Tačiau Bankokas – žymiai daugiau nei tarpinis oro uostas ar traukinių stotis. Nesinori iš čia sprukti kuo greičiau, nepaisant arogantiškų patarimų, esą neverta gaišti laiko tarp teršalų, dulkių ir turistų.
Ach taip, būti turistu ir tarp turistų – nemadinga. Jei nori išsiskirti, turi pūstis, kad turistinės vietos tavęs nedomina, ir didžiuotis, kad jas aplenki, o gali jomis gėrėtis tik paslapčia. Be to, populiaru niekinti miestus gigantus kaip priešingybę kaimo ramybei, kurios visi esame bent truputį pasiilgę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Živilės ir Gyčio kelionė (I): dūzgiantis bičių avilys Tailandas ir svetingumu užburianti Malaizija
Mano kelionėje nebuvo pietų Tailando ir jūros. Tačiau leidau sau Bankoko tirštuma ir apimtimis mėgautis kaip lyriškomis atostogomis kurorte.
Juk gyvenu mažame, vientisai nulietame miestuke – Vilniuje, kuris niekad netaps panašiu nei į Bankoką, nei į bet kokį kitą, visa ko pilną ir „nelygų“ pasaulio megapolį. Visus juos vienija ir valdo labai panašios didmiesčių šmėklos.
Kaip prisijaukinti megapolį?
Jei reikėtų pirmąsias pažinties su Bankoku akimirkas apibūdinti tam tikru pasisveikinimo „sawadee“ tonu, tai jis būtų džiugus ir lengvas. Tik kur kas sudėtingiau prisiminti ir ištarti visą miesto pavadinimą, kilusį iš sanskrito ir pali kalbų.
Išvertus pažodžiui skambėtų maždaug taip: angelų sostinė, didingasis miestas, amžinųjų nemirtingojo Indros brangakmenių, nenugalimasis didingojo Indros miestas, didingos šalies devyniais brangakmeniais apdovanota malonioji sostinė, turtinga didingiausiais karaliaus rūmais, nemirtingojo reinkarnacijos Dievo dangiškoji buveinė, Indros padovanota ir Višnukarmano pastatyta.
Man angelų Bankoke nepavyko sutikti, bet Indros ir kitų hindų dievybių šešėliai šalies atmintyje šmėkščioja užsilikę iš tų senesnių laikų, kai vietos kultūrai įtaką darė Indija, hinduizmas ir brahmanizmas.
Pavadinime minėti brangakmeniai siejasi su budistinių šventyklų spindesiu, kuris visos kelionės metu nepaliauja stebinti.
Čia lankydamasi pirmą kartą vis tiek jaučiausi taip, tarsi būčiau grįžusi į jau gerai pažįstamą Rytų klajūnų ir avantiūristų prieglaudą. Atpažįstu filmą „Pavojingasis Bankokas“ (angl. „Bangkok Dangerous“) su Nicolu Cage'u. Neapleidžia romantikos ir trilerio nuojautos.
Viduje – nepaliesta ir iš esmės nepakeista tradicija, iš išorės – globalizacijos nublukintos urbanistinės erdvės. Tai formulė, tinkanti ir daugeliui kitų tolimosios Azijos didmiesčių.
Bankoke skirtingais momentais pajaučiau ir Šanchajų, ir Honkongą, ir Kvalą Lumpūrą. Taip pat perėjau visus etapus, kurie yra neišvengiami ir bet kur kitur Rytuose, mėginant kraštą sėkmingai prisijaukinti.
Skriejant motociklu iš oro uosto apsikabinus linksmo vairuotojo liemenį, pro akis pralėkė jau lyg ir regėti dulkini keliai, užkimšti transporto spūsčių, jas gaubiantys viadukai ir tiltai, už jų kyšantys dangoraižiai, kuriuos blukina smogas, ir kreivi gyvenamieji namukai – tokie pat, kaip atliekų prikimšti sandėliai.
