
Jausmas buvo nekoks, nes tame pulsuojančiame neslopstančia energija mieste viskas buvo pasikeitę. Pirmą kartą Niujorką teko matyti tokį tylų ir tuščią. Ant miesto tarsi nusileido kažkoks garsą slopinantis šydas sukėlęs keistą tylą.
Žinoma, tai tęsėsi neilgai. Niujorkas greit pakilo, atsigavo ir tapo dar stipresniu. Nors ir užtruko, tačiau nugriautų „dvynių“ vietoje pasistatė naują laisvės bokštą.
Visgi man beprotiškai gaila „dvynių“. Jie buvo miesto simboliai. Yra tekę būti ant jų stogo ir tai buvo beprotiškai aukštai. Nesu tikras, ar kur kitur pasaulyje galima būti taip aukštai po atviru dangumi.
Kalbant apie rugsėjo 11 dieną ji dar įsiminė tuo, kad tai buvo neįtikėtinos vienybės metas. Tada visų pasaulio tautų, gyvenančių Niujorke, atstovai susivienijo ir laikėsi kartu. Kiekvienas jų, net ir nemokėdamas kalbėti angliškai tada sakė „aš esu amerikietis, aš esu niujorkietis, aš esu gaisrininkas“.
O dėl tautų skaičiaus aš beveik neklystu. Niujorke gyvena turbūt visų pasaulio tautų atstovai. Čia jie turi savo gatves ar net rajonus. Ir visi jie Niujorką laiko savo miestu.
Taigi, Niujorkas tikrai nėra amerikiečių miestas. Jis yra viso pasaulio miestas. Kokia jo kalba? Anglų su akcentu.
Pamenu smagų nutikimą, matytą savo akimis. Du niujorkiečiai, kalbėdami angliškai, nesuprato, kuris ką sako, ir apkaltino vienas kitą anglų kalbos nemokėjimu.
Nujorkietis yra tas, kas įsileidžia miestą į savo širdį. Jis gali būti net ir trumpalaikis svečias. Niujorkas tokiems žmonėms atsiveria ryškiausiomis savo spalvomis.
Apskritai niujorkietis nėra tiesiog žmogus gyvenantis mieste. Nujorkietis yra tas, kas įsileidžia miestą į savo širdį. Jis gali būti net ir trumpalaikis svečias. Niujorkas tokiems žmonėms atsiveria ryškiausiomis savo spalvomis.
Nemėgstantys Niujorko skųsis šiukšlėmis, skubančiais ir nemandagiais miestiečiais, slegiančiomis žmonių spūstimis, dėl kurių kartais net prireikia leistis į metro oro įkvėpti (ypač švenčių metu), žiauria konkurencija ir susvetimėjimu.
Ir jie bus teisūs. Tačiau į jų kritiką niujorkiečiai atsako unversalia fraze – „This is New York City, man“ (angl. Tai Niujorkas, žmogau).
Ši frazė paaiškina šiukšles gatvėse, automobilių spūstis, požeminį miesto gyvenimą, nusikalstamumą, prabangą, skurdą, išsipildžiusias ir sudužusias miesto gyventojų ir norinčiųjų gyventi jame svajones. Juk čia Niujorkas. Čia viskas įmanoma.
