Šventykla, kurioje karaliauja tūkstančiai žiurkių labai gerbiama vietinių gyventojų. Ji buvo pastatyta XVI amžiuje hinduistų dievams garbinti. Šventyklą charan kastos žmonės (Indijoje yra daugiau nei 3000 kastų, charan kastai priklauso dauguma kūrėjų: rašytojai, maharadžų dainininkai ir pan.) statė apie penkiasdešimt metų.
Legenda byloja, jog tūkstančiai žiurkių, gyvenančių šventykloje, – tai charan kastos žmonės tik kitu pavidalu. Jei šventykloje nudvesia žiurkė, tai reiškia, kad charan kastoje kažkam gimė kūdikis ir atvirkščiai: jei charan kastoje mirė žmogus, vadinasi, šventykloje gimė dar viena žiurkė. Tai pagrindinė šios šventyklos egzistavimo filosofija. Tokiu ratu ir sukasi visas gyvenimas šioje ypatingoje vietoje. Vietiniai gyventojai labai gerbia žiurkes, aukoja joms maistą: šeria saldumynais, girdo pienu, neretai tikintieji geria ir valgo tą patį maistą r iš tos pačios lėkštės kaip ir žiurkės.
Žiurkės šventykloje gyvena nevaržomos, jų apstu visur: ant grindų, durų, po grindim, ant stalų, altorių dievams... Žiurkės vaizduojamos piešiniuose ant šventyklų sienų kaip geriausios žmonių draugės. Vietiniai šneka, kad šventykloje gyvena tik trys baltos žiukės, o visos kitos pilkos, rudos arba juodos. Jei būnant šventykloje pamatai baltą žiurkę – tai geras ženklas prisivilioti sėkmę.
Na, o jeigu kas kada bijojo žiurkių, apsilankęs šioje šventykloje tikrai pamirš, kad kadaise egzistavo tokia baimė.