O sustojus ir pradėjus kvėpuoti tvankiu oru, smelkėsi jau irgi pažįstamas miestų gyvenimo ciklų jausmas. Su juo – gatvės kvapai, kiekvieną dieną išgyvenantys pakopomis tas pačias būsenas.
Ryte jie vangūs, dieną – švelnūs ir meilūs. Temstant jie darosi aitresni ir įkyresni, o visiškai sutemus – pasiekia aštrios maišalynės ir smirdalų apogėjų.
Mat vakare išlenda prekeiviai su mobiliomis viryklomis ir kepyklomis, o po jų ratais jau drąsiai laksto pasistiprinę „pacukai“ ir už suaugusiojo nykštį ilgesni bei storesni tarakonai. Bet šie gyviai pakantūs – jiems žmonės netrukdo.
Užkandžiai vartosi pamauti ant iešmų, čirška aliejuje, pampsta garuose. Mėsgaliai, dešrelės, traškūs vabalai ir kokonai, kiniškos bandelės baozi, pavasario suktinukai, kimšti daržovėmis. Tai konkrečiai neįvardijama Azija, tai Azija plačiausia prasme.
Galiausiai, smulkmė po smulkmės, joje išsilukštena pats Tailandas. Pavyzdžiui, kas keli metrai pardavinėjamas tajų patiekalas phat thai – ryžių makaronai su daržovėmis ir kiaušiniu, pasirinktinai – su įmaišyta vištiena, kiauliena arba krevetėmis.
Tailande gatvės maistą valgyti visiškai saugu ir tikrai verta. Taigi, pirmasis sušlamštas phat thai prilygsta pirmam Bankoko kąsniui. Tačiau po poros dienų skonis tampa vienodas, pradeda atsibosti.
Tuomet jau galima pradėti nerti gilyn į tailandietišką virtuvę ir ragauti aštrias žuvienes bei jūros gėrybių šliurpalus kokoso piene. Įprasta, kad vietiniai gyventojai nesivargina namuose gaminti maisto, nes gatvėse pilna jo pagal kiekvieno kišenę bei skonį.
Žvelgiant europiečio akimis, patiekalų kainos neproporcingos kokybei. Tiksliau, pigu, bet šviežia, sveika ir sotu. Porcija kainuoja apie 50 bahtų (tailandietiškos valiutos pavadinimą turėčiau sulietuvinti, tuomet sakytume „batai“, tačiau skaitytojų nevarginsiu, kad nesupainiotumėte pinigų su avalyne – aut. past.). Tiksliau, tik truputį daugiau nei 1 euras.
Tikri saldumynų mėgėjai netrukus supranta, kad ateis diena, kai jokie makaronai, ryžiai, grybukai ar įmantrios sriubos nenurungs paprasčiausio išsiilgto deserto. Ir man tenka išmokti toleruoti cukraus stygių ir mėginti jį kompensuoti gatvėje pardavinėjamais ledais kokose ir šviežiai spaustomis vaisių sultimis.
Kai tai nebepadeda, imi nevalingai dairytis į „Starbuck's“, juolab kad ten dar gausi gerai paruoštos kavos.
Dar vienas reiškinys, leidžiantis suprasti, jog esi Bankoke ir Tailande, o ne bet kur kitur, – tai lauko masažai. Jie tokie populiarūs, klientų laukiančių krėslų po atviru dangumi – tokia daugybė, kad užteks kiekvienam. Masažas Tailande turi savo istoriją, savo charakterį, todėl nusipelnys būti aprašytas atskirai – tą pažadu. O kol kas toliau tyrinėju miesto jausmą.
Ką gali veidas ir šypsena
Neišvengiamas susigyvenimo su Azijos miestu etapas – įpratimas prie rytietiškų gudrybių. Tai nereiškia, kad visas suktybes turime priimti, atlaidžiai kartodami: „kultūrų skirtumas...“.
Reikia iš karto susitaikyti, kad vietinių mentalitetas kitoks ir jie sukčiaus. Tiksliau iš tavęs norės gauti nepelnytai daugiau nei tikroji daikto ar paslaugos vertė. Kai būdrumo režimas įjungtas, gali numatyti kelis žingsnius į priekį ir išvengti netrokštamų staigmenų.
