Daugelis ugandiečių Kampalą laiko atskira valstybe, kadangi šis miestas yra žymiai labiau išsivystęs, lyginant su regionais. Norėdami pamatyti tikrąją Ugandą privalome išvykti už šio miesto ribų.
Ryte vykstame į ūkį, kuris priklauso Carol šeimai.
Mūsų komanda stengsis padėti Carol, kuo efektyviau išnaudoti turimą žemę bei pagerinti ūkio operacijas.
Vos atsikėlę iš karto esame pasodinami prie pusryčių stalo, kur jau garuoja vietiniai patiekalai.
Nedrąsiai ragaujame ant stalo padėtas košes bei kiaušinius.
Per pastarąsias dienas pajautėme, kad mūsų skrandžiai sunkiai virškina vietinį maistą, tad pradedame atsirinkti, ką galime valgyti.
Toliau – ekskursija po ūkį, kuriame šiuo metu auginami įvairūs gyvuliai, kukurūzai ir mangai. Pirmiausia mums aprodomos vištidės, kuriose šiuo metu auginama beveik 300 vištų.
Šeimininkai paaiškina, kad daugelis ugandiečių perka gyvas vištas, kadangi mėsa šiuo atveju yra žymiai šviežesnė. Be to, ne visi sugeba įpirkti šaldytas vištas prekybos centruose, o ir prekybos centrus galima rasti tik Kampaloje.
Tad ugandiečio virtuvėje dažnai galima pamatyti lakstančią gyvą vištą, kuri greitai atsidurs ant vakarienės stalo.
Ugandiečio virtuvėje dažnai galima pamatyti lakstančią gyvą vištą, kuri greitai atsidurs ant vakarienės stalo.
Apžiūrėję kukurūzų laukus, sėdame į sunkvežimį ir pajudame į kitą ūkio dalį, kur šiuo metu ganomi galvijai.
Judame pro duobėtą kelią pravažiuodami vietinius kaimus bei pakeliui sutikdami piemenis su savo ožkų ir galvijų bandomis.
Pravažiuojame ir būrelį vietinių vaikų su savadarbėmis ietimis.
Šiek tiek išsigąstame, kad viena iš iečių mums „netyčia“ nepataikytų į nugarą, tačiau vairuotojas nuramina – vaikai tik medžioja antilopes.
Pagalvojame, kaip būtų prabėgus mūsų vaikystė, jeigu mums būtų reikėję eiti medžioti stirnų į Lietuvos miškus.
Galiausiai pasiekiame vietą, kurioje yra ganomi galvijai. Mus pasitinka galvijų prižiūrėtojas Semas. Jis kalba tik suahilių kalba, tad su juo bendraujame per vertėjus.
Išsiaiškiname, kad Semas prižiūri daugiau nei 100 galvijų, iš kurių didžioji dalis yra auginami dėl mėsos.
Ugandoje auginami Ankoli-Watusi veislės galvijai, kurie pasižymi ypač dideliais ragais, kurių ilgis gali siekti net 2,4 metro.
Šių galvijų ragai yra naudojami, kaip dramblio kaulo klastotės, siekiant pasipelnyti iš nepatyrusių ir egzotiškos dovanos ieškančių turistų.
Šių galvijų ragai yra naudojami, kaip dramblio kaulo klastotės, siekiant pasipelnyti iš nepatyrusių ir egzotiškos dovanos ieškančių turistų.
Laikydamiesi saugaus atstumo nuo šių didingų gyvūnų, einame apžiūrėti girdyklos. Šalia rankinės vandens pompos stūkso ir didžiulis skruzdėlynas.
Tačiau mus nustebina ne skruzdėlyno dydis – vietiniai piemenys vienas po kito pradeda rinkti skruzdes ir dėtis jas į burną.
Abstulbusiems mums paaiškina, kad tai yra vietinis delikatesas – skruzdėlės valgomos gyvos, kaip užkandis arba iš jų daromas padažas vietinėms košėms.
Patys ragauti nedrįstame, tačiau išsiaiškiname, kad šis delikatesas turi sūrų skonį.
