„Girdėjau, Ajutaja yra labai graži, ten – Tigrų šventykla, yra daug krioklių“, – vardija Palida. „Tik girdėjai, bet pati nebuvai?“ – pasitikslinu. Palida sukikena ir papurto galvą truputį susigėdus. „Gyvenau Anglijoje, Amerikoje, o valandos ar kelių valandų kelionei į gretimą miestą kažkaip neprisiruošiu, nerandu laiko“, – aiškina. Dažnai, nuvažiavęs į svečią šalį, pamatai daugiau negu vietiniai. „Pirmiau Lietuvą apkeliauk, ar čia jau viską matei?“ – neretai girdžiu priekaištaujantį klausimą. Bet ar privalau iki paskutinio kąsnio pabaigti pirmuosius patiekalus, kad paragaučiau deserto? O gal priešingai – gal namai ir yra desertas?
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Vandens užlietas medis |
Skaniausias ragautas tailandietiškas desertas – naminiai ledai, patiekti kokoso riešuto kevale su kokoso drožlėm. „Girdėjau, kad gražu ir įdomu ten visur, ar patiko?“ – klausia Thunda, skanaujant ledus paskutinę dieną Tailande. Linksiu galva užšalusia burna ir liepiu būtinai visur nuvažiuoti kartu su dvyne seserimi Palida. Thunda linksi šypsodamasi, bet, turiu įtarimą, greičiau juodvi susiruoštų atskristi į Lietuvą.
Nuo pažinčių su povandeniniais gyviais, prie pasilabinimo su sausumos gyventojais – drambliais ir tigrais. Apie Tigrų šventyklą pasakojo dar saloje sutikti Marco ir Liusi. „Neįtikėtinas jausmas paglostyti suaugusį tigrą“, – pasakoja Marco. „Bet girdėjau, juos ten svaigina narkotikais, kad būtų ramūs ir nepultų turistų“, – priduria.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Vienuoliai rūpinasi tigriukais nuo mažens |
Girdėjau ir aš. Vienas toks visažinis rožiniais marškiniais, per atstumą stebintis tigrus pro surauktus antakius, prunkšteli ir pro kreivą šypseną iškošia padarytas išvadas. „Garantuoju, kad jie prišerti narkotikų, kitaip negali būti“, – patenkintas savo įžvalgumu suneria rankas ant išpūstos krūtinės.
Nekelia pasitikėjimo tokie visažiniai, einu prie Tigrų šventykloje dirbančių savanorių, atkeliaujančių čia iš viso pasaulio. „Tai kaip čia su tais narkotikais?“ – klausiu. Amerikietė savanorė šypteli. „Aš čia atvažiavau savanoriauti, nes myliu gyvūnus, noriu rūpintis jais ir padėti. Jeigu jiems čia būtų daroma kokia nors žala, tikrai nenorėčiau būti to dalimi ir čia nepasilikčiau“, – paaiškina. „Ne tik apie narkotikus sklinda kalbos. Kažkas buvo paskleidęs gandus, kad mes čia ir mėsainius su tigrų mėsa prie įėjimo pardavinėjam“, – nusijuokia. „Bet tai juk būtų visiškas absurdas. Atvyko čia ir žurnalistai, ir visokios gyvūnų apsaugos inspekcijos, tyrė, stebėjo, bet nei mėsainių, nei narkotikų nerado. Narkotikų tigrams nuraminti nereikia, jie ir taip ramūs, nes užaugę čia nuo mažumės. Jie pripratę prie žmonių, nes augo tarp šventyklos vienuolių ir savanorių, o ir kasdienis turistų srautas jiems įprastas. Fotografuotis su tigrais ir juos glostyti galima tik prižiūrint savanoriams, tam tikrose vietose ir tam tikru metu – per pačią dienos kaitrą. Kai karšta, tigrai apsnūsta, yra tingūs, todėl ramiai guli. Jų narkotikai – saulė“, – pasakoja savanorė amerikietė, Tigrų šventykloje gyvenanti jau porą mėnesių.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Vienuolis su tigru |
Visgi įvairios organizacijos, besirūpinančios laukine gyvūnija, priekaištauja Tigrų šventyklos darbuotojams dėl sunkių tigrų gyvenimo sąlygų, smurto prieš juos, netinkamos poravimuisi aplinkos, gyvūnų išnaudojimo komerciniais tikslais, nepakankamos veterinarų priežiūros, tigrų jauniklių eksportavimo į Laosą ir panašiai.