Paplitusi versija, kad tajai istoriškai yra atskilę nuo kinų. Juos ir per kartas, ir geografiškai iš pašonės visada šiek tiek veikė kiniškas pradas. Dabar jis mutavęs į švelnesniąją pusę, bet tikrai vis dar turi kai ką bendra su giminingais kaimynais.
Reikia iš karto susitaikyti, kad vietinių mentalitetas kitoks ir jie sukčiaus. Tiksliau iš tavęs norės gauti nepelnytai daugiau nei tikroji daikto ar paslaugos vertė.
Antai Kinijoje dar Konfucijaus laikais susiformavo veido praradimo filosofija ir visu pajėgumu gyvuoja žmonių gyvenime iki šiol, yra paplitusi ir kituose Azijos kraštuose.
Jei ką nors nuvylei, įžeidei, laikoma, kad netekai veido. O tai – siaubinga. Jautresnį „beveidį“ tokia nepavydėtina situacija gali priartinti ir prie socialinės, ir prie fizinės savižudybės.
Kodėl kinai vengia sakyti „ne“ ir „nežinau“, plačiau rašiau knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“. Apsilankius itin atvirame turistams Tailande pasakojimą galima tęsti.
Turintieji verslo ir dalykinių reikalų su tailandiečiais irgi patiria, kaip jiems svarbu bet kokia kaina tą savo veidą išlaikyti. Žmogus kažką nutylės, iki galo neatskleis, išsisuks nuo tiesaus ir neigiamo atsakymo, kad tik neprarastų veido.
Tai sukelia daug neaiškumų, gali komplikuoti darbus. Tačiau mainais už tai gauni daugiau vilties ir teigiamų linktelėjimų nei priklauso.
Tajų santykį su pasauliu papildo ir sanuk. Tai – požiūris, kad visada reikia džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Todėl gatvės, prekyvietės, keliai prisipildo šypsenų.
Kartais jos slepia klaidas, kurias savo ruožtu dengia „veidas“. Kartais jos atveria nuoširdų džiugesį ir tyrumą. O kai sanuk atsibosta, atsiranda suvargusio globalaus miestiečio žvilgsnis su trupučiu nepasitenkinimo ir monotonijos.
Viešojo ir privataus transporto džiunglės
Prekybos, verslo, aptarnavimo srityje nuo sanuk iki pastangų išlaikyti veidą – trapi riba. Šis dėsnis keliautojui geriausiai atsiskleidžia bendraujant su tuktukų šeimininkais, bene įžūliausiais ir lipniausiais miestų gyventojais.
Jei su jais nesiderėsite, nebūsite gerbiami, į jus žiūrės kaip į kvailius. Be to, šlamantieji ištirps greičiau nei tikėjotės.
-
Lietuvės Redos Štarės paslauga turistams Azijoje sužavėjo žiniasklaidos gigantą CNN
-
Tailando egzotika: nuo universitetų transseksualams iki lyties keitimo operacijų
-
Keisti Tailando papročiai: ko geriau nedaryti atostogaujant egzotinėje šalyje
-
Įspūdingiausi Azijos ežerai: plūduriuojantys miestai ir šokinėjančios katės
-
Tailando valdžia visiems atvykstantiems turistams nori užmauti identifikavimo apyrankes
Gatvėje priskretęs vežėjas už kelių kilometrų atstumą iš pradžių prašys 200 bahtų, t.y. maždaug 5 eurų, bet galiausiai sutiks pavežėti už 50 bahtų – šiek tiek daugiau nei už 1 eurą, kitaip verčiant, vieną phat thai porciją.
Na, jei ne tas, kuris pristojo pirmas, arba antras, pastarojo bendramintis, tai pigiau paveš į šių dviejų kartelinį susitarimą spjovęs kolega.