Semas mums aprodo ir savo namus, kuriuose gyvena su šeima. Keli iš molio išlipdyti ovalūs nameliai su šiaudiniais stogais primena tikrąjį Afrikos vaizdą, kurį dažniausiai matome filmuose ir žiniasklaidoje.
Tačiau ne viskas taip blogai, kaip atrodo, – šalia namelių pastatytos saulės baterijos generuoja energiją, kuri naudojama apšviesti namus naktį ar norint pasikrauti mobilųjį telefoną.
Šalia namelio stovi ir vištidė bei aukščiau pakabintas narvelis balandžiams, kurie auginami taip pat maistui. Semas tikrai turėtų ką veikti Vilniaus autobusų stotyje, kur šių paukščių apstu.
Pradėjus ruoštis atgal, Semas greitai nubėga į šalia esančią vištidę, iš kur parsineša sparnais mosuojantį gaidį. Nustembame, kai mums paaiškina, kad šis paukštis yra dovana!
Tokia dovana yra laikoma dideliu pagarbos ženklu, tad vis dar apstulbusiais veidais priimame ją. Pagalvojame, kad tikriausiai tokių lauktuvių Lietuvoje niekas nesitikėtų.
Susitarę su Carol, kad paukštį paliksime prižiūrėti jai, pajudame link nakvynės namų.
Mankšta su Ugandos mokiniais
Ryte keliamės neskubėdami, kadangi jau įpratome prie šios šalies gyvenimo ritmo. Vėlavimas, atrodo, čia yra įprastas dalykas, tad prie sutarto susitikimo laiko su vietiniais visada pridedame papildomą valandą.
Pagaliau atvykus mūsų transportui, pajudame link vietinės mokyklos su dviem lagaminais literatūros, skirtos mokytis anglų kalbą. Vadovėlius atsivežėme iš Lietuvos.
Mokyklos kieme mus iš karto pasitinka smalsūs mokinių žvilgsniai bei mokyklos direktorius.
Žengiame į jo kabinetą, ant kurio durų aiškiai juodu markeriu užrašytas žodis „Office“. Trumpai pabendravę su direktoriumi išsiaiškiname, kad mokykla nėra didelė – joje veikia 4 pradinės klasės, kuriose mokosi apie 90 vaikų.
Sulaukę pertraukos pradedame vaikščioti po klases. Mokiniai nuščiūva pamatę mus, tačiau po truputį prie mūsų pripranta ir pradeda elgtis laisviau.
Padeda ir tai, kad pramokome kelis žodžius vietiniu luganda dialektu – mums stipriu akcentu ištarus dažnai naudojamą vietinę frazę, grupelė vaikų pradeda krizenti.
Klasių vidus atrodo niūriai: lentą apšviečia tik šviesa, krentanti pro atvirus langus ir duris. Mokiniai susodinti ant ilgų suolų be atlošų, tad užsirašinėti, ką sako mokytojas, jiems tenka pasidėjus sąsiuvinius ant kelių.
Lietuvos „supermamos“ čia tikrai turėtų, ką pakomentuoti.
Pagaliau sulaukiame pamokų galo. Visi pradinukai išlekia į kiemą ir apspinta didelę metalinę sūpynę. Tačiau šurmulys trunka neilgai. Klasių auklėtojos greitai sukviečia visus vaikus ir sustato juos į eiles pagal klases. Pagalvojame, kad tikriausiai prasideda kūno kultūros pamoka.
Tačiau mūsų nuostabai, mokytojai pradėjus linksmą skanduotę vaikai pradeda šokti. Mokytoja vaikams rodo įvairius judesius, kuriuos jie atkartoja, tad mums nieko kito nebelieka, kaip prisijungti prie šios mankštos.
Galiausiai padovanoję knygas ir atsisveikinę su mokiniais, pajudame atgal į sostinę. Pilni įspūdžių po kelių dienų Masindi regione, suprantame, kad gyvenimas nuo nuolat šurmuliuojančios Kampalos regione skiriasi, kaip diena ir naktis.
Sekti projekto „TYA: Lietuvių nuotykiai Ugandoje“ naujienas galite ne tik portale 15min.lt, bet ir projekto „Facebook“ bei „Instagram“ paskyrose.
Pagrindinis projekto rėmėjas „Turkish Airlines“.
