M.MacEacheranas rašė, kad istorija prasidėjo nuo el.laiško, kurį jis gegužės mėnesį gavo iš Sylando princo Michaelio. „Galite su manimi pakalbėti“, – jis parašė. Tokia trumpa įžanga žurnalistą nuvedė prie istorijos, kuria kartais net sunku patikėti. Save karaliais pasiskelbę asmenys, teritorinės pretenzijos, istorinės anomalijos, karo laikų Anglija, piratinės radijo stotys ir net moliuskų žvejyba...
Sylando kunigaikštystė save laiko mažiausia šalimi pasaulyje. Ji visa telpa ant Antrojo pasaulinio karo laikais įrengtos priešlėktuvinės platformos prie Anglijos krantų. Platforma buvo pastatyta 1942 m., kartu su dar eile fortų, kurie turėjo ginti šalį nuo nacių antpuolių. Karo įkarštyje joje buvo dislokuota apie 300 karališkųjų karinių jūrų pajėgų karių, o galiausiai ji palikta nebenaudojama nuo 1956 m. Bet tik dešimtmetį – kai 1966 m. buvęs britų kariuomenės majoras ją užėmė ir paskelbė čia įkuriantis naują mikrovalstybę.
Sylandas, esantis už 12 km nuo kranto, iš pirmo žvilgsnio gali nepasirodyti kažkuo išskirtinis fortas. Tai gana apleistai atrodanti platforma su į konteinerius panašiais pastatais ant jos. Priplaukus su valtimi ir norint išlipti, reikia pamiršti baimės jausmą – siaučiant vėjui ir daužantis bangomis reikės pasikelti krantu.
Bet šis statinys slepia fantastiškas istorijas – pradedant gangsteriais ir baigiant mėginimu jį užimti. Ši vieta netgi išslaptintuose Jungtinės Karalystės dokumentuose buvo pavadinta „Kuba prie rytinių Anglijos krantų“.
Tai gal ir skamba kaip filmas, bet iš tiesų tai – darbininkų klasės šeimos iš Esekso istorija, kuri fortą pavertė mikrovalstybe. „Čia gimė svajonės, buvo suteikta laisvė nuo valdžios, čia karaliauja britiškas ekscentriškumas – su visu savo iškilmingumu ir pompastiškumu“, – rašo BBC žurnalistas.
Sylando princu save vadinantis Michaelis Batesas BBC papasakojo savo istoriją, kuri daugumai pasaulio iki šiol nebuvo girdėta.
„Man buvo 14 metų, kai pirmą kartą čia atvykau per vasaros atostogas, kad padėčiau tėčiui. Maniau, kad tai tebus 6 savaičių nuotykis, – telefonu iš savo pagrindinių namų Esekse pasakojo M.Batesas. – Ir tikrai nemaniau, kad tai bus istorija, kuri tęsis daugiau nei 50 metų. Tai buvo keistas gyvenimas, nes kartais ten be pertraukų gyvendavome mėnesius, laukdami, kol iš žemyninės dalies atplauks laivas su reikalingais daiktais. Žiūrėdavau į horizontą ir viskas, ką matydavau nuo ryto iki nakties, buvo tik Šiaurės jūra.“
Vos 0,004 kv. km ploto Sylando geopolitinė situacija – ne tokia paprasta. Nė viena šalis nepripažįsta Sylando, nors Michaelis tikina, kad jo mikrovalstybė to niekada ir neprašė. „Mes to ir nesitikime, – atvirai sakė jis. – Prisiminkite – platforma karo metais buvo nelegaliai pastatyta už Britanijos teritorinių vandenų, bet visi buvo pernelyg užimti, kad į tai kreiptų dėmesį. Britai turėjo ją sunaikinti, kai turėjo progą, bet neprisiruošė to padaryti. Dabar, prabėgus dešimtmečiams, Sylandas vis dar čia.“
Kas traukia žmones susikurti savo mikrovalstybes? Knygos „Mikrovalstybės: „Lonely Planet“ gidas po susikurtas tautas“ bendraautoris George'as Dunfordas teigia, kad žmones pastūmėja nepasitenkinimas valdžia ir noras reikalus tvarkytis pagal save.
„Sylandas yra išskirtinis atvejis, nes jam išsilaikyti pavyko taip ilgai, – sakė G.Dunfordas. – JAV šeima būtų buvusi laikoma disidentais, bet Jungtinė Karalystė buvo žymiai tolerantiškesnė vieta septintajame dešimtmetyje. Biurokratai tikriausiai galvojo, kad tokios problemos sprendimas sukurtų daugiau vargo nei pati pati problema. Jie kelis kartus pamėgino, buvo bandymų užimti, bet Sylandas išgyveno.“
Mikrovalstybės savo de facto pripažinimą grindžia 1933 m. Montevidėjaus konvencija dėl teisių ir pareigų valstybėms. Joje numatyti 4 kriterijai mikrovalstybėms: gyventojai, teritorija, valdžia ir ryšiai su kitomis valstybėmis. „Būtent paskutinis kriterijus mikrovalstybes labiausiai jaudina, jos net kartais stengiasi išprovokuoti kitas valstybes, kad šios jas pripažintų, – aiškino G.Dunfordas. – Sylandas į tai nekreipia dėmesio ir sako, kad tai yra suvereni šalis su savo valdžia.“
Sylando įkūrimo istorija – tarsi iš Kafkos knygos. 1965 m. Michaelio tėvas Paddy Roy'us Batesas, buvęs kariuomenės majoras, žvejys, įkūrė „Radio Essex“. Šis piratinis radijas buvo įkurtas kitame nebenaudojamame forte jūroje – „Knock John“. Tuo metu tokios radijo stotys taip išpopuliarėjo, kad Jungtinės Karalystės valdžia net priėmė įstatymą dėl radijo stočių jūrose draudimo.
