Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
Beje, turinys čia nepaprastai įdomus, tačiau dvejoti vertė kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, dilema dėl objektų sekos arba karantino apribojimai, kurie galiausiai nulėmė, kad ekskursija iki šiol taip ir nebuvo oficialiai paskelbta. Kantriai laukiame atlaisvinimo. O kol kas dalijuosi maršruto kūrimo užkulisiais – tuo, apie ką pasakoju retai.
Kodėl Kirtimai?
Kuriu maršrutus ir gidauju jau daugiau nei penkerius metus, todėl galiu drąsiai konstatuoti tokį faktą – tos vietos, kurios tiesiogiai susijusios su mano kasdienybe, ekskursijų sulaukia paskiausiai. Keblu aiškiai pasakyti, kodėl taip yra. Gal nedrąsu? Skamba nelogiškai. Pavyzdžiui, ekskursiją po Fabijoniškes – rajoną, kuriame užaugau ir baigiau mokyklą, – parengiau tik 2019–2020 metais. Maršrutą po Šnipiškes, kuriose gyvena mano močiutė ir šiuo metu gyvenu pats, – irgi tik 2019 metais. Viešai, tiesą pasakius, jį apskritai vedu itin retai, dažniau pagal privačius užsakymus. Panašiai yra ir dėl Kirtimų.
Gimiau Užusienyje. Tai – pavadinimas, kuris net ne kiekvienam vilniečiui žinomas. Tai pietinis sostinės pakraštys, daugiau nei pusę amžiaus esantis visaverte miesto dalimi, o kadaise buvęs rėžiniu kaimu. Tarp judėjimo trasos Užusienis–Stotis yra didelė teritorija, vadinama Kirtimais. Ją reguliariai pravažiuodavau. Nuo pat vaikystės ji man buvo paslaptinga, savotiška terra incognita.
Žinojau, kad toje pramonės zonoje spietėsi bazės, automobilių remonto dirbtuvės, statybinių medžiagų krautuvės, asfalto gamyklos, pyragų kepyklos. Beje, pagal vietinę kalbinę tradiciją rajono pavadinimą tardavome ne kaip pridera lietuviškai Kirtìmai, o verčiau Kircimái, panašiai kaip Lazdzinái (kirtis gale ant A).
„Dilgynės“ stotelėje visada matydavau margaspalvę publiką, kuri pro miškelį kiūtindavo į / iš taboro. Kartais atrodydavo šiurpiai, ypač tokiame proziškame kraštovaizdyje su atitinkamais gatvių pavadinimais – Motorų, Meistrų, Metalo... Teisybės dėlei pridursiu, kad pastaraisiais metais į Kirtimus retkarčiais vis užsukdavau – tik ne ruošti maršruto, o šiaip, laisvalaikio tikslais.
Šis rajonas man ypač patinka savaitgaliais, kai užgęsta visas pramonės ūžesys, gatvės atlaisvėja nuo „fūrų“. Tokiomis dienomis džiaugdavausi didelėmis ir netikėtomis erdvėmis, kurias galėdavau apvažinėti dviračiu. Taigi tam tikras „suartėjimas“ įvyko dar prieš rajono tyrinėjimus. Ir štai atėjo 2020-ieji. Ekskursinių maršrutų po Vilniaus rajonus žemėlapis gana tankiai užpildytas. Reikia plėsti geografiją.
Supratau, kad dabar mane į Kirtimus traukia ne tik mistifikuoti praeities atsiminimai, bet ir profesinis smalsumas. Vieta, iš pirmo žvilgsnio, visiškai pilka ir ne kažin ką tegali pasiūlyti. Ar tikrai? Tokie iššūkiai man patinka, todėl atsiraitojau rankoves ir ėmiausi tyrinėti Kirtimus.
Pasijusti turistu be lėktuvo bilieto
Kiekviename maršrute turėtų būti įdomių objektų, kuriuos ne tik verta pamatyti, bet ir yra ką apie juos papasakoti. Kirtimuose yra kelios stiprios dominantės, apie kurias galima kalbėti nesustojant. Pirmiausia tai, žinoma, oro uostas.
Vieta, iš pirmo žvilgsnio, visiškai pilka ir ne kažin ką tegali pasiūlyti. Ar tikrai?
Smagu, kad mūsiškiai oro vartai jau šimtmetį rašo istoriją toje pačioje vietoje – fiziškai niekur nejudant galima prisiminti vokiečių lakūnų veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais, oficialų civilinio oro uosto atidarymą lenkmečiu, monumentalios stalininės architektūros pėdsakus, transformaciją sovietmečio pabaigoje bei nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
Tarp kitko, karantino laikotarpiu šniukštinėdamas po visą paprastiems mirtingiesiems prieinamą teritoriją atradau vietą, kurioje pasijutau tarsi turistas. Sutikite, į savo miesto oro uostą mes visada atvykstame ir išvykstame skubėdami, tikrai jame neužsibūname nė minutės ilgiau, nei tenka ko nors laukti.