Tiesa, Bankoko vyrai ant ratų yra įvaldę vieną ypač įtaigų triuką prisivilioti farangus (taip vadinami užsieniečiai). Scenarijus toks: jūsų kelyje pasitaiko labai paslaugus, neva valstybinio tuktuko vairuotojas. Jis prižada visą miestą aprodyti už 20, na, gerai, už 50 bahtų. Tai – ne pinigai, niekis.
Tikra šios avantiūros kaina – teks savo brangų laiką aukoti turizmo agentūrose, krautuvėlėse ir kituose neįdomiuose paslaugų bei prekybos punktuose, kurie uoliems vairuotojams moka komisinius už prievartinį nesusipratėlių turistų atvežimą.
Negana to, prieš ekskursiją jums bus pripudrinta, kad būtent tą dieną į visus muziejus ir garsiausias šventyklas pateksite nemokamai. Tai, žinoma, nerealu.
Atvykėliui geras ženklas, kai plati šypsena nuo vežėjo veido ima trauktis. Jei jis tampa niūrus, vadinasi, primityvi apgaulė neišdegė. Į šitokią nepalankią padėtį, tiksliau, savo pačių spąstus, vairuotojai pakliūva, kai jų prisukti turistai iš velomobilio sprunka taip ir nespėję užsukti į jiems paruoštas melžyklas.
Tad geriau iš karto atsispirti ekskursijos su vienu tuktuku idėjai ir likti nepriklausomiems. Vis dėlto Tailando tuktukų, kaip ir prekeivių, įžūlumo mastai yra retas miškas, palyginus su tankiais kiniškų ar indiškų pinklių brūzgynais.
Vietiniai Bankoko taksi irgi turi savus darbo metodus. Jei patys nepasiūlysite, vairuotojas taksometro neįjungs, ir už kelionę paprašys sumokėti tiek, kiek tik jo fantazija ir sąžinė leidžia. Tad sustabdžius mašiną reikia susitarti, kad įjungtų skaičiuoklę, arba iš anksto suderėti kainą.
Pasakojimo verta ir kelionė viešuoju transportu. Bankoke, kaip ir kituose šalies miestuose, autobusų stotelės neturi ryškių skiriamųjų ženklų, tik kuklias lenteles. Čia nėra didelių iškabų su pavadinimais, nėra jokių švieslenčių ar tvarkaraščių.
Maršrutai painūs, autobusų atvykimo laikas – tik apytiksliai žinomas. Bet šiuos prakaituotus nepatogumus nusveria keli šviesūs ir netgi esminiai niuansai.
Vos įlipus į birbalą, vadinamą autobusu, apgaubia vietinių globa. Bilietus pardavinėjanti moterėlė atrodo griežta, susireikšminusi, o iš tikrųjų – motiniškai rūpestinga. Tik ištarkite jai arba parodykite ant lapo užrašytą objekto pavadinimą, ir tetulė jums neleis pražiopsoti savo stotelės. Išlipsite, o ji dar per langą mos ir baksnos į tą pastatą ar gatvę, kurios ieškojote.
Praeiviai irgi mielai pagelbės susiorientuoti. Visiškai nesvarbu, kaip jie kalba angliškai – ar su kai kuriems Azijos gyventojams būdingu akcentu, kai vietoj „r“ taria „l“ ir dar savaip išriečia galūnes, ar ganėtinai aiškiai, ar be nei vieno jums žinomos užsienio kalbos žodžio.
Jei reikės, tai smulkiai nubraižys patekimo į jūsų ieškomą kvartalą ar buveinę schemą, užrašys autobusų numerius ir dar įduos raštelį, skirtą parodyti griežtajai bilietų pardavėjai, kuri turės tęsti jūsų priežiūrą.
Tokia gyva pagalba yra žymiai operatyvesnė ir patikimesnė už bet kokias skaitmenines navigacines sistemas ar nuogirdų ir pasenusios informacijos apsirijusį internetą.