P.R.Batesas tuomet savo stotį perkėlė giliau į jūrą – į tarptautinius vandenis. Jis 1966 m. Kūčių vakarą įsikūrė apleistame begriūvančiame forte – teisėtai ar ne. Po devynių mėnesių, 1967 m. rugsėjo 2 d., paskelbė įkuriantis Sylando kunigaikštystę – tai buvo romantiškas gestas žmonos Joanos gimtadienio proga.
Nepriklausomybės siekis nebuvo visai lengvas. Likus 10-iai dienų iki jos, link kito netoliese esančio forto buvo pasiųsti keli sraigtasparniai ir laivas su sprogmenimis. Buvo nurodyta jį susprogdinti.
Michaelis su mama tuo metu buvo Sylande, ir savo autobiografijoje aprašė incidentą: „Sraigtasparniai sukosi virš forto, o laivas priplaukė iš apačios, kad išsilaipintų vyrai ir būtų padėti sprogmenys. Kai jie buvo detonuoti, betono ir plieno gabalai išlėkė į orą šimtus pėdų, kai kurie nukrito už pusės mylios nuo sprogimo vietos.
Jautėme smūgio bangas Sylande, ir sakyta, kad jos buvo juntamos net žemyninėje Jungtinės Karalystės dalyje. Nuolaužos dar kelias dienas plūduriavo aplink. Vyrai specialiai praplaukė kuo arčiau Sylando ir mums šūktelėjo: „Jūs – sekantys!“. Visgi Batesų šeimos platformos valdžia niekada neatakavo.
Daugiausiai žmonių Sylande gyveno aštuntojo dešimtmečio pradžioje – tuomet čia buvo 50 žmonių, įskaitant giminaičius, draugus ir darbininkus. Tuomet fortas ir netikėtai tapo protestų prieš valdžią simboliu, nors gyvenimas jame tikrai nebuvo panašus į hipišką idilę.
„Niekas neveikė, – pasakojo Michaelis. – Pradėjome su žvakėmis, tuomet perėjome prie žibalinių lempų ir generatorių. Gerai, kad forte buvo visiškai sausa – jeigu nežinotum, kad esi jūroje, tai ir nepasakytum. Aš ten leidau metų metus – man tai buvo namai.“
Nuo to laiko Sylandas stengiasi elgtis kaip valstybė bent iš dalies. Susikūrė herbą, konstituciją. Turi vėliavą, himną, net futbolo komandą. Ant pinigų – „Princesės Joanos“ portretas. Yra išduota apie 500 Sylando pasų.
„Mano tėvas niekada neturėjo plano įkurti savo valstybę, – sakė Michaelis, kuris turi savo moliuskų žvejybos verslą. – Jis tiesiog buvo iš principo įsižeidęs dėl valdžios siekio uždaryti jo piratinę radijo stotį. Nuo to laiko jis kovėsi su britų valdžia – ir laimėjo. Sylandas vis dar turi savo nepriklausomybę.“
Kontroversiškiausias Sylando istorijos epizodas įvyko 1978 m., kai grupelė vokiečių ir olandų užpuolė Sylandą vieną rugpjūčio naktį. Juos pasamdė Alexanderis Achenbachas, save vadinęs Sylando premjeru, bet nebesutaręs su P.R.Batesu dėl „šalies“ ateities.
P.R.Batesas su žmona tuo metu buvo Anglijoje. Sraigtasparniais bei kateriais pasiekę Sylandą užpuolikai paėmė įkaitu Michaelį, bet jam pavyko išsivaduoti ir pasinaudojus platformoje laikytais ginklais net pačius įsibrovėlius bei A.Achenbachą paversti įkaitais.
„Prireikė net to, kad Vokietijos ambasadorius kartu su oficialia delegacija iš Londono ambasados atskrido sraigtasparniu ir vedė derybas dėl A.Achenbacho paleidimo, – pasakojo Michaelis. – Tad vesdami derybas jie de facto mums suteikė pripažinimą.“
Nepriklausomybė nėra pigi Sylandui. Jo išlaikymui (įskaitant algas dviem sargams, kurie visus metus gyvena platformoje) yra įkurta internetinė parduotuvė, kurioje prekiaujama marškinėliais, antspaudais ir karališkaisiais titulais. Lordo, ledi, barono ar baronienės titulas kainuoja nuo 32 eurų.
Įprastos kelionės į Sylandą, žinoma, neįmanomos. Norint į jį patekti reikia gauti oficialų princo kvietimą, kuris pats platformoje apsilanko 2–3 kartus per metus. Dabar joje gyvena tik keli darbuotojai.
„Sylandas visada atrodydavo gan nepastovus, tačiau dabartinis princas jį daugiau mažiau padarė stabilesnį, – sakė G.Dunfordas. – Būtent tai man ir patinka mikrovalstybėse. Tai, kaip jos parodijuoja tikrojo nacionalizmo pompastiką, yra nuostabu.“ Michaelis atskleidė, kad kasdien sulaukia apie šimto laiškų su prašymais suteikti pilietybę – žmonės iš įvairių pasaulio kampelių siūlosi prisiekti ištikimybę vėliavai.
„Mūsų istorija uždega žmones, – sakė Michaelis. – Negyvename visuomenėje, kurioje žmonėms patiktų, kai jiems sakoma, ką ir kaip daryti. Visus žavi laisvės idėja ir laisvė nuo valdžios. Pasauliui reikia tokių įkvepiančių teritorijų kaip mūsų – ir nėra daug tokių vietų, kurios vis dar egzistuotų.“