O vis dėlto prisėdęs atokvėpio minutei šalia esančiame parkelyje pasijutau tarsi būčiau kur nors užsienyje, rodėsi, kad šalia manęs yra daiktų pilna kuprinė, o galva prikimšta minčių apie laukiančius nuotykius. Galbūt visa uždaręs karantinas čia irgi kaltas ir išprovokuoja tokią nuotaiką? Ekskursijos metu šią vietą būtinai parodysiu, smalsu, ar kiti joje irgi pajus tą magišką kelionių aurą.
Monumentalaus meno sala
Neįtikėtina, kad tokioje judrioje aplinkoje, kur streso persmelkti taksi skuodžia į oro uostą, egzistuoja skubančio miesto dėsniams nepavaldi meno sala – Lietuvos dailininkų sąjungos Skulptūros ir vitražo centras. Čia pagaminta daugybė monumentalių skulptūrų, puošiančių miesto erdves, pavyzdžiui, Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“, esančios prie Nacionalinės dailės galerijos.
Tačiau smagiausia tai, kad veikla nenutrūksta ir XXI amžiuje. Kaskart čia atvykęs regiu gyvą kūrybinį procesą. Domėdamasis miesto monumentais skaitau ir randu garsių skulptorių pavardžių. Tačiau tik popieriuje. O čia, skulptūros ir vitražo centre, ne sykį gavau galimybę su autoriais susipažinti gyvai. Beje, dažnai visiškai netikėtai. Kartais paklausdavau, „O kokia jūsų pavardė?“ ir tekdavo didžiai nustebi, „O, aš juk jus puikiai žinau...“. Didingų kūrinių autoriai dažnai pasirodydavo esą paprasti ir nuoširdūs.
Centro kieme, be kūrinių, kurie tuoj papuoš visos Lietuvos miestų aikštes, yra galybė tokių, kurie randasi kaip eksperimentai be aiškios vizijos, taip pat ir tokių, kurie paskutinę akimirką buvo nublokšti į paraštes dėl pasikeitusių politinių vėjų. Turbūt tai kažkuo panašu į kapines, kuriose galima sustoti ir kalbėti apie kiekvieną žymų palaidotą žmogų, taip ir čia savo istoriją turi kiekvienas meno kūrinys. Tačiau ši vieta gyvuoja ir nė nesiruošia užgesti.
Tuštuma taboro vietoje
Esu tikras, kad žmonėms, išgirdusiems Kirtimų pavadinimą, šis rajonas pirmiausia siejasi su dviem dalykais – oro uostu ir neseniai nugriautu čigonų taboru. Skeptiškai žiūriu į taboro kaip pajuokos objekto pristatymą ekskursantams. Mane kur kas labiau suintrigavo gyvenvietės susiformavimo aplinkybės ir istorija, šios tautos papročiai.
Stebėtina, kad iš esmės vienoje nedidelėje teritorijoje egzistavo du taborai, kurie ne tik turėjo skirtingą istoriją, bet ir tarpusavyje ypač mažai kontaktavo – tarsi tai būtų skirtingos kastos Indijoje ar dvi diplomatinių santykių neužmezgusios kaimyninės valstybės. Net ir tikėjimą Kirtimų čigonai išpažino nevienodą.
Stebėtina, kad iš esmės vienoje nedidelėje teritorijoje egzistavo du taborai, kurie ne tik turėjo skirtingą istoriją, bet ir tarpusavyje ypač mažai kontaktavo.
Šiandien tiek Aukštutinio, tiek Žemutinio taboro vietoje tvyro melancholiška tuštuma. Teritoriją netrukus užims besiplečiančios įmonės, dalis virs natūralia gretimo miško tąsa. Ieškodamas autentiškos medžiagos apie taboro praeitį, 2020 metų vasarą paskambinau režisieriui Sauliui Beržiniui. Žinojau, kad jis šia tema yra sukūręs dokumentinių filmų. Jam net yra tekę Kirtimų tabore apie pusmetį gyventi ir įeiti į išties artimą kontaktą su vietiniais. Režisierius priėmė mano pasiūlymą kartu nuvykti į taborą ir pasikalbėti apie jo istoriją.
