Prieš atvykstant į Ugandą susisiekėme su Lietuvos garbės konsulu, kuris mums suteikė daugiau informacijos apie vizas, atvykstantiems Lietuvos piliečiams.
Iš jo sulaukėme kvietimo susitikti bei papasakoti daugiau apie mūsų projektą. Tad vedami smalsumo susipažinti su tikriausiai vieninteliu žmogumi šioje šalyje, žinančiu kur yra Lietuva, paskutinį vakarą prieš išvykstant iš Ugandos nusprendėme apsilankyti jo namuose Kampaloje.
Prie durų mus pasitinka jaunatviškas vyriškis, kalbantis britišku akcentu, kuris mus pakviečia prisėsti lauko terasoje. Jaukiai apšviestoje terasoje tvyro malonus indiškų smilkalų kvapas.
Po Kampalos gatvių šurmulio čia pasijuntame tarsi kitame pasaulyje.
Apsipratę prie aplinkos ir rankose laikydami stiklines su vietiniu džinu, pradedame pokalbį su šių namų šeimininku. Hrishikesa Madhvani, arba tiesiog Hrishi, Lietuvos garbės konsulo pareigas pradėjo eiti visai neseniai – nuo šių metu balandžio.
Pasiūlymą tapti Lietuvos garbės konsulu jis gavo iš Lietuvos vyriausybės, kuri ieškojo žmogaus, galinčio tarpininkauti šioje tolimoje Afrikos šalyje Lietuvai užmezgant politinius ir verslo santykius.
Sulaukęs šio pasiūlymo Hrishi pirmiausia apsilankė Lietuvoje, kuri jam paliko didelį įspūdį.
Pirmiausia pašnekovui trumpai papasakojame apie savo įspūdžius Ugandoje, netikėtas dovanas iš vietinių bei mums baimę varantį pamišusį eismą šioje šalyje.
Nenoromis pradedame lyginti Ugandą su Lietuva, tačiau ne iš blogosios pusės. Kelionės metu iš vietinių gyventojų sužinojome nemažai dalykų apie šią šalį, kurie mus labai teigiamai nustebino.
Šie pastebėjimai sudomino ir Hrishi, tad jam išdėstome, mūsų manymu, pagrindinius 3 dalykus, kurių Lietuva galėtų pasimokyti iš Ugandos:
1. Rūpinimasis karo pabėgėliais. Šiuo metu Ugandoje yra beveik 600 tūkst. pabėgėlių iš kaimyninių šalių. Dėl karinių konfliktų Pietų Sudane ir Kongo Demokratinėje Respublikoje didelis skaičius žmonių, neturėdami kito pasirinkimo, atvyko į Ugandą ieškoti prieglobsčio.
Mus labai nustebino, kad, nors Uganda nėra turtinga šalis, ji turi vieną dosniausių pabėgėlių programų pasaulyje. Pabėgėliams yra suteikiamas nuosavas žemės plotas bei galimybė laisvai keliauti ir įsidarbinti šioje šalyje.
Netoli šių žemės sklypų yra įkurtos mokyklos bei sveikatos centrai, kurie rūpinasi pabėgėliais. Tad lyginant su kitomis Afrikos šalimis Uganda turi pavyzdinę pabėgėlių programą.
Nors pritaikyti ją Lietuvoje būtų sudėtinga, tačiau lietuviai galėtų pasimokyti iš ugandiečių atvirumo ir tolerancijos nelaimės ištiktiems žmonėms.
2. Požiūris į buvusius kalinius. Daugiau nei 60 proc. Ugandos kalėjime sėdinčių žmonių yra jaunimas iki 25 metų amžiaus, tad valstybė susiduria su dideliu iššūkiu – kaip šiuos žmones integruoti atgal į visuomenę jiems pabaigus bausmę, kad jie negrįžtų atgal prie savo blogų įpročių.
Ugandoje egzistuoja programos, kurios kviečia kalinius, nuteistus už smulkius nusikaltimus, dirbti į šalia kalėjimo esančius ūkius. Už savo darbą jie gauna algą, tuo pačiu susiranda ir naujų draugų.
Išėję iš kalėjimo šie žmonės nesijaučia izoliuoti ir dažnai grįžta darbuotis į tuos pačius ūkius. Ši programa ne tik suteikia antrą galimybę šiems žmonėms, tačiau ir keičia ir visuomenės požiūrį į buvusius kalinius.
3. Meilė gamtai. Ugandiečiai labai rūpinasi savo šalies gamta. Šioje šalyje sakoma, kad nukirtęs vieną medį, vietoje jo turi pasodinti tris.
Meilė gamtai yra stipriai įsišaknijusi į šios šalies visuomenę. PVienai didžiausių cukraus gamintojų šalyje pabandžius išplėsti savo cukranendrių laukus, iškertant didžiulę miško teritoriją, šalyje kilo dideli protestai.
Sulaukus tokio neigiamo atsako iš visuomenės, įmonei neliko nieko kito kaip pakeisti savo planus. Gal dėl šios priežasties šioje šalyje yra tiek daug draustinių.
Nepastebėtai priartėjus vidurnakčiui kylame nuo stalo ir padėkoję Hrishi už svetingumą pajudame link savo viešbučio.
Dar kartą mintyse prabėgę visus nuotykius, kuriuos teko patirti Ugandoje per pastarąsias savaites, suprantame, kad pamatėme tik mažą dalį šios spalvingos šalies.
Nors pradžioje ji gąsdino, tačiau dėl vietinių svetingumo ir geranoriškumo jautėmės saugiai visos kelionės metu. Tad tarpusavyje sutariame, kad tai ne paskutinis kartas, kada mes lankysimės šioje šalyje ir pasakosime savo nuotykius. O galbūt atsiras ir daugiau lietuvių, kurie atras šią nuostabią šalį.
Sekti projekto „TYA: Lietuvių nuotykiai Ugandoje“ naujienas galite ne tik portale 15min.lt, bet ir projekto „Facebook“ bei „Instagram“ paskyrose.