 |
| Bertos TIlmantaitės nuotr./Berta ir tigriukas |
Patys darbuotojai ir šventyklos šalininkai teigia, kad šventykla yra prieglobstis tigrams. Teravados budistų šventykla buvo įkurta 1994, kaip miško šventykla ir prieglobstis laukiniams gyvūnams, kuriems dėl kokių nors priežasčių reikalinga pagalba. Pirmas tigriukas čia buvo atvežtas 1999. Netoliese esančio kaimelio gyventojai rado tigrų jauniklį paliktą numirti. Jo motiną, greičiausiai sumedžiojo brakonieriai, o jauniklis, paliktas vienas nebūtų sugebėjęs išgyventi.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Vienuolis su tigru |
Pirmasis tigriukas neišgyveno ir šventykloje, bet žmonės pradėjo vežti daugiau tigrų jauniklių. Kai kurie jų taip pat buvo netekę motinų. Kitus, kaip naminius gyvūnėlius auginę tailandiečiai (prieš kurį laiką tai buvo legalu), atgabendavo juos į šventyklą, nebeįstengdami jų prižiūrėti ir su jais susitvarkyti. Vienuolis pasakoja vieną tigriuką gavęs iš iškamšų gamintojo. Jam vietiniai gyventojai atvežė mažą tigriuką, paprašė jį nužudyti ir padaryti iškamšą, papuošiančią naujuosius jų namus. Iškamšininkas tigriuko nežudė ir nekimšo, o atvežė į Tigrų šventyklą.
Sulaukdami vis daugiau tigrų jauniklių, vienuoliai ir šventyklos parko darbuotojai turėjo mokytis juos prižiūrėti, pradėjo įrenginėti specialų kraterį – didžiulę aptvertą įdubą, kurioje tigrai galėtų nevaržomai vaikščioti, kai parke nėra lankytojų. Kad tigrų priežiūrai surinktų pinigų, parko darbuotojai ėmė kviesti turistus. Jų sunešti pinigai skiriami tigrų ir kitų parko gyventojų maitinimui, gydymui ir pan.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Jojant ant dramblio |
Prieštaringai vertinamos ir pramogos su drambliais – jodinėjimas ir maudymasis upėse. Dramblių skulptūromis, piešiniais, statulėlėmis nusėta visa šalis. Be to, tailandiečiai švenčia Nacionalinę Dramblio dieną (Kovo 13), turi Karališkąjį dramblių muziejų, net populiariausios geriamo vandens ir alaus rūšys vadinasi „Chang“ – „Dramblys“, o viena iš induizmo dievybių, taip pat garbinama budistų – Ganešas – yra su dramblio galva. Drambliai užima svarbią vietą šalies istorijoje, mene, religijoje.
Šalyje gausu legendų, pasakų, padavimų, kuriuose be dramblių taip pat neapsieinama. Karų metu drambliai buvo „sunkioji artilerija“. Pavyzdžiui, 17 a. pabaigoje Tailando karalius turėjo 20 000 dramblių, ištreniruotų dalyvauti mūšiuose. Ypatingieji baltieji drambliai, kurių paskutinis rastas ir „įšventintas“ į karališkuosius dramblius 1978m. – karališkųjų ceremonijų ir procesijų dalis.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Iš viršaus |
Taip pat drambliai buvo transporto priemonė, žmonėms ir prekėms gabenti. Iki šiol su jais dirbama miškuose ir žemės ūkyje. Drambliai dalyvaudavo iki dar dabar dalyvauja vestuvėse ir kitose šventėse. Bet pamatyti juos gyvus – ne taip paprasta. Teks susirasti kokią nevyriausybinę organizaciją ar pramogas turistams siūlančias įmones. Drambliai dažniausiai laikomi fermose, uždarose teritorijose.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Hipnotizuojančiai veikianti dramblio ausis |
Jų augintojai sakosi taip saugantys nykstančius dramblius ir jais besirūpinantys. Prieštaraujantys tokiai veiklai teigia, kad šitaip gyvūnai yra išnaudojami, su jais netinkamai elgiamasi ir t.t. Esama nevyriausybinių organizacijų, kuriose daugiausia dirba savanoriai, ir kurios augina mažus drambliukus, likusius be tėvų arba rūpinasi sužeistais drambliais. Taip pat steigiami privatūs versliukai – drambliai laikomi specialiai turistų pramogoms. Kad pralinksmintų ir nustebintų atvykusiuosius, drambliai žaidžia futbolą, lenktyniauja, tapo, šoka ir daro visokius kitokius šiaip jau jiems neįprastus dalykus.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Maudynės |