Bankokas miegui: kur ir už kiek rasti stogą virš galvos
Dar viena maloni žinia – Tailande nakvynės vietų pasirinkimas didelis ir jos atitinka bent minimalius higienos reikalavimus. Džiugina, kad nėra lėtinės blakių problemos, priešingai nei Europoje.
Žinoma, vietiniai viešbučiai nebūtinai iki smulkmenų atitinka vakarietiškus standartus – dažnai po vieną žvaigždutę galima būtų nubraukti. Vis dėlto svečių namai savo kategorijoje yra normalūs ar net aukšto lygio. Bankoke įprasta kaina vienam asmeniui dviviečiame kambaryje – nuo 5 iki 10 eurų.
Pasitaiko, kad patalpa nejauki. Na, tokia, į kurią grįžti tik miegui – ne poilsiui, o į dušą eini be didelio entuziazmo. Bet net ir tokiu atveju dėl švaros ir tvarkos neprikibsi: kambarys bus išvalytas, patalynė pakeista ir kvepės skalbimo milteliais, palubėje triukšmingai makaluosis malūnas ar ūš oro kondicionierius, kuris tvankią naktį labai reikalingas.
Vis dėlto yra šansų tarp daugybės, vienas prie kito kone prilipusių viešbutukų ir jaunimo nakvynės namų apsigyventi ten, kur bus net visai malonu užsibūti. Palyginimas iš asmeninės patirties. Bankoke gyvenome dviejose keliautojų vietose.
Pirma – „Chart“ jaunimo nakvynės namai Khaosan gatvėje. Iš esmės jis lygiai toks pat, kaip ir kaimynystėje esantys jaunimo nakvynės namai: kambariai padoriai tvarkingi, o dušuose ir tualetuose bei kitose bendrose patalpose stinga idealios priežiūros.
Tačiau darbuotojai lengvai sukalbami, nesismulkina dėl niekų. Vienintelis vietos privalumas – kad tai bene populiariausia keliautojų gatvė visame Bankoke, žinomesnės nėra. Bet priežasčių, kodėl joje neapsistoti, dar daugiau, ir jos netrukus bus atskleistos kitame pasakojime.
Antra nakvynės vieta – „Lamphu house“. Tiesiog puikus pasirinkimas. Keliautojai šią pastogę ne šiaip sau mėgsta ir vertina. Norint ten užsitikrinti kambarį, reikėtų jį rezervuotis iš anksto, bent prieš kelias dienas. Patalpos šviesios, švarios ir nepriekaištingai sutvarkytos. Brangesni kambariai pretenduoja į ekonominės klasės viešbučio lygį.
Vietiniai viešbučiai nebūtinai iki smulkmenų atitinka vakarietiškus standartus – dažnai po vieną žvaigždutę galima būtų nubraukti. Vis dėlto svečių namai savo kategorijoje yra normalūs ar net aukšto lygio. Bankoke įprasta kaina vienam asmeniui dviviečiame kambaryje – nuo 5 iki 10 eurų.
Koridorius ir bendri dušai dažnai valomi. Bet kad šis darbas veltui nenueitų, klientai rimtai stebimi. Tam pasitelkiamos įvairios priemonės.
Ryte vietoj žadintuvo gali išbudinti už sienos girdimas pypsėjimas.
Darbuotojai su racijomis laksto po kambarius, iš kurių tuo metu išsiregistruoja buvę gyventojai. Prižiūrėtojai tikrina, ar baldai nesugadinti, patalynė nesutepta ir raportuoja apie būklę administracijai.
Šitaip preciziškai saugomas viešbučio įvaizdis. Gal tik kai kurie pasipūtę darbuotojai neprisideda prie visiškos tobulybės – leidžia suprasti, kad nuolaidoms ir išimtims čia – ne vieta. Bet tai menkniekis, ir palyginti su privalumu, kad svečių namai įsikūrę atokiau nuo naktinio triukšmo, ramesnėje Soi Rambrutri gatvėje, tik kelios minutės pėsčiomis iki jau minėto ir dar ne sykį minėsiamo turistų centro – Khaosan kelio.