Gerai pamenu tą dieną, kai sėdę į automobilį nuvykome į Kirtimus ir apvaikščiojome aukšta žole užžėlusias namų vietas. Saulius net parodė namą, kuriame pats buvo apsistojęs. Iš jo teliko krosnis ir šiukšlių krūva. Leidžiantis saulei ir ošiant šiltam vasaros vėjui, metalo laužyno fone šnekučiavomės apie niūrų taboro likimą, keitėmės žiniomis – ką aš esu perskaitęs ir ką Sauliui teko regėti čigonų kasdienybėje. Saulius iki šiol su kai kuriais žmonėmis palaiko ryšį – kai kurie išsikraustė į kitus Vilniaus rajonus, kai kurie gerokai toliau – į Visaginą, net užsienį.
Dvejonės dėl maršruto ir įspėjamasis skambutis
Dėliojant bet kurį ekskursinį maršrutą tenka gerokai pasukti galvą dėl ėjimo trajektorijos. Norisi, kad pasakojimas prasidėtų chronologiškai prasmingoje vietoje, atstumas būtų optimalaus ilgio, saugus, malonus ir, žinoma, įdomus. Kirtimai man visada kažkodėl rodėsi gana nedideli, todėl buvau įsitikinęs, kad išmintingą maršrutą sudėlioti bus lengva.
Vis dėlto išvaikščiojęs ir dviračiu išvažinėjęs jį kone 10 kartų supratau, kad užduotis pasitaikė ne iš lengvųjų. Pirma, atstumas pasiekė 7 km – tai gana daug. Tokiais atvejais norisi kažką atmesti, tačiau Kirtimuose viskas atrodo taip verta lankymo, kad aukoti objektų nesinori. Antra, koją stipriai kiša tai, kad yra geležinkelis, kurį legaliai kirsti tegalima viaduku prie oro uosto.
Tačiau ratais kvadratais vaikščioti taip pat atrodo neadekvatu – pamaniau, kad nieko baisaus, jeigu kirsime geležinkelį kur nors neoficialioje vietoje, juk tikriausiai kiekvienas esame gyvenime peržengę bėgius neleistinoje vietoje (prieš tai įsitikinę, kad tai yra saugu).
Kai po ilgų ieškojimų maniau radęs aukso viduriuką, nudegiau. LRT laida „Labas rytas, Lietuva“ nufilmavo pažintinį reportažą apie Kirtimus. Sekėsi gerai – ir su geležinkeliečiais pasišnekučiavome, ir visokių gyvūnėlių sutikome – ne tik kačių ar šunų, bet ir ožkų bei kiškį(!). Ką pastarasis veikė tokioje urbanizuotoje teritorijoje kaip Kirtimų geležinkelio stotis, paklausti jo nespėjau.
Ką gi, reportažas pasirodė eteryje ir visai smagiai jame prasisuko. Tačiau praėjus keletui savaičių, ramią penktadienio popietę sulaukiau skambučio iš Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA). Įstaigos atstovai matė reportažą apie Kirtimus ir jiems užkliuvo tai, kad pasakodamas nesaugiai stovėjau tarp bėgių. Už tai gali grėsti bauda. LTSA darbuotoja bendravo maloniai, vis dėlto supratau, kad mano kruopščiai dėliotas maršrutas subliūško – jį vėl reikia dėlioti kitaip, nei buvau sumąstęs. Žinoma, noras, kad ekskursija pranoktų dalyvių lūkesčius, niekur nedingo, todėl „Gatvės gyvos“ sekėjai gali būti tikri, kad laiką rajone praleisime turiningai.
Ko tikėtis?
Ekskursijoje Kirtimuose aplankysime apie 10 objektų. Tai bus išsami pažintis, kurios metu pažinsime vietovės praeitį, užčiuopsime kaimiško gyvenimo užuominų, pajusime meninę dvasią, keliausime laiku po oro uosto istoriją, susipažinsime su taboro problema. Be jokios abejonės, aptarsime Kirtimų kaip pramoninio rajono esmę – kas gi čia buvo statoma ir kuo tai skyrėsi nuo kitų industrinių zonų, pavyzdžiui, Naujamiesčio, Saltoniškių, Panerių.
Rajoną tyrinėti galite ir savarankiškai – atsisiųskite į savo išmanųjį telefoną mobiliąją programėlę „Gatvės gyvos“ ir susiraskite maršrutą po Kirtimus. Nors nebūsiu prie jūsų fiziškai, bent jau galėsite klausytis mano įrašyto pasakojimo ir eiti tokiu tempu, kokiu patiems norisi. Iki susitikimo!
Šis tekstas – iš elektroninio žurnalo „Gatvės gyvos“, kuriame ekskursijų netradiciniais maršrutais autoriai užrašo įdomiausias istorijas, kurias patys patyrė, kurios juos sudomino ir įkvėpė. Visą jį galite skaityti čia.
