Neperžengiami karvių būriai ir upe plaukiantys lavonai – mitas
Kalbėdami apie Indiją neretai įsivaizduojame gatvėmis išdidžiai vaikštančių karvių bandas. Iš tiesų Indijoje šie raguočiai – šventi ir labai gerbiami gyvūnai. Pasitaiko, kad keturkojės užstoja kelią ir taip sustabdo eismą. Kaimuose ir mažesniuose miesteliuose kol kas jų stebinančiai daug, tačiau Delyje akivaizdžiai mažėja.
Sklinda kalbos, jog policininkai naktį karves išveža į užmiestį, tačiau po kiek laiko jos ir vėl sugrįžta.
Gatvėse prasilenkiu ir su drambliais, tiesa, pastarieji čia atstoja transporto priemonę. Senajame Delyje, kur daugumą gyventojų sudaro musulmonai, šeimininkus lydi laisvai vaikštinėjantys nedideli ožiukai. Pagarbą gyvūnams įrodo ir jiems skirtos šventyklos.
Yra maldos namų, skirtų drambliams, beždžionėms, paukščiams. Savo šventovę turi net žiurkės – čia gyvena šimtai graužikių, kurios minta maldininkų aukojamu maistu.
Kitas ne itin malonus, tačiau greitai paneigtas stereotipas – galybė Gange plaukiančių lavonų. Pirmąkart lankantis Varanasyje – mieste, kuriame, tikima, nušvitęs Buda penkiems mokiniams išdėstė pirmąjį savo pamokymą, man asmeniškai upėje neteko matyti nė vieno numirėlio. Tiesa, apsilankius penktąjį kartą – pavyko.
Šventasis miestas turi ypatingą, žodžiais sunkiai apibūdinamą atmosferą – saulei leidžiantis gali užuosti ore tvyrantį deginamų numirėlių kvapą, tačiau tik jei apsistoji netoli kriamatoriumo.
Šis kvapas susimaišo su vakarinio ritualo metu gausiai deginamais smilkalais. Po tokių pojūčių žodžiais sunku nupasakoti miesto kuriamą įspūdį. Pirma drauge keliaujančių žmonių reakcija būna nuostaba, tačiau išsiskiriant visi dėkoja už galimybę tai pamatyti savo akimis.