Sai Yok Noi kriokliai – vandeninga pauzė keliaujant iš vieno taško į kitą. Vietiniai vaikiai, lyg žuvys nardantys po vandenį, šokinėjantys nuo uolų ir gaudantys vienas kitą, rodos, net nemato aplinkui besibūriuojančių keliauninkų. Kartais stabteli, apsižvalgo, nesuprasdami, kas ir ko čia braunasi į jų kiemą, ir vėl neria, bėga, taškosi. Atrodo, tuoj išsiners iš odos, apsitrauks žvynais ir tuoj jiems prasikals pelekai.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Maudynės |
Tie, kam įdomi istorija bei architektūra, traukia į buvusias Tailando sostines Ajutają ir Sakhotai, kuriose – devynios galybės įspūdingiausių šventyklų. Iš viso Tailande yra virš 40 tūkst. šventyklų, kurių didžioji dalis veikia ir šiandien.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Wat Phu Khao Thong šventykla |
Pakeliui į Ajutają esanti Wat Phu Khao Thong šventykla – apsemta. Kasmet tailandiečiai po didžiųjų liūčių traukia valtis, kartais net turi kraustyti iš namų ant artimiausių kalvelių – kol vanduo nuslūgs. Iš mokyklų grįžtančius vaikus tėvai pasitinka ir susodina į valteles – kaimų takeliai virsta upėmis. Pusiau tailandietiško, pusiau birmietiško stiliaus Wat Phu Khao Thong šventykla dabar lyg sala, į kurią patekti galima tik vietiniams sumokėjus už pasiplaukiojimą valtimi.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Budos galva medyje |
Ajutajos potvyniai dar nepasiekė, žymiajai Budos galvai, įstrigusiai tarp medžio šaknų, dar negresia prigerti, po Wat Yai Chai Mongkol ir Wat Phra Si Sanphet šventyklas galima pasivaikščioti savom kojom. Viskas tviska geltona spalva – stovinčio, sėdinčio ir gulinčio Budos statulos ir net medžiai apjuosti didžiulėmis geltonomis juostomis, simbolizuojančiomis taiką ir dailiai besiplaikstančiomis vėjyje. Kiekviena statula, kiekviena Budos poza ir rodomas ženklas ką nors reiškia – gali juos skaityti, šifruoti ir, ką labai mėgsta turistai, bandyti atkartoti besifotografuojant.
 |
| Bertos Tilmantaitės nuotr./Budos statulos |
Garsusis tiltas per upę Kwai, aprašytas knygoje, pagal kurią pastatytas filmas Tiltas per upę Kwai (tiesa, sakoma jog knygoje ir filme gausu istorinių neatitikimų) – dalis liūdnai pagarsėjusio Mirties geležinkelio į Birmą dalis. Mirties geležinkelis bei tiltas buvo statomas japonų prižiūrimų Antrojo pasaulinio karo belaisvių. Daugiau nei 100 tūkst. žmonių žuvo dirbdami statybose neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis bei bombardavimų metu. Dabar atstatytas tiltas, šalia esantis muziejus ir Mirties geležinkelis – pramoga turistams.
Pirmą triukšmo gūsį, skubėjimo įspūdį, susidariusį vos atvykus į Tailandą, greitai nublankina ramuma, atsipalaidavimas, šypsenos. Atrodo, čia arba plūduriuoji vandenyje, arba levituoji tarp ore besiplaikstančių geltonų vėjo gūsių. Dar, žinoma, gali girtas plaikstytis salų pakampiais ir linksmintis kaip tikras sekso turistas. Gali pasiklysti kalnuose, dviračiu ar motoroleriu pralėkti pro miškus, plaukti upėmis, maudyti dramblius, susipažinti su mažų vietinių genčių nariais ar tiesiog patinginiauti supantis hamake. Tailande greičiausiai, gali viską, ko tik panorėsi.
Daugiau skaitykite: godoberta.com
